Asociatyvi EPA nuotrauka

ASTA SPEIČYTĖ-RADZEVIČIENĖ 2008 m. susilaukė neišnešiotos dukters Margaritos. Ši patirtis ją įkvėpė įkurti neišnešiotų naujagimių – „ankstukų“ – asociaciją „Neišnešiotukas“: „Prieš septynerius metus su bendražygėmis įsteigėme neišnešiotų naujagimių – „ankstukų“ – asociaciją. Organizacija sėkmingai toliau užsiima tiek paramos, tiek visuomenės švietimo veikla“, – pasakoja moteris. 

Videopasakojime Asta dalinasi savo patirtimis gimus neišnešiotai dukrai: „Tuomet, kai pagimdžiau Margaritą, ji svėrė 960 gramų, 26-os savaitės buvo labai pavojingas amžius. Nebuvo aišku, ar ji iš viso išgyvens. Gal ir turėtų būti gėda pasakyti, bet tuo metu net nežinojau, kad vaikai gali gimti neišnešioti, nes 2008 m. aplink nebuvo tiek informacijos.“

„Po trijų dienų ją pamačiau, tai buvo vaizdelis toks „wow“. Atrodė kaip kažkokiame filme: ateini, stiklinė dėžė, monitoriai pypsi ir žiūri kažkoks vaikas. Ir jis ne tavo, nes to motinystės ryšio visiškai nebuvo: kažkoks svetimkūnus, bando kvėpuoti, prijungtas prie aparatų, deguonies kaukė. Atsimenu, kad tuo metu buvau sustingusi. Emociškai buvo šokas“, – pasakojimą tęsia Asta. 

Asta prisimena ir savo sudėtingą psichologinę būseną pirmaisiais dukrelės gyvenimo mėnesiais: „Po dešimties dienų po gimdymo atvykome į Santariškes ir pragyvenome čia 107 dienas. Visos gyvenimo emocijos, visas emocijų skonis, kurį galima jausti savo burnoje ir apskritai galvoje, tai buvo čia, Santariškėse. Pajautimas tiek, kas yra netekties jausmas, nežinia, džiaugsmas, šokas, laimė, kai vaikelis priauga kažkiek gramų arba gali pats kvėpuoti. Taip pat ir didžiulis kritimas žemyn, kai sako, kad tavo vaikui reikia daryti širdies operaciją.“