Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Profesorius RICHARDAS GAILLARDETZAS yra teologijos profesorius, dėstantis vienoje stipriausių Katalikų teologijos mokyklų pasaulyje, Bostono jėzuitų kolegijoje. Daugelio straipsnių ir trylikos knygų autorius ir sudarytojas, daugybės teologijos doktorantų vadovas, vienas JAV Katalikų teologų draugijos prezidentų lietuviams yra pažįstamas iš jo ir bendraautorės Catherine E. Clifford rašytos knygos „Raktas į Vatikano II Susirinkimo mokymą“. Šią vasarą profesorius sutiko atvykti į Lietuvą, kur liepos mėnesio pabaigoje ves penkių dienų ekleziologijos seminarą Guronių rekolekcijų namuose. Numatomos ir kelios viešos paskaitos, kurių dėmesio centre – nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo aktualijos II Vatikano Susirinkimo mokymo bei popiežiaus Pranciškaus pontifikato šviesoje.

Profesorių kalbino ir pokalbį į lietuvių kalbą išvertė Bostono kolegijos doktorantė s. Ligita Ryliškytė SJE.

Prof. Richardas Gaillardetzas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie save, ypač apie tai, ką reiškia būti kataliku teologu pasauliečiu, kuris, be kita ko, yra ir keturių nuostabių sūnų tėvas?

Tai, kad galiu tarnauti Bažnyčiai kaip pasaulietis teologas, man yra nepaprastai didelė privilegija. Buvo laikai, maždaug prieš 60 metų, kai tinkamai paruoštą pasaulietį teologą sunkiai būtumei radęs ir su žiburiu, tiek mažai jų tebuvo. Šiais laikais bent jau JAV pasauliečiai teologai skaičiumi stipriai viršija teologus kunigus! Žinoma, visi teologai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai – prisideda prie Katalikų teologijos vystymo. Tačiau mūsų perspektyvos skiriasi. Man neabejotinai padarė įtaką santuoka ir šeimos gyvenimo patirtis. Mano sūnūs ir žmona labai padeda atsispirti pagundai, neretai pasitaikančiai akademinėje teologijoje – atriboti teologinį apmąstymą nuo kasdienio gyvenimo. Daugybei dalykų, kurie man atrodė svarbūs apmąstyti teologiškai, padėjo būtent mano, kaip pasauliečio, patirtis. Pavyzdžiui, parašiau knygą apie katalikišką santuokos teologiją, nes jaučiau, kad labai daug kas šia tema kalba perdėm šventeiviškai ir romantizuotai. Aš norėjau apmąstyti santuoką taip, kaip ji yra patiriama kasdienio gyvenimo iššūkiuose. Teisinga ir gražu kalbėti, kad santuoka išreiškia Kristaus meilę Bažnyčiai, bet sutuoktinių poros paprastai taip nemąsto ir nekalba apie savo santuoką. Man, kaip ekleziologui, augantys sūnus kartkartėmis keldavo klausimų – esą kodėl jie turėtų eiti į Bažnyčią sekmadieniais!

Jūs esate ekleziologas, t. y. teologas, kuris apmąsto Bažnyčios slėpinį. Kokios Katalikų Bažnyčios realijos šiandien labiausiai reikalauja teologinės refleksijos?

Puikus klausimas. Manau, negalime ignoruoti fakto, kad jaunesnės kartos nebemano, jog turi priklausyti Bažnyčiai. Daugelis dar tiki Dievu, dauguma jų kartais net ir meldžiasi, bet jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų, kurie tebejaučia poreikį priklausyti Bažnyčiai, yra gerokai mažiau. Tai kelia tikrą ekleziologinį iššūkį! Apie tai irgi kalbu kaip keturių jaunų suaugusiųjų tėvas! Man atrodo, kad Bažnyčiai reikia suformuluoti labiau įtikinamą paaiškinimą, kodėl priklausymas tikėjimo bendruomenei išlieka svarbus. Nebepakanka pasakyti, kad eiti į šv. Mišias sekmadienį būtina, nes tai yra vienas iš Bažnyčios įsakymų, ar pagrasinti, jog nepriklausantieji Bažnyčiai sulauks amžinojo pasmerkimo. Reikia pozityvaus ir įtikinamo paaiškinimo, kuo priklausymas Bažnyčiai yra svarbus žmonių gyvenimui. Bažnyčią turime suprasti kaip gilesnio žmogiškumo mokyklą.

Taip pat manau, kad šiais laikais geriau pažįstame ir gėdingąją Bažnyčios istorijos dalį, kurioje būta antisemitizmo, žeminamo elgesio su moterimis, per didelio Bažnyčios susitapatinimo su despotiškais politiniais režimais. Taip pat ir šiandien skaudžiai susiduriame su Bažnyčios negebėjimu apsaugoti pažeidžiamus vaikus, kurie tapo dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukomis. Nors šis klausimas didesnio masinės komunikacijos priemonių dėmesio sulaukė Vakaruose, nėra vietos pasaulyje, įskaitant Rytų Europą, kur seksualinis išnaudojimas nebūtų problema ir skandalas. Ši liūdna realybė mus verčia permąstyti, ką reiškia sakyti, jog Bažnyčia yra šventa. Ar nėra atėjęs laikas kalbėti apie tai, kad, jei Bažnyčia šventa, tai ne savo pačios pastangų, o Kristaus malonės dėka, kad bent jau analogine prasme ji yra ir nuodėminga?

Galiausiai šiandien vis giliau pažįstame Bažnyčios mokymą apie Krikšto charizmas (Šv. Dvasios dovanas), duodamas pasauliečiams. Tai turėtų paskatinti atidžiai apmąstyti ir paaiškinti dvasininkų tarnystės Bažnyčioje ypatumus tokiu būdu, kuris parodytų, jog ši tarnystė patvirtina ir palaiko gausias pakrikštytųjų dovanas, o ne su jomis konkuruoja.

Šv. Petro aikštė. EPA nuotrauka

Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų II Vatikano Susirinkimas nužymėjo Romos Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo gaires. Kurie Susirinkimo mokymo aspektai Jums, kaip teologui, kuris nuolat dėsto ir rašo apie šį Bažnyčios Susirinkimą, atrodo ypač svarbūs?

Kai ką jau paminėjau, bet bent tris dalykus reikėtų laikyti vienais iš svarbiausių II Vatikano Susirinkimo indėlių.

Pirma, II Vatikano Susirinkimas pasuko nuo dieviškojo Apreiškimo kaip doktrinų rinkinio sampratos prie dieviškojo Apreiškimo kaip Dievo kreipimosi į mus kaip draugus suvokimo – kreipimosi, kuriuo Dievas pirmas pakviečia mus draugystei.

Antra, Susirinkimas iš naujo atrado Krikšto pirmumą, kartu kreipdamas mūsų dėmesį į krikšto metu gaunamas Šventosios Dvasios dovanas, visų pakrikštytųjų („karališkąją“) kunigystę ir visos Dievo tautos „tikėjimo jausmą“ (sensus fidei fidelium).

Trečia, Susirinkimas atnaujino Bažnyčios kaip misijinės – ypač kaip siunčiamos misijai per dialogą – suvokimą. Tokiai misijų Bažnyčiai rūpi ne paprasčiausiai pritraukti kuo daugiau narių, bet, kaip mėgsta sakyti popiežius Pranciškus, eiti į pakraščius, t. y. sutikti žmones ten, kur jie yra. Popiežius Pranciškus puikiai tai išreiškia prilygindamas Bažnyčią karo lauko ligoninei!  

Ar II Vatikano Susirinkimo mokymas vienodai priimamas ir įgyvendinamas visose šalyse? Galbūt įvairioms šalims būdingos skirtingos tendencijos? Jei taip, kaip manote, kuo šiuo atžvilgiu išsiskiria buvusio Rytų bloko šalys?

Manau, įvairios vietinės Bažnyčios pasaulyje pabrėžia kiek kitus II Vatikano Susirinkimo mokymo aspektus. Bažnyčia Pietų Amerikoje ypač kreipė dėmesį į Susirinkimo mokymą apie Bažnyčios misiją ir žmonių išlaisvinimą iš visų neteisingumo formų. Bažnyčia Afrikoje labiau pabrėžė pozityvią Susirinkimo nuostatą vietinių kultūrų atžvilgiu ir autentiško įkultūrinimo būtinybę skleidžiant Evangelijos žinią. Bažnyčia Rytų Azijoje, kurioje jos nariai sudaro menką gyventojų mažumą, telkė žvilgsnį į tarpreliginį dialogą. Sekdamos Susirinkimo dokumentais, ypač Nostra Aetate, Rytų Azijos vietinės Bažnyčios pabrėžė kvietimą į pozityvų ir pagarbų dialogą su kitomis pasaulio religijomis. Bažnyčia Vakarų Europoje, kurioje gimė protestantiškoji reformacija, suprantama, skyrė daug dėmesio mokymui apie ekumeninį dialogą. Jungtinėse Amerikos Valstijose stengtasi stiprinti pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, liturginę reformą ir žmogaus sąžinės kilnumą. Man atrodo, kad Rytų bloko vietinės Bažnyčios labai įvertino Susirinkimo mokymą apie religinę laisvę, išdėstytą II Vatikano deklaracijoje Dignitatis Humanae. Taip pat reikia pasakyti, kad kiekviename minėtų regionų tam tikri II Vatikano Susirinkimo nutarimai dar tebelaukia Bažnyčios dėmesio ir įgyvendinimo. Gal nesuklysiu sakydamas, kad Rytų Europos Bažnyčia irgi dar turi ką nuveikti, ypač liturgijos atnaujinimo ir platesnio pasauliečių dalyvavimo Bažnyčios gyvenime srityse.

Grįžkime prie Visuotinės Bažnyčios. Kaip Jums atrodo, kurie II Vatikano Susirinkimo nutarimai yra šio pontifikato dėmesio centre? Kuriuos nutarimus reikia nuodugniau įgyvendinti?

Manau, popiežius Pranciškus daug dėmesio skiria dinamiškai Bažnyčios misijos sampratai, kurią pabrėžė II Vatikano Susirinkimas. Jo įsipareigojimas įgyvendinti sinodalumo principą taip pat atskleidžia Šventojo Tėvo norą iškelti labai svarbų Susirinkimo mokymą apie visų tikinčiųjų jausmą (sensus fidei fidelium). Popiežius Pranciškus primena, kad žodis „sinodas“ kyla iš graikų k. termino synodos, reiškiančio „kartu keliauti keliu“. Anot Popiežiaus, sinodali Bažnyčia yra Bažnyčia, kuri įsipareigoja klausytis. Klausytis, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, reikia visais Bažnyčios gyvenimo lygiais. Taip pat popiežiaus Pranciškaus veiksmai rodo, jog jis rimtai atsižvelgia į Susirinkimo kvietimą decentralizuoti Bažnyčios valdymą, įgyvendindamas tai, ką aš vadinčiau eklezialinio subsidiarumo principu. Tai ypač gerai matyti iš jo pastangų suteikti daugiau įgaliojimų Vyskupų konferencijoms ir išplėsti Vyskupų sinodų vaidmenį. 

Nors tai nebuvo įžvalga, kuriai II Vatikano Susirinkimas būtų skyręs daug dėmesio, manau, kad šio pontifikato metu dar reikėtų padirbėti ties moterų vaidmens Bažnyčioje klausimu, ypač įtraukiant moteris į sprendimų priėmimo procesus Bažnyčioje.  

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus traukia žmones savo evangeliniu paprastumu ir pastoraciniu nuoširdumu. O ką pasakytumėte apie jo įnašą į teologiją? Ar jis pasiūlo svarbių teologinių įžvalgų?

Reikia pripažinti reikšmingą jo įnašą į ekleziologiją, kuris ypač atsiskleidžia jo pasiūlytuose Bažnyčios įvaizdžiuose. Popiežius kalba apie Bažnyčią kaip „karo lauko ligoninę“ ir kviečia jos narius „kvepėti avimis“. Abu šie žemiški įvaizdžiai išplečia Bažnyčios misijos pojūtį. Popiežius taip pat inovatyviai vartoja geometrinius Bažnyčios įvaizdžius. Aukštyn kojomis apversdamas hierarchinį galios ir autoriteto suvokimą, aptardamas sinodalumą, jis kalba apie tai, kad Bažnyčia turėtų būti „apversta piramidė“, kur Dievo tauta yra viršuje, o dvasininkai, dėmesingai įsiklausantys į Dievo tautos poreikius ir įžvalgas, – apačioje. Popiežius taip pat vartoja daugiasienio įvaizdį. Jis priešpriešina daugiasienio – geometrinio kūno, kuris turi daug plokštumų ir kampų – ir rutulio įvaizdžius. Anot jo, Bažnyčia labiau yra daugiasienis, kurio sienos ir kampai sudaro vientisą visumą įvairovėje, o ne rutulys, kur kiekvienas taškas nutolęs nuo centro per identišką atstumą. Bažnyčioje kaip daugiasienyje labiau vertinamas unikalus kiekvieno įnašas, praturtinantis visos bendruomenės gyvenimą. Taigi, šis įvaizdis padeda labiau branginti Bažnyčios katalikiškumą kaip skirtingumų, o ne vienodumų vienybę.

Kokie popiežiaus Pranciškaus bruožai Jus patį labiausiai traukia?

Kaip ir daugelį, mane traukia jo esminis evangelinis paprastumas. Šio paprastumo liudininkais me buvome nuo pat jo pontifikato pradžios, kai pirmą kartą stovėdamas Šv. Petro bazilikos balkone popiežius Pranciškus apstulbino Romoje susirinkusią minią prašydamas, kad žmonės pirmiau jį palaimintų malda, tik po to suteikė jiems savo palaiminimą. Neilgai trukus jis vėl mus nustebino Didįjį ketvirtadienio nuvykdamas į jaunimo kalėjimą plauti kojų kaliniams, tarp kurių buvo moterų bei musulmonų! Man regis, popiežius Pranciškus turi gilaus nuolankumo jausmą, ne tik asmeninį, bet ir bažnytinį. Jis atvirai pripažįsta Bažnyčios trūkumus ir drąsiai kalba apie nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo būtinybę.

Lietuvos Katalikų Bažnyčiai teko vienas svarbiausių vaidmenų rezistencijos kovose, kurios mūsų valstybę galiausiai atvedė į nepriklausomybę. Ką norėtumėte pasakyti šiai Bažnyčiai, kuri taip sunkiai kovojo ir dar tebekovoja įvairiuose frontuose?

Lietuvos katalikai turėtų didžiuotis tuo, ką jų Bažnyčia nuveikė, taip drąsiai ir pasiaukojamai prisidėdama prie komunistinio režimo žlugimo čia ir kitose sovietų okupuotose vietose. Manau, kad Bažnyčią tais sunkiais laikais stiprino jos nepakertama vienybė persekiojimų akivaizdoje. Kita vertus, jūsų istorinė patirtis gali lemti ir gerai neįsisąmonintą komunizmo kartotos kritikos apie „supuvusius Vakarus“ internalizaciją. Tai savo ruožtu gali pasireikšti nenoru priimti „vakarietiškų“ reformų, įskaitant ir būtiną Bažnyčios atsinaujinimą, kuris kyla iš II Vatikano Susirinkimo.