Kiekviena vasarą būrys vaikų dalyvauja poilsio stovyklose.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Vilniaus mikrorajono – Lazdynų – katalikai šią savaitę mini jiems svarbų ir džiugų įvykį. Jau kitą dieną po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. kovo 12-ąją, Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius Lazdynuose įsteigė naują parapiją, pavadintą Šv. Jono Bosko vardu. Neilgai trukus čia atsikėlė šventojo pasekėjai – kunigai saleziečiai, kurie per tuos tris dešimtmečius pasistengė, kad parapija taptų antraisiais tikinčiųjų namais.

„Ši vieta gyva ne dėl kunigų, o dėl pasauliečių savanorių“, – teigia parapijos klebonas, kunigas italas Alessandro BARELLI SDB. Šiuo metu čia iš viso tarnauja keturi skirtingų tautų kunigai – du italai, lietuvis ir vietnamietis. Rytoj, sekmadienį, parapijos laukia šventė – tiesa, „apkarpyta“ dėl koronaviruso grėsmės, tačiau labai svarbi mano pašnekovui. Pasak A. Barelli, nors tikroji sukakties data jau įvyko, švęsti nutarta būtent sekmadienį – kad visi suprastų, jog tai visų pirma yra bendruomenės šventė.

Taigi – apie tai, kuo išskirtinė Šv. Jono Bosko parapija ir kokią mįslę mums paliko Amžinybėn iškeliavęs arkivyskupas.

Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčia ir saleziečių namai.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka 

Kuo čia dėtas italų kunigas?

Šv. Jonas Boskas – XIX a. gyvenęs katalikų kunigas italas, išgarsėjęs unikaliais gebėjimais dirbti su vaikais ir jaunimu. Be kitų įvairiausių veiklų, įsteigė kunigų saleziečių kongregaciją, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų (vienuolių moterų) bei saleziečių bendradarbių bendruomenes; taip pat įkūrė vadinamąsias oratorijas – vietas, kuriose likimo valiai palikti vaikai gyveno kartu, mokėsi amatų, giedojimo, melsdavosi ir žaisdavo. Visada besišypsantis kunigas išrado Prevencinę auklėjimo sistemą, kurią trumpai apibūdinti galima maždaug taip: siekiama visapusiškai vaiką ugdyti, atrasti jame gėrį, padėti atskleisti jo gebėjimus, būti vaiko draugu bei palydėtoju ir, kiek tik įmanoma, vietoje bausmių taikyti protingesnes priemones. Aktualu ir šiais laikais, ar ne?

Lietuvoje pirmosios saleziečių vyrų bendruomenės įsikūrė tarpukariu Vilniuje, Vytėnuose, Kaune, Saldutiškyje ir Raseiniuose. Užslinkus pirmajai sovietų okupacijai, saleziečiai buvo išsklaidyti – vieni sušaudyti, kiti veikė pogrindyje, treti pasitraukė į Vakarus. Atkūrus Nepriklausomybę, saleziečių namai pamažu atsirado Palemone, Rumšiškėse, Alytuje ir, žinoma, Vilniuje.

Šiandien trisdešimtmetį švenčiančią Šv. Jono Bosko parapiją iki šiol gaubia mįslė – kodėl ši Vilniaus vieta paskirta italų kunigo garbei? Atsakymo neturi net ir patys saleziečiai. „Mes ieškojome, bet neradome jokių tiesioginių liudijimų, kad kas nors būtų siūlęs tokį vardą“, – šypsosi kunigas Alessandro Barelli.

Kun. Alessandro Barelli SDB.

Bernardinai.lt nuotrauka

Pašnekovas sako, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje šv. Jonas Boskas buvo labai populiarus. O Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. – tad turėjo gerai prisiminti tarpukario laikotarpį. „Aš asmeniškai linkęs manyti, kad arkivyskupas iš senų laikų buvo susipažinęs su kunigo Bosko asmenybe ir pagalvojo, kad bus gera šiam šventajam pavesti Lazdynus – gan naują mikrorajoną (pastatytą 1974 m.), kuriame buvo daug jaunų šeimų“, – svarsto A. Barelli. Be to, galbūt ganytojas šitaip norėjo atkurti istorinį teisingumą – tarpukariu Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje (netoli nuo Lazdynų mikrorajono) saleziečiams priklausė dvi bažnyčios bei Amatų mokykla su internatu. Po karo viskas buvo nacionalizuota, o atkūrus Nepriklausomybę, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios bei mokyklos jau nebuvo įmanoma atgauti. Tad gal arkivyskupas nutarė Šv. Jono Boską „sugrąžinti“ į Vilnių?

Dar vieną įdomią versiją netyčia radau besidomėdamas saleziečio Izidoriaus Sadausko biografija (apie šį kunigą – kiek vėliau). E. Venslovos knygoje „Tarnystė Dievui ir žmonėms“, 19–20 puslapiuose, dvasininkas pasakoja, kad Šv. Jono Bosko vardą pasiūlė Lazdynus suprojektavęs architektas a. a. Vytautas Čekanauskas. Cituojami jo žodžiai, kadaise pasakyti kunigui:

„Savo jaunystėje pas motiną radau knygą apie šv. Joną Boską. Perskaitęs susižavėjau jo asmenybe, o kai tapau architektu, man kilo mintis, kad galėčiau suprojektuoti šiam šventajam bažnyčią. Bet tarybiniais laikais toks sumanymas buvo neįmanomas – religija buvo draudžiama ir apie jokias bažnyčių statybas net užsiminti nebuvę galima. Galėjau tik pasvajoti, bet prasitarti apie tai niekam nesiryžau. Kai tarybiniais metais man pavesta suprojektuoti Vilniaus Lazdynų mikrorajoną, aš slapčia pačiame jo vidury palikau gražiausią vietą mano svajonių tikslui. Ir štai toks svajonių išsipildymo laikas atėjo. [...] man pavedė parengti projektą bažnyčios statybai. Užsiminiau, ar negalėtų būti pavadinta šv. J. Bosko vardu. Arkivyskupas [Steponavičius] mielai sutiko.“

Ar tai – tikrai tiesa, patikrinti nelengva: tiek architektas, tiek ir arkivyskupas jau palikę šį pasaulį. Bet, kad ir kas būtų šio parapijos titulo autorius, turbūt neprašovė.

Pamaldos neįprastose vietose

Kun. A. Barelli pasakoja, kad pačioje pradžioje, kai Lazdynuose buvo įsteigta parapija 1990 m., Vilniuje gyveno tik vienas salezietis – lenkų kilmės kunigas Vladyslavas Mikulevičius. Jis gimė Lietuvoje, o paskui, pabėgęs į Lenkiją, tapo saleziečiu kunigu ir nemažai metų tarnavo Afrikoje kaip misionerius. Dėl sveikatos problemų turėjo grįžti į Europą, gyveno Lenkijoje, o vėliau iš sovietų valdžios gavo leidimą sugrįžti į Vilnių. Nuo 1980 m. patarnavo Šv. Dvasios parapijoje. Kadangi tuo metu vienuolinis gyvenimas sovietų Lietuvoje buvo draudžiamas, jis gyveno kaip „paprastas“ kunigas, bendradarbiaudavo su kitais dvasininkais, bet salezietiška veikla negalėjo užsiimti.

„Šeima didelė, o laisvų vietų dar yra...“

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Pasak Šv. Jono parapijos klebono, arkivysk. J. Steponavičius turėjo palaikyti ryšius su kun. V. Mikulevičiumi: „Kadangi tas prieškario ryšys su kunigu Bosku buvo – neabejoju, kad su kun. Vladislavo pagalba susisiekė su saleziečiais Romoje ir paklausė apie galimybę atiduoti tą parapiją jų globai.“

Tos globos reikėjo palaukti: iš pradžių parapijos administratoriumi buvo paskirtas tuometinis Gerosios Vilties parapijos klebonas kun. Kazimieras Kindurys. Na, o 1992 m. prasidėjo salezietiška istorija: iš Kanados į Lietuvą buvo atsiųstas minėtasis salezietis kun. I. Sadauskas, kartu su kun. V. Mikulevičiumi jie pradėjo burti parapijos bendruomenę. Prie jų prisijungė trečiasis salezietis a. a. kun. Zenonas Navickas.

„Kol nebuvo pastatyta bažnyčia, kunigai žiemos metu Mišias aukodavo mokyklose, o vasarą – pievoje. Toje vietoje, kur šiandien stovi bažnyčia, būdavo stoginė su altorėliu“, – pasakoja parapijos klebonas kun. A. Barelli. Neilgai trukus pradėti statyti saleziečių namai ir koplyčia (pabaigta 1995 m.), o 2001 m. pradėta naudoti nauja baltoji, architekto V. Čekanausko išsvajotoji, bažnyčia (konsekruota 2010 m.). 

Liepos mėn. prie bažnyčios vyksta dieninė stovykla, kurioje kasdien dalyvauja 280 vaikų.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Visa tai – svarbu, tačiau A. Barelli teigia, kad šiandien jis labiausiai džiaugiasi ne sėkmingomis statybomis, o žmonėmis ir jų gyvu tikėjimu. „Mes nešvenčiame nei pastato, nei biurokratinių dokumentų pasirašymo – nes to būtų per mažai. Mes švenčiame tai, kad lygiai prieš 30 metų jau laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo burtis vietinė Bažnyčios bendruomenė. Ir kad žmonės galėjo jausti: mes priklausome šiai šeimai, šiai bendruomenei. Švęsti dabar – tai pabrėžti, kad mes nesame UAB, religinių paslaugų teikėjai ar įmonė. Ši parapija yra kaip šeima, kurioje kiekvienas gali rasti savo vietą ir konkretų, labai paprastą būdą, kaip artintis prie tikėjimo gyvai“, – įsitikinęs saleziečių dvasininkas.

Veiklų – kiek tik nori

Kun. A. Barelli, kalbėdamas apie savo parapiją, vis pakartoja žodį „gyva“. Lazdyniečiai su kunigų pagalba tapo labai aktyvia bendruomene, kurioje ne tik vyksta pamaldos ar ruošiamasi sakramentams. Bent jau taip galima spręsti iš veiklų, apie kurias papasakojo klebonas. Beje, daugiausia darbo atlieka pasauliečiai – parapijos savanoriai.

Dvasininkas pirmiausia kalba apie labdaringas veiklas. Parapijoje veikia „Carito“ valgyklėlė, kur skurstantieji tris kartus per savaitę gauna maisto ir drabužių. „Carito“ globojama, čia veikia unikali „Artumos“ programa: savanoriai lanko ligonius ir vienišus žmones – atvyksta į jų namus, lydi į ligoninę, jei reikia – kviečia slaugę. Parapija pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su vietos seniūnija ir  poliklinika – jei atsiranda žmogus, kuriam reikia padėti, insititucijos viena kitai apie tai praneša. „Manau, kad toks projektas nelabai paplitęs Lietuvoje, bet jis jau duoda vaisių – šiuo metu aplankome apie trisdešimt žmonių, kurie vieniši arba kuriems reikia pagalbos“, – sako kun. A. Barelli.

Parapijoje pagal šv. Jono Bosko pedagoginę prevencinę sistemą dirba kunigai saleziečiai ir savanoriai.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Taip pat parapijoje vyksta vadinamoji išklausymo tarnystė – žmonės, kurie nori išsipasakoti ar prašo kokios pagalbos, gali išsipasakoti savanoriams, o šie savo ruožtu parapijietį nusiųs, kur reikia.

Kita veiklos kryptis, kuria visame pasaulyje garsėja saleziečiai – tai buvimas kartu su vaikais ir jaunimu. „Toji veikla yra visiškai laisva, vaikai pas mus gali ateiti kurie tik nori ir kada nori – nėra registracijų ar mokesčių. Svarbu, kad vaikas jaustųsi kaip namie“, – sako kun. A. Barelli. Štai kiekvieną sekmadienį prieš Mišias vaikai ir paaugliai kviečiami į vadinamąją oratoriją – pagal šv. Jono Bosko stilių vyksta užsiėmimai, žaidimai, kuriuos veda savanoriaujantis jaunimas.

„Taip pat turime užsiėmimų, kurie panašūs į dienos centrus – tai popamokinė veikla, kai maždaug trylika vaikų su skirtingomis problemomis (ne tik ekonominėmis) ateina į mūsų vienuolyną, ruošia pamokas, valgo pavakarius. Yra mokytoja ir savanoriai, kurie rūpinasi vaikais, žaidžia kartu. Ir visa tai jiems nieko nekainuoja“, – pasakoja Šv. Jono Bosko parapijos klebonas. Jis priduria, kad visi jaunieji parapijiečiai laukiami vasaros stovyklose Ignalinos rajone ar čia pat, Lazdynuose, – į trijų savaičių dieninę stovyklą paprastai užsiregistruoja pusė tūkstančio vaikų.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Kalbant apie įvairias veiklas, galima išskirti ir Vilniaus saleziečių ryšį su Pabrade. Lazdynuose tarnaujantis kunigas Hoanas Vincentas Nguyen Kimas yra vietnamietis – jis kartą per savaitę vykstą į Pabradės Užsieniečių registracijos centrą ir susitinka su nelegaliai Lietuvos sieną kirtusiais savo tautiečiais. Ten kunigas aukoja Mišias, išklauso išpažinčių ir bendrauja su vietnamiečiais, kurių įprastai būna apie 30. „Pasieniečiai už tai mums labai dėkingi, – šypsosi A. Barelli, – dėl mūsų pagalbos, jie su vietnamiečiais gali šiek tiek lengviau susikalbėti ir susitarti.“

Parapija, padedanti gyventi

Ir tai – toli gražu ne viskas, kuo užsiima parapijos kunigai ir pasauliečiai. „Noriu pabrėžti, kad parapija yra tokia gyva ne dėl kunigų. Kunigai – tartum koordinatoriai, kurie nukreipia žmonių užsidegimą ir jėgas. Bet kas iš tikrųjų dirba ir tuo džiaugiasi – tai savanoriai: vaikai, jaunimas ir suaugusieji“, – tvirtina pašnekovas.

Šio sekmadienio šventė bus kuklesnė, negu numatyta – vyks dvejos Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis, tačiau dėl koronaviruso grėsmės atsisakyta iškilmingų pietų restorane su parapijos savanoriais. Kun. Alessandro su Vilniaus saleziečiais turės už ką padėkoti Dievui ir parapijiečiams: „Džiaugiuosi, kad šiandien daug lazdyniečių jau pažįsta savo parapiją, vertina, ją lanko. Ir ne tik eina melstis į bažnyčią, bet žino, kad parapija yra tartum kasdienio paprasto gyvenimo „varikliukas“. Kad per šią parapiją, su Dievo pagalba, mūsų gyvenimas gali būti skaidresnis, aktyvesnis ir geresnis. Tai yra džiugu.“

Vilniaus saleziečių bendruomenė. Iš kairės: Hoanas Vincentas Nguyen Kimas, Massimo Bianco, Mykolas Petravičius ir Alessandro Barelli.

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

„O didžiausias iššūkis – dar ne visi lazdyniečiai apie tai žino... Tad turime pasiekti tuos, kurie nežino, gal apie tai girdėjo, bet nepatyrė asmeniškai. Reikia džiaugtis, kad galime įvairiose situacijose užkalbinti žmones ir juos pakviesti ateiti. Mūsų misija – čia ir dabar, paprastai, nedarant stebuklų (nes juos daro Dievas, o ne mes) dirbti tarnaujant. Kiekvienas pagal savo gebėjimus ir talentus.“