Bartolomė Estebanas Murillo. Šventoji šeima (fragmentas), 1650.

Wikipedia.org nuotrauka

Šiandien minima Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmė suteikia mums progą vėl pažvelgti į šį trečiąjį žemiškosios trejybės asmenį, dažniausiai liekantį šešėlyje. Ne tik pažvelgti, bet ir pamilti.

Šiek tiek istorijos

Ilgus amžius Juozapas nebuvo žinomas. Jo misija įvertinta, tačiau jo asmuo buvo gaubiamas nežinios. Tikriausiai todėl, kad Bažnyčia niekada nelinkusi skubėti. Ji verčiau linkusi išlaukti, patikrinti ir tik tuomet leisti. Galima sakyti, kad Bažnyčiai reikėjo keturių šimtmečių, kol apmąstė Kristaus slėpinį, vėliau jos žvilgsnis buvo nukreiptas į Mariją ir tik XIX amžius iškėlė Juozapą į scenos šviesą. 1870 m. popiežius pal. Pijus IX šį Nazareto dailidę paskelbė Visuotinės Bažnyčios globėju.

Kiti popiežiai, ypač Leonas XIII ir šv. Pijus X, jautę asmeninį pamaldumą šiam šventajam, laimino ir leido įvairias iniciatyvas, susijusias su pamaldumu šv. Juozapui (litanija, novena, trečiadienių maldingumas, šventės).

XIX a. pab.–XX a. I pusė pasižymėjo didelėmis socialinėmis pervartomis, buvo paplitusi socializmo ir komunizmo doktrina, tad Bažnyčią paskatino iškelti šv. Juozapo, Nazareto dailidės, kaip krikščionių darbininkų pavyzdžio, vaidmenį. Tas pats Pijus XII 1955 m. gegužės 1-ją paskelbė Šv. Juozapo Darbininko šventės diena, tuo norėdamas duoti atkirtį iškreiptam darbo ir socialinio teisingumo suvokimui, kurį skleidė socializmo ir komunizmo ideologija. Šv. Jonas XXIII, pasižymėjęs ypatingu pamaldumu šv. Juozapui, jo globai patikėjo Vatikano II Susirinkimą ir įtraukė Juozapo vardą į Romos kanoną. Tiek popiežius šv. Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI bei Pranciškus pabrėžė, kad šv. Juozapo, kaip Bažnyčios globėjo, misija tebesitęsia: „Mes taip pat pašvenčiame Vatikano miestą-valstybę šv. Juozapui, Jėzaus sargui, Šventosios Šeimos sargui. Tegul jo artumas padaro mus stipresnius ir drąsesnius, paliekant Dievui daugiau vietos savo gyvenimuose, kad visuomet nugalėtume blogį gėriu. Mes prašome jį globoti mus, rūpintis mumis, taip, kad malonės gyvenimas labiau augtų mumyse kiekvieną dieną.“ (Popiežiaus Pranciškaus kalba, 2013 07 05)

Popiežius Pranciškus.

EPA nuotrauka

Kuo Juozapas svarbus mūsų laikais? Ką Bažnyčia naujo atranda šiame šventajame?

Tikras vyras

Remiantis apokrifų pasakojimais buvo suformuotas Juozapo, kaip senyvo našlio su vaikais iš pirmos santuokos, paveikslas. Marija jam greičiau tiko į anūkes, o ne į žmonas. Taip buvo siekiama paaiškinti, kieno yra Evangelijose minimi Viešpaties broliai ir seserys, bei įrodyti, kad Marija ir Juozapas negalėjo turėti lytinių santykių, nes jisai jau buvo per senas.

Tačiau, kaip pažymi šiuolaikiniai egzegetai, šis Juozapo paveikslas neturi biblinio pagrindo. Juozapas buvo jaunas, vedybino amžiaus (nuo 18 m.) vaikinas. Nuo šv. Jeronimo laikų Bažnyčia tiki, kad ir Marija, ir Juozapas pasirinko skaistų gyvenimą. Juozapas tikrai mylėjo Mariją, jisai buvo pirmasis Marijos garbintojas. Juozapo ir Marijos meilė buvo tikra ir tokia, kuri padėjo įveikti visus išbandymus, kuriuos jiems teko patirti.

„Juozapas yra prototipas vyro, kuris sau nereikalauja daug dėmesio ir kuris vis tiek supranta savo vertę bei reikšmę. Jis yra ten, kur jo reikia, jis yra „tylios pagalbos vyras“, kaip jį pavadino Alfredas Delpas: ‚Jo gyvenime Dievas nuolatos įsiterpia su vis naujais nurodymais ir siuntimais… Jam savaime aišku, kad Dievo žodis įpareigoja ir siunčia. Jo paslaptis yra nusiteikimas noriai tarnauti.‘“ (Jonas Paulius II)

Juozapas yra puikus pavyzdys ir bičiulis pirmiausia katalikams vyrams, kurie stengiasi sekti Kristumi ir atremti šio laikmečio išbandymus bei iššūkius. Juozapas parodo, kad tikrasis vyriškumas neatsiejamas nuo noro aukotis, tarnauti, globoti ir ginti.

Tėvo ikona

Gyvename betėvystės epochoje, kai sėkmingas vyriškumas vis dažniau siejamas su gera karjera, sporto pasiekimais, meilės nuotykiais ir vis rečiau – su tėvyste. Čia Juozapo tėvystė yra kaip geriausias vaistas. Visa Juozapo misija, jo pašaukimas buvo tarnystė Jėzui – Jį auginant, globojant, mokant. To meto patriarchalinėje visuomenėje tėvo Juozapo vaidmuo buvo nepakeičiamas. Jo pavyzdys testiprina šeimų tėvus pirmiausia ugdant berniukus ir vaikinus atsakingo požiūrio į tėvystę.

Mūsų Viešpats pats pasirinko patikėti save Juozapui ir būti jam klusniam. „Šventieji vadinami Kristaus draugais, bet tik vienintelis Juozapas yra vadinamas Jo tėvu!“ (Izidorius Isolano)

Kun. Robertas Urbonavičius.

Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Šventasis, kuriam nėra lygių

Bažnyčia, eucharistinėje maldoje po Mergelės Marijos minėdama šventojo Juozapo vardą, nurodo, kad jis nėra tik vienas iš daugelio mylimų šventųjų – ne, Juozapas yra tarsi superšventasis. Po Marijos nėra kito tokio, kuris prilygtų Juozapui savo garbe ir svarba. Jam vienam teko didžiąją savo gyvenimo dalį praleisti Jėzaus ir Marijos artumoje. Kaip teigia pamaldi tradicija, Juozapas mirė ant Jėzaus ir Marijos rankų. Argi tai nėra laimingos mirties malonė?

Bažnyčia pamažu atranda tikrąjį Juozapą: teisų vyrą, kuris buvo Dievo išrinktas ir parengtas ypatingai misijai: kartu su Marija bendradarbiauti Atpirkimo slėpinyje. Jiems, tarsi naujiesiems Adomui ir Ievai, buvo patikėtas Įsikūnijęs Dievo Žodis. Kaip Marija yra Bažnyčios ir mūsų Motina, taip Juozapas yra Bažnyčios ir mūsų globėjas bei tėvas.

„Savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkau garbingąjį šv. Juozapą ir labai nuoširdžiai jam save pavedžiau [...] iki šiol neatsimenu, kad ko jį būčiau prašiusi ir likusi neišklausyta. Tikrai nuostabių malonių man suteikė Dievas, tarpininkaujant šiam garbingam šventajam [...] kitiems šventiesiems, rodosi, Viešpats suteikė malonę pagelbėti konkrečiu reikalu, o šis garbingas šventasis padėjo man visais reikalais [...] Tą patyrė ir kiti, kurie mano patariami kreipėsi į jį. Dabar tą šventąjį daug kas garbina, ir visi patyrė, kaip yra teisinga, ką aš čia pasakiau.“ (Šv. Jėzaus Teresė)