Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Šiandien mačiau vieną feisbuko diskusiją, kurioje žmonės labai piktinosi sprendimu ištuštinti švęsto vandens indus bažnyčiose, kilus epidemijos grėsmei. Jie sakė, kad negalima užsikrėsti nuo švęsto vandens ar Komunijos paplotėlio, nes tai esantys šventi daiktai. O jei vis dėlto užsikreti, reiškia, per silpnai tiki jų šventumu. Mane tokios kalbos visada šiurpina – ir ne vien todėl, kad rodo tamsumą, kuris tokiu atveju gali būti tiesiogiai pavojingas jiems patiems ir jų aplinkiniams. Dar labiau dėl to, kad rodo, kaip katalikai gali patys nesuprasti savo tikėjimo. Komunijos paplotėlis juk nėra stebuklingas talismanas ar magiška apsaugos priemonė. Maginis mąstymas – tikėjimas, kad atlikdami fizinius veiksmus su materialiais daiktais galime palenkti Dievą savo valiai – iš esmės nesuderinamas su katalikišku santykiu su Dievu, kurį tikime esant geru ir mus besąlygiškai mylinčiu asmeniu, o ne bevarde galybe ar Visatos dėsniu.

Ir priešingai, neseniai mane labai pralinksmino žinia, kad Prancūzijoje, artinantis koronaviruso epidemijai, smarkiai išaugo garsaus Albert’o Camus romano Maras pardavimai. Visokie literatūros leidiniai ir interneto svetainės sudarinėja „karantino romanų“ ir „pandemijų apokalipsės“ knygų sąrašus. Man tai atrodo taip smagu, kad net pati neatsispyriau pagundai šįkart tekstui duoti truputį pretenzingą literatūrišką pavadinimą – net norėjau pavadinti tekstą ispaniškai La felicidad en los tiempos del coronavirus, bet redakcija neleido.

Tokiais atvejais vis prisimenu vieną mielą nutikimą. Kartą mudvi su mama prižiūrėjome mano sūnėną ir dukterėčią, tada maždaug 2 ir 3 metukų. Staiga pradėjo gražiai snigti, gal net pirmą kartą tais metais, ir mes pakvietėme vaikus prie lango. Suklaupę ant kėdžių, jie be jokio paraginimo ėmė deklamuoti darželyje išmoktą eilėraštuką: „Ant balto debesėlio / Sėdėjo angeliukas / Jis tabalavo kojom / Su blizgančiais batukais / Iš dangaus byrėjo / Sniegas kaip vata, / Uždengė žemelę / Antklodė balta.“ Man tai buvo vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip žmogus visai spontaniškai, be pastangų griebiasi literatūros, poezijos, norėdamas išreikšti stiprų ir sunkiai išreiškiamą jausmą. Kai tau dveji ar treji metai, stiprus ir sunkiai išreiškiamas jausmas gali būti toks, kuris apima, išvydus pirmąjį sniegą. Bet ir suaugusieji, daugiau patyrusieji, nebepribloškiamieji begalinio Viešpaties pasaulio grožio, šiurpo ir didybės, vis tiek gali likti sukrėsti ir bežadžiai, pavyzdžiui, koronaviruso pandemijos grėsmės akivaizdoje. Ir jie taip pat, kaip mažutėliai, griebiasi to, ką jiems yra įdavusi jų kultūra: maginio mąstymo ar didžios literatūros.

Keisčiausia, kad nei Camus, nei Gabrielis Garcìa Marquezas, nei fantastiniai romanai apie pandemijas ar apokalipses, nei netgi maginis mąstymas niekaip praktiškai nepamoko, kaip elgtis ir ką daryti konkrečioje mūsų situacijoje. Aš, pavyzdžiui, taip ir nežinau, ar galiu planuoti renginius balandžio pabaigoje, nors stengiuosi dažniau plauti rankas. Man gaila visų sergančiųjų, jau praradusių artimuosius arba tiesiog gyvenančių baimėje, net jei man ji atrodo perdėta ar ne itin pagrįsta. Man pikta ant tyčia kitus klaidinančių melagingomis žiniomis ir norinčių pasipelnyti iš kitų nelaimės ir baimingumo, mane glumina tai, kad atšaukiami iškilmingi Kovo 11-osios renginiai, bet ne sporto varžybos ar Kaziuko mugė. Man neramu dėl to, kad jau patiriame ekonominių pandemijos padarinių ir beveik neabejotinai patirsime jų dar daugiau, ir jie truks ilgiau negu pats viruso siautėjimas. Bet mano kultūra, literatūrinis išprusimas, romanai apie tikras ar išgalvotas pandemijas man sako tokį ypač sunkiai išreiškiamą dalyką: knygoje apie mirtiną ligą svarbiausia visai ne mirtina liga. Bet kokia krizė ar ekstremali padėtis gali tapti proga ir niekšybei, ir didvyriškumui, bet kita vertus, abiem proga pasitaiko juk beveik kasdien. Per karus, nelaimes ar epidemijas žmonės įsimyli arba išsiskiria, jiems gimsta vaikai, jie susiranda draugų ir priešų. Kai kas nors miršta, gedime nepriklausomai nuo to, ar mylimąjį nusinešė koks maras ar cholera, ar tiesiog senatvė. Ir, tiesiai šviesiai, nuo ko nors ir mes patys vis tiek mirsime, net jei dar ne per šią pandemiją.

Kai dabar bandau įsivaizduoti baisiausia, kas gali nutikti artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais, mano atskaitos taškas iš asmeninės patirties yra sovietų blokada, prasidėjusi lygiai prieš trisdešimt metų. Labiausiai atsimenu, kad buvo visada šalta, ir nebuvo jokios vietos, kur galėjai sušilti. Bet taip pat atsimenu, kaip naujai pervadintu Laisvės prospektu, tuščiu, nes nebuvo degalų, išdidžiai žygiavo kažkokio cirko atsivežtas dramblys. Kartą, po daug metų, apie tai papasakojau bičiulei katalonų rašytojai, ir ji apie tai parašė apsakymą. Kai prieš keletą metų prasidėjo neramumai Katalonijoje, kita mano bičiulė suorganizavo tą apsakymą išversti ir paskelbti lietuviškai. Gyvenimas ir literatūra taip susipina, kad jau nė nežinai, kuris eina pirma, kuris kurį pamoko apie tai, kas yra taip svarbu, kad net neapsakoma. Man atrodo, kad maždaug tokia – stipri ir sunkiai išreiškiama – yra laimė koronaviruso metu.