EPA nuotrauka

Potencialiai kiekviena epidemija, išplitusi didžiojoje pasaulio dalyje ar vienoje visuomenėje, gali sukelti į Thomaso Hobbes’o veikale „Leviatanas“ apibūdintą „visų karo prieš visus“ situaciją. Kai kas britų filosofo įvardytą „prigimtinę būklę“ vadina tiesiog „kiekvienas už save“ principu. Hobbes’o įsivaizduotoje prigimtinėje būklėje kiekvieno individo pagrindinis tikslas yra išlikti ir apsaugoti save. Juk sudėtingomis sąlygomis ima keistis žmonių veikimo ir interakcijos būdai, tam tikrų prekių ar paslaugų trūkumas gali sukelti agresiją, nenorą kooperuotis, žvelgimą tik į save ir savo gerovę. Neneigsiu – važiuodama autobusu iš gimtojo miesto į sostinę buvau nusipirkusi išankstinį bilietą, norėjau būti saugi ir turėti vietą autobuse, norėjau užsitikrinti, kad būsiu į jį įleista pirmesnė nei tie, kurie pirks bilietą vietoje. Prieš mane atsistojus kelioms moterims pyktelėjau ir aikštingai ginčijausi, kad turiu lipti pirma, nes jos nenusipirko bilietų iš anksto – suveikė mano savisaugos instinktas, kuris sunkesnėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, trūkstant maisto parduotuvėse) galėjo ir išsprogti. 

Atrodo, kad įsiliejant į visuomenę išmoktos taisyklės išskirtinėmis sąlygomis gali trumpai nebeveikti. Ir nors iš pažiūros atrodo, kad bent kol kas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didelių epidemijos psichologinių pasekmių dar nėra, tačiau karantinas trunka vos kelias dienas (Italijoje – daugiau nei savaitę), o laukia bent dviejų savaičių laikotarpis, kai bandysime tiek psichologiškai, tiek fiziškai dorotis su karantinu ir grėsme vis dėlto susirgti arba apkrėsti kitus. 

Vienas pavyzdys, nors iš pažiūros atrodo menkas, gali parodyti, kaip visuomenė, jei nesuvoks šios trajektorijos galimybės, gali elgtis toliau. Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu tenka skaityti žmonių, susiduriančių su maisto pristatymo į namus sunkumais: pavyzdžiui, anūkai, norintys seneliams užsakyti maisto į namus, kad šie neturėtų išeiti ir būtų aprūpinti, nebegali to padaryti, nes įvairiausių platformų („Barbora“, „RIMI“ pristatymo į namus paslauga) kalendoriuose visas galimas pristatymo laikas numatytas kelioms savaitėms į priekį. Ir nors maisto pristatymo platformos stengiasi surasti daugiau darbuotojų ir resursų, tačiau šie įvykiai nėra apie platformų pajėgumus, o mūsų elgesį su jomis. Turbūt daugelis užsisakiusiųjų maistą į namus puikiai galėtų apsilankyti maisto parduotuvėje ir be „Barboros“ paslaugų, tačiau jie, galbūt kiek nesąmoningai, saugosi negalvodami apie tuos, kuriems apsaugos reikia labiau. Ir tai tik mažos detalės. Su tokiomis susidursime ir vėliau, jei tęsis epidemija. 

EPA nuotrauka

Verta būtų pabandyti paanalizuoti, kokia yra epidemijos psichologija, kokių papildomų psichologinio ir kartu socialinio elgesio sunkumų ji gali sukelti. Matyt, vienintelis būdas jiems nepasiduoti – racionaliai suprasti, kad jų gali įvykti, t. y. treniruoti savo racionalųjį pradą tam, kad jis padėtų mums įveikti instinktyvųjį. 

Vienas pirmųjų, pradėjusių nagrinėti epidemijos socialinę psichologiją, buvo medicinos sociologas Philipas Strongas. 1945–1995 m. gyvenęs mokslininkas susidūrė su viena sudėtingiausių praėjusio amžiaus epidemijų – AIDS/ŽIV protrūkiu. Būtent ši XX a. antrojoje pusėje atsiradusi liga paskatino mokslininką imtis epidemijos psichologijos ir sociologijos disciplinų, t. y. klausimų, kaip žmonių visuomenės reaguoja į epidemiją, kokie psichologiniai mechanizmai veikia, kaip visuomenės elgiasi amžiuje, kai informacija plinta taip greitai ir beveik nesustabdomai. 

Mokslininkas daro prielaidą, kad tam tikras mūsų elgesys turėtų pasireikšti kiekvienos epidemijos atsiradimo atvejais, todėl jo sudarytas schemas galima būtų pritaikyti ir pasaulyje dabar vykstančiai COVID-19 viruso pandemijai. Anot Strongo, labiausiai šis elgesys pakinta, kai liga mums yra netikėta, užklumpa visiškai nepasiruošusius, tada, kai sunku nusakyti, kaip iš tiesų su liga kovoti, ir anksčiau mūsų sugalvoti būdai neveikia taip veiksmingai, kaip tikėjomės. Tam tikra prasme tada, kai visuomenė yra neužtikrintumo, nesvarumo būsenos. Panašiai žmogaus elgesį, anot mokslininko, nulemia ir įvairūs kiti socialinį kūną sukrečiantys dalykai: pavyzdžiui, revoliucijos ar karai. 

„Epidemijos psichologijos“ terminas apibūdina faktą, kad žmonių grupių ir vieno asmens psichologija turi tam tikrą epideminę prasmę ir potencialą, kuris nebūtinai susijęs su pačia liga. Kitaip tariant, tam tikras elgesys epidemiškai plinta tarp žmonių. Paprastai tokį efektą galima būtų pavadinti ir keliavimu „paskui bandą“, t. y. elgesio kopijavimu, nebūtinai susimąstant apie tai, kad taip elgiesi. Elgesio kopijavimas nebūtinai yra geras ar blogas. Jis gali užtikrinti socialinių santykių, visuomenės, visos sistemos stabilumą, bet lygiai taip pat elgesio kopijavimas gali sukelti ir nenorimą reakciją, t. y. visuotinę tam tikro elgesio epidemiją, paniką, baimę. 

Philipas Strongas išskiria tris psichologinius elgesio mechanizmus, kurie kaip nors pasireiškia epidemijos sąlygomis: baimės epidemija, nuolatinio aiškinimo(si) ir moralizavimo epidemija, taip pat veiksmo (arba raginimo kuo greičiau veikti) epidemija.

Įdomu tai, kad tiek baimės, tiek moralizavimo, tiek veiksmo epidemijos gali „užkrėsti“ absoliučiai visą visuomenę. Jeigu įmanomas scenarijus, jog visas pasaulis sirgs kokiomis nors užkrečiamomis ligomis, jeigu nebus imtasi priemonių, lygiai taip pat visiems gali pasireikšti ir psichologinės epidemijos. Ir nors Strongas mąstė 1990 m., tačiau turint mintyje šiuolaikinės informacinės visuomenės spartumą – psichologiniai efektai ir psichologinių reakcijų epidemija plisti gali gerokai greičiau nei pati „tikroji“ liga. Tai parodė ir iššluotos prekybos centrų lentynos. 

Pirmoji psichologinė epidemija, kuri, matyt, plito gana ilgą laiką iki paskelbiant karantiną, yra susijusi su baime ir įtarumu kito atžvilgiu: baiminamės, kad „pasigausime“ ligą, bet taip pat bijome ir to, kad šalia mūsų esantys žmonės jau serga ir galbūt mus gali užkrėsti. Taip pat bijome, kad mūsų artimieji ar draugai gali susirgti arba jau serga. Įtarumo ir nežinomybės būsena iš tiesų ypač ryškiai atsiskleidė, susidūrus su koronavirusu: jis nėra aiškiai prognozuojamas. Vis dar galvojama, kad net jokių aiškių simptomų nejaučiantis žmogus gali būti ligos nešiotojas, taip pat neaiškus ir ligos inkubacinis periodas, nėra iki galo žinoma, ar susirgus iš tiesų įgyjamas imunitetas, o gal susergama dar kartą. Visi šie nežinomieji sukelia baimę. 

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Baimės ir neužtikrintumo kombinacija gali sukelti norą stigmatizuoti. Žinoma, stigmatizacija visuomet gali padėti išvengti apsikrėtimo – juk tuomet laikomasi atokiau nuo visų potencialiai sergančių ar galinčių ligą perduoti žmonių, tačiau stigmatizacija gali įgauti ir labai sudėtingų, agresyvių ir smurtingų formų: „visus juos uždaryti“, „patys prisišaukė bėdą, nes važinėjo po tuos visus savo užsienius“, „niekur neisiu, nes tikrai jau nuo jo užsikrėsiu, nes jis buvo [įsirašykite šalį]“.

Tiesa, koronaviruso kontekste nėra tiek daug „laisvos valios“ aspekto, t. y. mes esame linkę galvoti, kad žmonės, kurie yra infekuoti ir serga, dažnai nėra dėl to kalti. Juk pasitaikė tokios aplinkybės, jie negalėjo pasirinkti. Tas šiek tiek juos mūsų galvoje „pateisina“, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tačiau situacijai kaistant ir didėjant susirgusių žmonių skaičiui, tai gali pasikeisi, nes mus gali pradėti valdyti stiprus savisaugos instinktas ir baimė. 

Antroji epidemija yra susijusi su moralizavimu, nuolatine paaiškinimo paieška ir veiksmų reikalavimu. Philipas Strongas pažymi, jog ši psichologinė būsena pačiais pirmaisiais galimos epidemijos laikotarpiais yra neįtikėtinai „intelektualiai tūžminga“, o tai reiškia, kad mūsų psichika ir netgi įsitikinimai dėl epidemijos nuolat, beveik nesustabdomai keičiasi, verda, nenustygsta vietoje. 

Jie gali šokinėti nuo visiškos apokalipsės įsivaizdavimo iki galimos epidemijos grėsmės nuvertinimo. Ir tai gali vykti vieno žmogaus galvoje, kelis kartus per dieną vis siurbiant naujausią informaciją, susijusią su pasirodžiusia liga. Atrodytų, kad šią „būseną“ visuomenė jau perėjo, t. y. didžioji dauguma jos narių supranta, jog virusas yra pavojingas ir siekia nuo jo apsisaugoti. 

Tačiau taip nėra: vis dar nuolat ginčijamasi ir kalbama apie tai, kokiais būdais geriausia būtų epidemiją pažaboti. Pavyzdžiui, ar efektyvesnis masinis karantinavimas, o gal reikėtų karantinuoti į rizikos grupes pakliūvančius žmones ir tuos, kurie serga (tikrinant labai daug žmonių), o gal reikėtų leisti „prasirgti visiems, kad jie įgytų imunitetą“, kaip neseniai siūlė (ir vis dar, atrodo, siūlo) Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, o gal pradėti intensyviai ir ekstensyviai tikrinti visus galimai sergančius, kaip tai padarė Pietų Korėja?

EPA nuotrauka

Ir nors sprendimas Lietuvoje priimtas, tačiau intelektualinės diskusijos vis dar tęsiasi, o kiekvieno mūsų galvose nuolat rungiasi viena kitai prieštaraujančios pozicijos. Kelias sekundes laimi viena, o kelias – kita.

Įdomu, kad mokslininkai, tirdami tokias psichologines žmonių būsenas, kalba ir apie tai, jog jau galutinai nusprendę (įsitikinę) žmonės patiria savotišką religinį potyrį, t. y. patiki tuo, ką jie sako besąlygiškai ir yra linkę kitiems dar kartą pakartoti tai, ką jie suprato. Todėl tokios būsenos yra kiek pavojingos – nuolatinis blaškymasis ir galiausiai prisirišimas prie vienos ar kitos tiesos galbūt visiškai suprantamas religijos kontekste, tačiau socialinėje plotmėje jis gali sumažinti žmogaus lankstumo galimybę, galimybę jį įtikinti, jei iš tiesų tai, ką jis „suprato“, yra visiškai klaidinga. Šitokios būsenos nėra būdingos absoliučiai visiems, bet gali „atsitikti“ kai kuriems. 

Žinoma, būtų gerokai paprasčiau, kad tokie procesai vyktų tik vieno žmogaus galvoje, tačiau paskirai mes kiekvienas išgyvename tokius virsmus, ir jų „rezultatai“ neišvengiamai pasirodo viešojoje erdvėje. Kiekvienas atsiduriame viešumoje su savo įsivaizdavimu, kaip situaciją spręsti, kaip sukontroliuoti ligą, kaip išvengti susirgimų ir pagydyti kuo daugiau žmonių. Mūsų smegenyse, atrodo, atsiranda informacinis vakuumas – jau ir taip pavargstame nuo kiekio žinių, kurias suvartojame, o dabar kiekvieną mūsų sąmoningą minutę valdo klausimai apie tai: kaip neapsikrėsti, ką turėtų daryti valstybė, kaip turi elgtis kiti, iš kur ta liga atsirado, ar tai Dievo prakeiksmas, o gal taip gamta moko mus „sulėtėti“. 

Neišvengiamai pradedame moralizuoti ir ieškoti būdų, kaip problemas išspręsti, tai visiškai natūrali būsena, bet psichikai ji gali būti sekinanti. Sekina tai ir visą visuomenės kūną. Įdomu, kad psichologas Philipas Strongas sako, jog tokiomis sudėtingomis ir intensyviomis akimirkomis į pasaulį dažnai ateina „prekiautojų morale“ (angl. moral enterpreneurs) – žmonių, kurie linkę dažnai laikyti save mesijais, gebančiais paaiškinti visiems, koks turėtų būti gyvenimas, kaip derėtų gyventi. Išsekinti nuolatinio chaoso galvose, gana lengvai galime jiems pasiduoti, nes ieškome stabilių ir „teisingų“ atsakymų, juk pasaulis atrodo pavojingesnis, nei buvo įprastomis, kasdienėmis dienomis, kai jautėmės saugūs. 

Matyt, šiek tiek laukiate „moralo“ arba „teisingo“ atsakymo, bet jo šioje situacijoje turbūt nėra. Vienintelis dalykas, kurį galima būtų pasakyti: žinant, kaip veikia žmogaus psichika, išvengti psichologinių epidemijų iš tiesų įmanoma. Vienas tokių būdų – nuolat stebėti savo ir aplinkinių reakcijas į besikeičiančias aplinkybes, stengtis socialiai atsakingai žiūrėti į susiklosčiusią situaciją ir, žinoma, šiek tiek pailsėti nuo nuolatinio galvojimo apie koronavirusą. Juk dabar pats geriausias laikas – įžengėme į bent dvi savaites truksiantį karantiną.