Rašytoja Gabija Grušaitė. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Pokalbis perpublikuojamas iš „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmojo 2020 m. žurnalo numerio.

Rašytoja GABIJA GRUŠAITĖ debiutavo 2010 m. romanu „Neišsipildymas“. Antra­sis jos romanas „Stasys Šaltoka“ buvo išleistas 2017 m. Už jį autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Romano ang­liškas vertimas „Cold East“ 2018 m. buvo apdovanotas „Penang Monthly Book Prize“. Abu G. Grušaitės romanai buvo įtraukti į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, „Stasys Šaltoka“ – į Metų knygos rinkimų penketuką. Savo tekstais autorė kalba apie dabartį ir savo kartos jausenas bei būsenas toje dabartyje. Po dešimtmečio leidyklos „Lapas“ naujai išleidžiamas debiutinis Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ paskatino pakalbinti autorę ir apie dabartį, ir apie praeitį.

Į lietuvių literatūrą atėjai lygiai prieš dešimt metų, 2010 m., su debiutiniu romanu „Neišsipildymas“, kurio antroji laida bus pristatyta šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Su kokiais lūkesčiais tada debiutavai ir kaip viskas per dešimtmetį pasikeitė? Ar keitėsi suvokimas, ką Tau reiškia būti rašytoja ir kokia rašytoja norėtum būti? Ir smalsiausia, ar pasikeitė Tavo pačios nuomonė apie lietuvių literatūrą, žvilgsnis į ją?

Prieš dešimt metų neturėjau jokių lūkesčių, „Neišsipildymas“ atsirado iš istorijos, kurią dėl man pačiai neaiškių priežasčių labai norėjosi papasakoti. O tada, jau pasirodžius romanui, sužinojau, kad egzistuoja tradicijos, tinkami būdai rašyti ir „būti rašytoju“ bei netinkami siužetai. Gyvenant Malaizijoje visos šios diskusijos atrodė kiek juokingos, bet visgi jaučiau didelį vidinį spaudimą – kodėl kiti gali per metus romaną parašyti, o man užtrunka tiek metų? Dabar, prabėgus dešimt­mečiui, vėl grįžau į tą gražų pasaulį be jokių lūkesčių, kaip reikia būti.

Kažkada atsidariau „Vikipediją“ ir žiūrėjau, kas kiek metų man patinkantys rašytojai išleidžia po knygą – Cormack McCarthy kartais užtrukdavo septynerius metus ir ilgiau. Kažkaip palengvėjo, kad pati galiu nuspręsti, kada tekstas baigtas. Palengvėjo ir pradėjus gilintis į klausimą, kas yra lietuvių literatūra. Ilgą laiką jaučiausi jai svetima, bet tada supratau, kad tai, ką vadiname lietuvių literatūra, tėra ideologinis konstruktas, o santykį su tradicija reikia susikurti pačiam. Ačiū profesorei Violetai Kelertas, paskatinusiai iš naujo rasti ryšį su Žemaite, kuri buvo labai įkvepianti moteris, todėl turbūt labiausiai ir nukentėjo nuo „žemdirbių puoselėtojų“. Sudėtingas pats klausimas, kas yra lietuviška tradicija, nes mano gimtajame Vilniuje iki XX a. vidurio etninių lietuvių tebuvo 3 procentai, tad norėtųsi šią sąvoką išplėsti – įtraukti ir kitomis kalbomis rašytus tekstus.

Kaip sekėsi naujai skaityti „Neišsipildymą“? Koks buvo tavo pačios įspūdis? Apskritai, ar tau malonu grįžti prie savo romanų, ar palieki juos po jų išleidimo ramybėje gyventi savo gyvenimų?

Nežinau, ar visiems taip sunku skaityti savo tekstus, bet man tai vienas sunkiausių dalykų. Atrodo, kad kiek­viena negrabi metafora ar neišbaigtas sakinys sminga lyg adata po nagu. Galvoju, skamba labai dramatiškai, bet turbūt tokie jau tie rašytojai su savo tekstais – tiek savikritiški, kad net juokingi. Bet jei rimtai, tai norėtųsi, jog išleisti tekstai tiesiog gyventų savo gyvenimą, man jie nebe­priklauso.

Šio naujojo „Neišsipildymo“ pradžioje yra tavo įžanginis žodis, kur rašai, kad rengdama šį leidimą apsisprendei „teksto neliesti ir palikti jį tokį netobulą, koks yra. Kad ir kaip man norėtųsi tiesiog imti ir perrašyti beveik viską, sutvarkyti kalbą ir daug ką išbraukti, tai būtų melas sau“. Man tai skamba kaip didžiausia intriga – ką ir kaip būtum keitusi? Ar tik kalbos anturažus ir nėrinius nuėmusi, ar ir siužetą perrašiusi?

Labai geras klausimas. Pradžioje galvojau, kad norėtųsi kalbos nėrinius nuimti ir palikti tekstą nuogesnį, brutalesnį, per dialogus labiau atskleisti pasaulį aplink Rugilę, bet pradėjau galvoti, kad būtent tie nėriniai ir yra lyg instagramo filtras, kuriuo jauna moteris pasakoja savo egzistencinį siaubą, bet nori išlaikyti kažkokį trapumą, grožį, tad pasirodė, kad būtent jie ir susieja visą istoriją į vienį. Man jos vis dar labai patinka. Abi. Tik dabar matau, kad būtent Rugilė yra stiprioji, kuri išliks, kai visi kiti palūš. Jos sugebėjimas išgyventi net labiausiai drumstame vandenyje įkvepia. Atrodo, net po kokios klimato apokalipsės ji išnirtų ir toliau bandytų iš nieko išausti realybę. Net mąsčiau kada dar po dvidešimties metų parašyti tęsinį – distopinę ateitį, kurioje gyventų Rugilė.

Dar tame savo žodyje prasitari, kad esi „kerštingas barsukas“ ir kad iki šiol skauda dėl tam tikrų anuomet padarytų redakcinių nuolaidų. O ar prisimeni pačias aštriausias ir labiausiai įdūrusias kritikos strėles?

Kerštingas barsukas yra frazė, įstrigusi skaitant Johno Irvingo „Pasaulį pagal Garpą“. Parašęs pirmąjį apsakymą, Garpas jį išsiunčia į vieną rimtą literatūrinį žurnalą ir gauna atsakymą, jog tekstas nėra pakankamai įdomus. Po daugelio metų, Garpui išgarsėjus, žurnalas pats parašo ir domisi, galbūt yra kokių naujų tekstų, kuriuos būtų galima publikuoti. Garpas išsitraukia sulankstytą ir per daugelį metų nučiupinėtą rejection letter ir atrašo, kad jo tekstai vis dar nėra pakankamai įdomūs. Taip ir liko tas kerštingas barsukas.

Skirtingai nei Garpas, nelaikau nuoskaudų dėl kritikos, nes tai tėra žmogaus asmeninis santykis su tekstu, ir tas santykis gali būti visoks, jis gali keistis priklausomai nuo to, kokioje gyvenimo stadijoje esi. Taigi vienintelis dalykas, kuris mane išmuša iš vėžių, tai kalbos redaktorės, stropiai bandančios perrašyti tekstus į „taisyklingą“ lietuvių kalbą. Tikiuosi, jos kada nors supras, kaip labai nusižengia kalbos logikai ir savo darbo etikai.

Skaityti „Neišsipildymą“ po dešimties metų nebuvo lengva ir man, nes kiek bijojau, kad tavo dabartį charakterizuojančios metaforos gali pasirodyti išvėsusios ar nebeaktualios. Taip, laimei, nenutiko, pakito tik daiktinė atributika, pavyzdžiui, ar dabar kas dar prisimena Rugilės minimą iPodą? O jei rimtai, kiek romano žodyną ir stilistiką lėmė tuometės gyvenimo patirtys, aplinka ir aplinkybės?

„iPodas“! Tesiilsi amžinatilsyje. Rašant apie šiandieną, kuri keičiasi labai labai greitai, norisi fiksuoti ir įamžinti dalykus, kurie greitai išnyks ir pasikeis. Po dešimties metų daugelis romane „Stasys Šaltoka“ minimų dalykų taip pat bus praeitis – sąmoningai stengiuosi juos fiksuoti esamuoju laiku, kol jie dar neprasmego laiko duobėje. Bręsdami keičiamės ne tik mes, bet ir aplinka – išrašyti mažas gražias trapias detales man atrodo labai svarbu. Kai kurie rašytojai dirba atvirkščiuoju būdu – sėdėdami archyvuose ieško mažų gražių dalykų apie praeitį, kuriuos mums atgaivina antram gyvenimui. Tiek vienu, tiek kitu atveju, gyvenimą dažnai ir sudaro menkniekių visuma, kurioje skleidžiasi didieji gyvenimo klausimai, kurie niekada nesikeičia.

Rašytoja Gabija Grušaitė (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotrauka

Socialiniai tinklai tėra technologija, dešimt kartų padidinanti natūralų žmogišką norą stebėti kitus ir norą pačiam atrodyti geresniam nei esi. Kaip kad lėktuvai padidino greitį, kuriuo keliaujame, taip instagramas padidino tuštybės prarają bei jos matomumą.

Savo 2019 m. žodį baigi „post scriptum“, sakiniu „Ne, romanas nėra auto­biografiškas“. Kodėl tai sąmoningai pabrėži?

Sausio pradžioje mirė Elizabeth Wurtzel, kuri su 1994 m. pasirodžiusia knyga „Prozac Nation“ laikoma viena iš autobiografinio žanro klestėjimo devyniasdešimtaisiais vardų. Atsimenu, jog penkiolikos žiūrėjau to paties pavadinimo ekranizaciją, kuriame Elizabeth vaidino Christina Ricci ir labai ja žavėjausi. Jos gyvenimas ir mirtis, o ypač mirtis (vienatvėje ir skurde) man yra priminimas apie šio žanro pliusus ir minusus – jei leidi savo gyvenimui tapti produktu (ar kūriniu), kurį vartoja skaitytojai, anksčiau ar vėliau jie tave suvalgo iš vidaus. Galbūt tai keistai skamba šioje influencerių eroje, kai žmonės įprato gyventi viešus gyvenimus, bet man labai svarbu, jog mano kūryba būtų ne apie mane, o apie kažką daugiau. Nuolat ieškau „mes“, o ne „aš“, ar bent jau stengiuosi taip daryti.

Naujai skaitydama „Neišsipildymą“ patyriau, kad kai kurios tavo metaforos vis dar išlaikiusios laikmečio ženklus ir tebėra svarbios. Kaip ir labai svarbus tas nevilties, savinaikos, neišsipildymo jausmas. Man atrodo, kad dabar jis gal net svarbesnis nei 2010 m. Žinoma, tai kiek lemia aplinkybė, kad tavo romaną skaičiau iškart po Ottesos Mosh­fegh romano „Mano miego ir poilsio metai“, kuris daro įspūdį pasakotojos neviltingumu, tuo, ką nuolat pabrėžia ir Rugilė – tuštumos dugnas, neišsipildymas kaip kasdienybė, nuolatinis nusivylimas gyvenimu, bestuburis plūduriavimas jame, nuobodulys ir savęs pačių nuovargis. Kaip manai, ar 2020-ieji tai išgyvena dar labiau, ar dabartinis jaunimas gravituoja dar dugniau nei Rugilė ir jos pažįstami?

2010 m. buvo naujos eros priešaušris, kurį dabar jau matome aiškioje vidudienio šviesoje. Man labai įdomus dabartinių jaunų moterų pasaulis – kaip jos tvarkosi su tuo nuolatiniu spaudimu būti tobulomis. Ir pačiai sau netikėtai supratau, kad šie laikai yra sutverti Rugilei ir tokiems kaip ji. Kad ir kokiame dugne ar neviltyje atsidurtų, ji atsitiesia ir išgyvena, judėdama į priekį lyg koks hipopotamas, prisitaikęs išlikti negiliose balose, kuriose uždūsta tokie talentai kaip Ugnė.

Savo pirmuoju romanu taip įsimintinai aprašei tada dar tik prasidėjusią socialinių tinklų lemiamą ir juose kuriamų mūsų įvaizdžių dramą, tą skilimą „tarp pasakojimo ir egzistencijos, kai atsiranda plyšys ir asmenybė pasislenka į galutinį pakraštį“. Kaip iš šiandienos perspektyvos tau kaip rašytojai ir kaip diplomuotai antropologei atrodo tie visi tapatybiniai žaidimai socialiniuose tinkluose, apskritai visa virtuali realybė – tą juk nagrinėjai ir savo antrajame romane „Stasys Šaltoka“, o nuo jo pasirodymo jau irgi praėjo treji metai ir mados, reiškiniai pasikeitė, ar aš klystu?

Socialiniai tinklai tėra technologija, dešimt kartų padidinanti natūralų žmogišką norą stebėti kitus ir norą pačiam atrodyti geresniam nei esi. Kaip kad lėktuvai padidino greitį, kuriuo keliaujame, taip instagramas padidino tuštybės prarają bei jos matomumą. Daugeliui žmonių virtuali realybė tapo tikresnė nei kasdienybė, nes pagal įrašus, nuomones, nuotraukas kiti susidaro nuomonę, kas esi. Pastebėjau, kad vis atviriau kalbama apie tai, jog didelis noras dalintis ir viešintis dažnai slepia nerimą, liūdesį ir, deja, dažnai psichologinius sutrikimus. Taisyklė paprasta nuo senų senovės – jei tau labai reikia kitų pripažinimo ir dėmesio, kažkas negerai tavo viduje.

Prieš dešimtmetį rašydama apie „Neišsipildymą“ ryškinau kartos pojūtį, man atrodė ir vis dar atrodo, kad gebėjai apčiuopti ir įliteratūrinti visą „kapitalistinės aušros kartos“ gyvenimą ir jausenas. Pastaruosius metus netyla kalbos apie vadinamąsias X, Y ir Z kartas. Mudvi priklausytume Y kartai, bet spėčiau, kad didžioji dalis naujų „Neišsipildymo“ skaitytojų jau yra Z kartos. Ar esi kada apie tai galvojusi, kad dabartiniai dvidešimtmečiai gali nebeatpažinti Rugilės ir Ugnės pasaulio?­

Mąsčiau apie tai, tad daviau „Neišsipildymą“ perskaityti dviem dvyliktokėms Marijai ir Vikei, kurioms, mano nustebimui, knyga patiko, todėl nusprendėme bendradarbiauti ir „Neišsipildymo“ komunikacijai jos sukūrė fotografijų seriją, kurios yra jų asmeninė Rugilės ir Ugnės santykių interpretacija. Jos romane įžvelgia visai kitus dalykus nei mes, bet džiaugiuosi, kad „Neišsipildymas“ gali toliau gyventi savo gyvenimą nepriklausomai nuo to, ką apie tai manau.

Rašytoja Gabija Grušaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Krevetės yra labai įdomus padaras: kiautelis su kojytėmis ir uodega slepia minkštą rausvą kūnelį. Tas išlukštenimo momentas atrodo beveik sakralus apnuoginimas. Panašiai įsivaizduoju žmogų, išnertą iš savo ego kiauto. Minkštą švelnią maistingą masę, kurioje sudygsta tiek pačios genialiausios, tiek pačios kraupiausios mintys ir idėjos.

Pašnekėkim apie pasaulį. Romane Rugilė sako: „Dantė buvo geresnis pranašas nei Nostradamas, nes jo aštuntasis pragaro ratas yra labai tiksli dvidešimt pirmojo amžiaus Europos metafora – mes ryjame savo kūną, nes bijome pakelti akis į Dievą ir jo nerasti.“ Tiek „Neišsipildymas“, tiek „Stasys Šaltoka“ kupini natūraliai į tekstą įrašyto dabarties nerimo dėl ekologijos, skausmo „dėl neteisybės, tarptautinės politikos ar ekonominės stagnacijos“. Kaip manai, kiek istorinių realijų, politinių aktualijų turėtų atspindėti ir į jas reaguoti literatūra?

Literatūra tėra atspindys to, ką žmonės patiria, išgyvena, tad labai natūraliai į ją nusėda karai, genocidai, praradimai, atradimai. Dažniausiai per asmeninę prizmę – šeimos tragedijos, asmeninės netektys. Noros Ikstenos „Motinos pienas“ yra labai gražus pavyzdys, kaip literatūra atspindi didelius istorinius procesus netapdama sausa ar pamokančia. Manau, mano kūryba atspindi mūsų kartos baimes – klimato kaita, vis didėjanti socialinė atskirtis, ekologinės katastrofos ir visus apė­musi neviltis, letargija, jausmas, kad nieko negali pakeisti.

Niekada nesame kalbėjusios apie... krevetes. Neišsipildymo Rugilė sako: „Jaučiausi it rausva krevetė, išnerta iš kiauto ir pasmeigta ant spalvoto smeigtuko“. Tavo personažas Stasys Šaltoka iki romano gyveno atskirą gyvenimo internete, kuris, atsidarius puslapį www.stasyssaltoka.lt, pasitikdavo šūkiu „Šaldytos krevetės išdžiūvusioms smegenims“. Kodėl krevetės?

Krevetės yra labai įdomus padaras: kiautelis su kojytėmis ir uodega slepia minkštą rausvą kūnelį. Tas išlukštenimo momentas atrodo beveik sakralus apnuoginimas. Panašiai įsivaizduoju žmogų, išnertą iš savo ego kiauto. Minkštą švelnią maistingą masę, kurioje sudygsta tiek pačios genialiausios, tiek pačios kraupiausios mintys ir idėjos. Beje, krevetės gūdžiaisiais devyniasdešimtaisiais buvo tam tikras prabangos maistas. Vienas iš vaikystės prisiminimų buvo krevečių ir avokado kokteilis – majoneze plaukianti žaliai rausva masė martinio taurėje. Kažkaip paliko labai didelį įspūdį, kaip maistas pakylėtas į kažkokią aukštesnę kičo ir tapybiškumo sferą. Beje, dabar turiu naują apsėdimą – aštuonkojus.

Iš „Neišsipildymo“ yra įstrigusi frazė „Mano pasaulio katedra yra Trečiasis terminalas su tūkstančiu registracijos altorių“ – tavo herojai neprisiriša prie miestų ir vietų, jie, regis, lengvai juda, su kiekvienu romanu plėsdami teritorijas. Neišsipildymas buvo senoji geroji Vakarų Europa: Londonas, Paryžius, Barselona. Stasys Šaltoka – Niujorkas, Tailandas, Malaizija, Honkongas. Beje, Stasys Šaltoka tave po daugybės metų gyvenimo svetur sugrąžino į Vilnių. Kiek svarbu, kokiame mieste esi ir rašai?

Labai svarbu. Pati sau esu suskirsčiusi savo suaugusios gyvenimą į Londono, Malaizijos ir dabar, Vilniaus, etapus. Kiekvienam iš jų gausis po romaną. O tada turbūt teks vėl kažkur kraustytis.

Skaitydama Rugilės istoriją naujai permąsčiau fenomeną „būti mūza“. Kaip manai, kiek dar dabarties mene yra to mūzos fenomeno? Ir ką reiškia XXI a. būti mūza?

Mūza dažnai pati ieško ir trokšta mūzos statuso, dažnai tai tėra noras nieko pačiam neveikiant įprasminti savo gyvenimą. Rugilė bando rasti savo gyvenimui kryptį ir formą, o Ugnės buvimas šalia tampa pretekstu pačiai nieko nedaryti. Būti mūza, arba manyti, kad esi mūza, tam tikra prasme yra pasyvus vartotojiškumas, kai kito žmogaus kūryba dangstai savo egzistencines spragas. XXI a. šiam fenomenui davė naują formą, užuot buvęs mūza, gali tapti aktyvistu ir pardavinėdamas megztinius gelbėti kitus. Iš esmės tas pats.

„Neišsipildymo“ herojai skaito Már­quezo „Šimtą metų vienatvės“, Tolstojaus „Aną Kareniną“, jaučiasi kaip Alisos Stebuklų šalyje. Žinoma, iškyla ir tau svarbus Proustas. Ar galėtum prisiminti, ką skaitei anuomet, kai rašei „Neišsipildymą“?

Prieš dešimt metų skaičiau daug vakarietiškos tradicijos klasikos nuo Dostojevskio iki Prousto, tad „Neišsipildymo“ herojų skaitomi kūriniai atspindi mano paauglystės reading list. Dabar stengiuosi išplėsti savo suvokimo lauką ir skaitau daug šiuolaikinių japonų, kinų, indų, įvairių tautų Afrikos rašytojų kūrybą, kuri mane labai maloniai nustebino. Atradau tiek daug įdomių pasakojimo technikų ir netikėtų priėjimų prie siužeto bei labai gražaus paprastumo, kurio kartais trūksta manieringai Europos literatūrai (tikrai ne visai, yra labai įdomių šiuolaikinių autorių).

Kodėl knygas rašai lietuviškai ir leidi Lietuvoje, nors puikiausiai tą galėtumei daryti angliškai ir publikuoti plačiajame pasaulyje – tą įrodė 2018 m. gautas „Penang Monthly Book Prize“ – Malaizijos literatūrinis apdovanojimas už „Cold East“?

Visi mes esame iš kažkur kilę ir norint neištirpti pasaulyje svarbu išlaikyti santykį su savo šaknimis. Man svarbus Vilnius, o dabar ir Pervalka, kur dažnai leidžiu laiką su savo pusiau lietuviška, pusiau malaizietiška šeima. Man svarbu galėti įnešti kažkokį indėlį į lietuvių kalba kuriamą tradiciją, turbūt visi žmonės yra socialūs padarai ir nori būti kažko didesnio dalimi.

Rugilė kalbėjo apie dvidešimtmečių gyvenimą, Stasys Šaltoka apie trisdešimtmečių, tai kas bus toliau? Ar kitas Gabijos Grušaitės romanas bus apie keturiasdešimtmetį išgyvenančią posovietinių vaikų kartą?

Turbūt naiviai tikiuosi, kad dabartinį tekstą pabaigsiu per kelis metus ir tada jau imsiuosi tos keturiasdešimt­mečių kartos. Mąstau, kad gal pavyks iki keturiasdešimtmečio bent du romanus išspausti. Bet, jei rimtai, trečiojo romano temos man pačiai labai netikėtos, turbūt atspindi tam tikrą brandą – aštuonkojo sąmonė, žarnyno mikroflora ir paprasti žmonės, bandantys kažkaip išgyventi šiame pokyčių laikotarpyje ir suprasti, ką reiškia būti žmogumi.

Naujasis židinys