Pixabay.com nuotrauka

Naujieji virusai jaukia planus, riboja keliones. Netikėta. Toks įspūdis, kad iškilo baisių nepatogumų, ištiko dideli nesmagumai. O portugalų literatūros genijus, provokatorius Fernando Pessoa savo „Nerimo knygoje“ Bernardo Soarešo lūpomis karštai įrodinėjo: „Ką reiškia keliauti ir kam reikia keliauti? Bet koks saulėlydis yra saulėlydis; nėra reikalo vykti į Konstantinopolį jo pasižiūrėti. Sakote, keliaujant apima išsilaisvinimo jausmas? Aš galiu jį patirti važiuodamas iš Lisabonos į Benfiką, ir patirti stipriau nei tas, kuris iš Lisabonos vyksta į Kiniją, nes, jeigu išsilaisvinimo nebus manyje, aš jo nerasiu niekur. Ką gali duoti mano sielai Kinija, ko man dar nedavė mano siela? O jeigu jau mano siela negali to duoti, kaipgi tai padarys Kinija, juk ją išvysiu savąja siela, jeigu išvysiu?“

Itin sėsliai gyvenęs F. Pessoa (B. Soarešas) nurodė pasigėrėtiną alternatyvaus keliavimo būdą: „Vienintelis mano pažinotas tikrasis keliautojas buvo jaunas tarnautojas kitoje kontoroje, kurioje dirbau anksčiau. Tas vaikinukas rinko miestų, šalių ir transporto bendrovių reklamos bukletus; turėjo žemėlapių – ką išsiplėšdavo iš periodinių leidinių, ką išsiprašydavo vienur ar kitur; turėjo iš laikraščių ir žurnalų išsikirptų peizažų iliustracijų, egzotiškų apdarų piešinių, laivų ir burlaivių paveikslėlių. Eidavo į turizmo agentūras, prisistatydavo išgalvotos ar gal kokios nors tikros kontoros, galbūt tos, kurioje pats dirbo, atstovu ir prašydavo bukletų apie keliones į Italiją, bukletų apie keliones į Indiją, bukletų, kaip iš Portugalijos nukeliauti į Australiją. Jis buvo ne tik didžiausias – nes tikriausias – mano pažinotas keliauninkas, bet ir vienas laimingiausių mano sutiktų žmonių. Netgi gali būti, kad dabar jis keliauja kūnu, jis, kuris taip šauniai keliaudavo siela. Taip, šiandien jis tikriausiai gyvena kaip negyvėlis, bet galbūt kada nors, senatvėje, prisimins, kad ne tik kur kas geresnis, bet ir tikresnis dalykas svajoti apie Bordo nei išlipti Bordo.“

*

Turistinės knygos ir yra štai toks keliavimas siela. Vis dėlto panašūs virtualūs iškeliavimai dažnai būna įvadas į vėlesnes realias keliones.

Vadovą po F. Pessoos šalį parašė Aistė Masionytė. „Portugalija. Atrasti. Mylėti. Ilgėtis“ („Aukso pieva“, 2020) – ne pirmas leidinys apie šį kraštą prie Atlanto vandenyno, bet tokio didelio ir išsamaus dar nebuvo. Galima iškart ir nepulti skaityti – pirmiausia pavartyti knygą kaip albumą, akiai ir širdžiai mielų vaizdų rinkinį, ir įbristi į portugališką atmosferą.

Turistai į Portugaliją ir taip plūsta. Nemažas ir keliauninkų iš Lietuvos srautas. Dauguma lieka labai patenkinti. Bet informacijos trūksta, jos tenka ieškoti šaltiniuose kitomis kalbomis. Knygos autorė, diplomuota istorikė, patyrusi žurnalistė, beveik ketverius metus gyveno Portugalijoje, Algarvėje. Ne tik rašė šiam pietiniam regionui skirtą tinklaraštį – apkeliavo visą šalį: matė, lietė, ragavo, domėjosi, dėmėjosi, fiksavo. Jos pateikiamos žinios patikimos, patikrintos, išsamios. Portugalija – tikrai ne vien 3F (fadai, futbolas, Fatima), ne vien S (Salvadoras Sobralis), tai visa abėcėlė, kurią A. Masionytė stengėsi pateikti gyvai ir spalvingai.

Skyrius apie šalies istoriją – gal didokas, gal painokas, betgi be istorinio konteksto – nė žingsnio. Su juo susiję visi lankytini objektai, ir niekur nuo to nepabėgsi, anksčiau ar vėliau iškils klausimų: o kas tai nulėmė, o iš kur visa tai atsirado? Tiesa, dar nėra nusistovėję portugališkų asmenvardžių, vietovardžių etc. adaptavimo principai, todėl knygos tekste daug kur paliktos originalo formos.

„Skanus“ skyrelis apie portugališką virtuvę. Joje – ne vien sardinės, portveinas ir pasteis de nata, kurių, beje, dabar iškepa ir mūsų kepyklėlės, bet jų skonis dar ne visai toks, koks turėtų būti. Portugališka virtuvė – didžiulė įvairovė, neįprasti deriniai ir kvietimas improvizuoti.

„Portugališki pyragaičiai ir desertai yra vienas geriausių dalykų, ką galima rasti šioje šalyje, – tvirtina autorė. – Daugelį tradicinių saldėsių receptų čia sukūrė vienuoliai. Jie buvo praktiški žmonės: kiaušinių baltymus naudodavo abitams standinti, o kad veltui nežūtų tryniai – gausiai dėdavo į saldumynus.“ Todėl nemažai portugališkų saldumynų – geltoni kaip saulė.

Įdomios autorės įžvalgos skyrelyje „Portugalų savitumai“. Poetiški skyreliai „Pasilabinimas su medžiais“, „O, jūra!“ Pastarajame – net F. Pessoos poemos „Mar Português“ citata originalo kalba (aišku, su pažodiniu vertimu). Bet knygos karkasas – autorės kelionė iš šalies šiaurės į pietus. Romantiškos meilės paženklinta kelionė iš šiaurės, kur Minjo upė įteka į Atlanto vandenyną, atskirdama dvi kaimynines šalis – Ispaniją ir Portugaliją, iki Algarvės pietvakarių – „pasaulio pakraščio“, t. y. Sagreso ir Šv. Vincento kyšulių. Kelionė dairantis, susipažįstant, skanaujant. Nuolat nusistebint ir pasigėrint, kartais šyptelint ar paironizuojant dėl kokios nors keistybės. Pagal galimybes dalyvaujant religinėse iškilmėse ar pasaulietinėse šventėse. Suprantant, kad dar daugybė lobių lieka neaprėpti, neatskleisti ar iš viso nepamatyti. Kiek jų vien Lisabonoje!

Portugalija – ne tik Fatimos, bet ir daugybės kitų piligrimus traukiančių šventovių šalis. Baroku skambančioje Bragoje, trečiame pagal dydį Portugalijos mieste, – net dvi: Gerojo Jėzaus šventovė ant kalno (Santuário do Bom Jesus do Monte) ir Sameiro Švč. Mergelės Marijos šventovė (Santuário de Nossa Senhora da Sameiro). Dėmesio verta Koimbros Naujojo šv. Klaros vienuolyno (Santa Clara-a-Nova) bažnyčia, kurios altoriuje gerbiami šventosios karalienės Izabelės, vienos svarbiausių Portugalijos asmenybių, palaikai.

Doro upės slėnyje įsikūrusio Lamego miesto šlovė – irgi barokinė šventovė, Švč. Mergelės Marijos Ligonių sveikatos (Santuário de Nossa Senhora dos Remédios) bažnyčia: „Kalno viršūnėje esančios bažnytėlės link veda zigzaginiai laiptai, o jų terasas puošia fontanai bei azuležo plytelių pano, vaizduojantys Marijos gyvenimo scenas. Šie barokiniai laiptai turi net 686 pakopas. Oi, kaip nelengva juos įveikti piligrimams!“

Daugybė bažnyčių ir vienuolynų – architektūros paminklai ir grožybės. Tarkim, pajūrio miesto Aveiro Gailestingumo bažnyčia (Igreja da Misericórdia) melsvais azuležo raštais išpuoštu fasadu ar Koimbros Šv. Kryžiaus vienuolyno (Mosteiro de Santa Cruz) bažnyčia. Knygos autorė siūlo tris garsius vienuolynus sujungti į vieną maršrutą: Alkobasa–Batalija–Tomaras. Alkobasos vienuolyno bažnyčia – kuklus didingumas, šviesos ir akmens harmonija. Ir vėl – saldumynai. Kiekvieną lapkritį Alkobasos vienuolyne vyksta tarptautinė vienuolynų saldumynų ir gėrimų paroda, kurioje dalyvauja ne tik Portugalijos, bet ir Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos ir kitų šalių vienuolijų. Dėl šio renginio Alkobasa vadinama vienuoliškų skanumynų sostine.

Daugiausia skyrių – dvylika – skirta autorės geriausiai pažįstamam Algarvės regionui. Čia – paplūdimių malonumai, jūros gėrybės, šiltos spalvos, įspūdingi gamtos paminklai – uolos ir urvai su savo keistais užutekiais ir užkaboriais. Pasak autorės, regis, visa tai tam, kad žmogui įpūstų kuo daugiau džiaugsmo gyvenimu. Įdomu skaityti, kaip Algarvės kurortą Albufeirą išgarsino britų pop muzikos atstovai: Cliffas Richardas, Paulas McCartney (man naujiena, kad garsioji „The Beatles“ daina „Yesterday“ sukurta per vienas jo atostogas Albufeiroje), Bonnie Tyler...

*

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Portugalijai pasaulio istorijoje teko labai svarbus, tikrai misijinis vaidmuo – būti didžiųjų geografinių atradimų centru. Ilgainiui kolonijinė imperija sunyko, bet ir XX amžiuje, ir dabar išliko mistinis Penktosios imperijos ilgesys. Apie ją daug kalbėjo ir F. Pessoa. Penktąją imperiją sukursianti kaip tik Portugalija, ir tai turėsianti būti taikos ir brolybės, kultūros triumfo imperija.

*

„Ši puiki šalis“, – ne kartą pakartoja A. Masionytė. Tikra tiesa. Taip ir yra.

Virusai bus sutramdyti. Keliausime ne tik virtualiai. Kelionių organizatoriai, remdamiesi šia knyga, galės susidėlioti įdomiausių maršrutų. Pavieniams keliautojams A. Masionytės „Portugalija“ irgi pateikia visko: istorinių žinių, jautrių impresijų ir naudingų praktinių patarimų.