Koronavirusas Turkijoje. Dezinfekuojama ortodoksų Šv. Stepono bažnyčia.

EPA nuotrauka

Koronavirusas Vakaruose plinta, žmonės kenčia ir miršta, bažnyčios uždarytos, gyvenimas sustojęs, kyla pavojus ne tik sveikatai, bet ir ekonomokai. Ištikti šių sunkumų, turbūt dažnas iš mūsų klausiame: kodėl visa tai vyksta? Pastaruoju metu iš katalikų tenka išgirsti tokį atsakymą: „Dievas mus/juos nubaudė.“

Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS teigia, kad tiesmukas „Dievo baudėjo“ įvaizdis yra visiškas nesusipratimas, prieštaraujantis krikščioniškajam tikėjimui. Pasak teologo, užuot kaltinę Dievą dėl pasaulio nelaimių, pirmiausia turėtume priimti atsakomybę už savo veiksmus. O skaitant apie Dievo bausmes Biblijoje, reikėtų įsigilinti į anų laikų mąstyseną.

Teologas priduria, kad, kalbėdama apie ligas, kančią ir kitokį blogį, krikščionybė neskuba pateikti greitų, lengvų atsakymų – tačiau tikina, kad net ir pačią sunkiausią valandą Dievas būna kartu su kiekvienu iš mūsų.  

Katalikų teologas doc. dr. Artūras Lukaševičius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai kurie tikintieji sako, kad koronaviruso pandemija – tai Dievo bausmė už žmonijos nuodėmes. Ką manote apie tai?

Toks teiginys tikrai neleistinai supaprastintas. Krikščionišku požiūriu, nėra taip, kad Dievas iš viršaus dalina bausmes kaip koks pareigūnas. Tai yra neteisinga, nekatalikiška, prietarų persunkta Dievo samprata.

Ypač iš Naujojo Testamento matome, kad nėra tiesioginio ryšio tarp žmogaus nusižengimo ir Dievo bausmės. Tačiau net ir Senajame Testamente tokią schemą paneigia Jobo knyga. Jobas labai kentėjo, tačiau nebuvo niekuo nusidėjęs – nors jo draugai ir bandė įrodyti, kad kančia yra jo nuodėmių pasekmė.

Būtų teisingiau galvoti, kad blogis – tai žmogaus laisvės galimas rezultatas. Neteisingas laisvės panaudojimas atneša pasekmių. Kitaip sakant, netinkamai elgdamasis, nusidėjėlis „nubaudžia“ pats save. Dėl to nuodėmė – nieko gero, tai nėra, kaip kartais įsivaizduojame, kažkoks smagus dalykas, kuriuo galėtume be jokių problemų mėgautis, jei tik Dievas nedraustų. Tačiau tokia mąstysena Lietuvoje gan plačiai paplitusi, ir dažnai įsivaizduojame: jei laikysimės rūstaus Dievo nustatytų taisyklių, iš Jo gausim algą, o jei ne – amžinai kentėsim. Tai nėra teisinga samprata.

Koronavirusas Italijoje. Esant karantinui, Švč. Marijos Dievo Motinos bažnyčios klebonas aukojamas Mišias transliuoja per jutubą.

EPA nuotrauka

Kalbant apie koronavirusą – ar galime sakyti, kad žmonės (visų pirma Kinijoje) save „nubaudė“, nes nesilaikė higienos taisyklių turguose ir pan.?

Gal į Jūsų klausimą atsakyčiau plačiau. XXI amžiuje turime ligų, kurios iki tol nebuvo tiek išplitusios – pavyzdžiui, Alzheimeris, vėžys ar pagal mirtingumą pirmaujančios širdies ir kraujagyslių ligos. Pastarosios, kiek girdžiu iš medikų, yra nesveiko gyvenimo būdo, mitybos (ypač greitojo maisto) padarinys. Neatsižvelgiama į tai, kaip veikia Dievo sukurtas žmogaus organizmas. To pasekmė – tiesiog krentantis į akis nutukusių žmonių skaičius, išaugęs per pastaruosius dešimtmečius. Jungtinėse Valstijose pačiam teko matyti, kiek ten daug jaunų nutukusių žmonių.

Dievo sukurti dalykai turi atitinkamą tvarką. Panašus pavyzdys – su gamta. Prieš 50 metų Sovietų Sąjungoje buvo skelbiama apie žmogų kaip „gamtos užkariautoją“, kuris drąsiai nurodys gamtai, kaip ji dabar veiks. To pasekmes šiandien matome: sutrikdėme ekosistemų vidinius dėsnius, jų negerbėme, ir šitaip nubaudėme patys save.

Panašiai ir su dvasiniais dalykais. Paminėsiu atleidimą. Kodėl Jėzus taip primygtinai liepia atleisti? Dėl to, kad neatleisdami mes visų pirma labai stipriai žalojame patys save – o paskui ir kitus. Viduje susikaupęs pyktis, neatleidimas gali net sukelti įvairių ligų.

Svarbu suprasti ir savo kolektyvinę atsakomybę. Girdžiu žmones sakant: „Mano nuodėmė yra tik mano reikalas.“ Ne, visi mes esame susiję, ir tavo nuodėmė gali žeisti visą organizmą. Galiu kentėti dėl nuodėmių, kurias nebūtinai padariau aš – tarkim, ne aš užteršiau Atlanto vandenyną. Bet to pasekmes jaučiame visi.

Netgi minčių lygiu tai vyksta, ir tą galima parodyti be jokios gilios mistikos. Pavyzdžiui, blogos mintys gadina tau nuotaiką, dėl to tu blogiau dirbsi ar net važiuodamas sukelsi avariją ir sužeisi nekaltą žmogų.

Mes esame susiję įvairiausiais būdais. Yra dvasinės ekologijos dėsniai, kurių reikia paisyti. Tokia mąstymo kryptis būtų kur kas visavertiškesnė už „Dievo baudėjo“ sampratą.

Koronavirusas Jungtinėje Karalystėje. Tikinčioji lanko tuščią Vestminsterio katedrą Londone. Anglikonų ir katalikų viešos pamaldos šalyje sustabdytos.

EPA nuotrauka

Kita vertus, Biblijoje tiesiai šviesiai rašoma apie Dievo bausmes. Prisiminkime pirmųjų žmonių išvarymą iš rojaus, pasaulinį tvaną, kurį Dievas sukėlė dėl „žmonių nedorumo“, taip pat buvo įvairių tremčių, nukariavimų, kuriuos izraelitai suprato kaip Dievo bausmę už jų neištikimybę... Kaip tai paaiškinti?

Vėlgi, tai – daugiasluoksnis klausimas, į kurį atsakyti reikėtų labai daug laiko. Tiems, kam tai rūpi, rekomenduočiau perskaityti šv. Jono Pauliaus II apaštališkąjį laišką apie krikščioniškąją žmogiškosios kančios prasmę „Salvifici Doloris“. Ten popiežius išsamiai nagrinėja biblinį ir teologinį kančios pagrindus.

Būtent kančios samprata yra sritis, kurioje Naujasis Testamentas „praauga“ Senąjį. Pastarajame yra daug vietų (ypač seniausiuose tekstuose), kur pateikiama supaprastinta schema, kad kančia – tai tiesioginė bausmė už nuodėmes. Čia matome dalį tiesos: kančia yra pirmųjų žmonių nuopuolio pasekmė, pats Dievas kančios nesukūrė. Bet kyla pavojus viską pernelyg supaprastinti. Kaip minėjau, Jobo knyga bausmės ir kančios sampratą atmeta – Jobas kenčia, būdamas teisusis. Ir Dievas galų gale jo nekaltumą patvirtina.

Tą supaprastintą schemą kategoriškai atmeta ir krikščionybė – nes pats Jėzus, kuris kentėjo ir buvo nužudytas, juk buvo nekaltas, nebuvo padaręs nė vienos nuodėmės. Tad tiesioginis Dievo bausmės ir žmogaus kančios modelis čia neveikia.

Dabar apie Biblijos Dievą kaip baudėją. Kad galėčiau trumpai apie tai paaiškinti, siūlau atkreipti dėmesį į Senojo Testamento hebrajišką mąstymą. Žydai, nagrinėdami kokį nors reiškinį, iškart eidavo prie galutinės priežasties. O visko galutinė priežastis, žinoma, yra Dievas. Dabar įsivaizduokim, situaciją – girtas žmogus iškrito pro langą ir susižeidė. Mes, XXI amžiaus žmonės, sakytume: „Na va, skeryčiojosi balkone ir iškrito. Kas kaltas? Jis pats.“ Tuo metu Senojo Testamento žydas mums paprieštarautų: „Pala, o tai kas sukūrė pasaulį su traukos dėsniu, dėl kurio, iškritęs pro langą, tu krenti žemyn ir susižeidi? Dievas sukūrė! Jis už tai atsakingas – vadinasi, Dievas tą žmogų nubaudė.“

Svarbu suprasti, kad aiškindamas dalykus Senojo Testamento žydas išmeta „tarpines grandis“ – nes jam jos savaime aiškios. Tad iškart kalbama apie pačią galutinę visko priežastį – Dievą. Jis sukūrė pasaulį su fizikiniais dėsniais, o žmogus, atitinkamai elgdamasis, sulaukia pasekmių. Ir per tai Dievas baudžia arba laimina.

Tad mums, šių dienų vakariečiams, yra teisingiau ir suprantamiau atsakymą pradėti nuo „aš nubaudžiau pats save“ – nesaugojau savo sveikatos ir patyriau to pasekmes. Pavyzdžiui, nuolat valgiau čipsus, mėsainius, gėriau kokakolą, ir po dešimties metų man prakiuro skrandis. Senųjų laikų žydas sakytų: „Dievas Lukaševičių nubaudė, ir dabar jis turi kiaurą skrandį.“ Bet jis nepamini, kad aš pats nesilaikiau sveikos mitybos taisyklių. Aš savo netinkamu elgesiu pats save ir nubaudžiau.

Tai, kiek suprantu, aiškindamas įvykius, tiek Senojo Testamento, tiek šiuolaikinis žmogus sako tą pačią tiesą – tik ji pateikiama skirtingais būdais?

Senojo Testamento žmogus mano, kad „tarpinės grandys“ tarp įvairių priežasčių yra savaime suprantamos – tad nevertos dėl jų aušinti burnos. Bet XXI amžiaus nepraktikuojantis katalikas jau nebesupranta senovės žydams aiškių dalykų, tų „tarpinių grandžių“ – tad Dievą mato tik tokį, kuris baudžia tiesiogiai ir kankina vargšą žmogų.

Iš katalikiškosios perspektyvos tikrai būtų neteisinga teigti, kad Dievo kantrybė baigėsi, ir dėl to Jis paleido pandemiją. Reikėtų žiūrėti kitaip – galbūt ligos atsiranda ir pasaulyje paplinta dėl to, kad žmogus dėl nesveiko gyvenimo būdo pasiekia savo organizmo – fiziologinio ar dvasinio – ribą, ir tada užtvanka pralūžta. Prasideda ligos, fobijos, priklausomybės ir pan.

Koronavirusas Filipinuose. Baklarano bažnyčioje, Maniloje, susirinkę katalikai meldžiasi prieš Nukryžiuotąjį.

EPA nuotrauka

Ši tema, kuria kalbamės, man susijusi su amžinu klausimu – kodėl Dievas apskritai leidžia įvykti pandemijoms ir kitokiam blogiui? Juk virusai gali mutuoti ar žemės drebėjimai vykti ir be žmogaus kaltės. Ar tiesa, kad Biblijoje netgi nėra konkretaus atsakymo, kodėl Dievas visa tai leidžia?  

Taip, Biblija neturi intelektinio atsakymo į šį klausimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas, aptardamas kančios ir blogio temą, teigia, kad šiuos dalykus galime suprasti tik krikščioniškosios žinios visumos kontekste. Kokia toji visuma? Jėzus, esantis nekaltas, tačiau patiriantis kančią ir blogį, vis dėlto pasiekia pergalę – blogis Jo nesunaikina, Jis blogį nugali gerumu. Daugeliui iš mūsų šią tikėjimo tiesą vis dar reikia gerai įsisavinti.

Šv. Tomas Akvinietis yra pasakęs: Dievas leidžia blogiui nutikti tik todėl, kad iš jo gali išgauti didesnį gėrį. Tai teisinga mintis – tačiau kaip tu ją „įkalsi“ žydui, kurio šeima ir artimieji buvo sunaikinti per Holokaustą?.. Tai nebūtų teisinga. Arba – koks gėris iš cunamio suniokoto krašto? Mes to nežinome.

Tad sudėtinga apie tai kalbėti. Dievas neduoda intelektinio atsakymo: „Kančią aš leidžiu todėl, kad...“ Jis pats pas mane ateina ir kartu kenčia su manimi. Jis siūlo savo artumą kančioje – ir tai yra tas atsakymas, kuris pasiekiamas ne intelektiniu būdu. Tai yra gyvenimo Dievo artume klausimas.

Jūs pasakėt labai svarbų dalyką – kad Dievas kuo puikiausiai supranta, kaip aš šiuo metu jaučiuosi. Kad savo skausmu, nerimu galiu su Juo dalintis. Jėzus, kuris pats kentėjo, šią galimybę mums atvėrė.

Žinot, man labai patinka britų rašytojas Clive‘as Staplesas Lewisas. Savo knygoje „Tiesiog krikščionybė“ jis pasako, mano manymu, labai kietą mintį. Jis rašo apie tuos žmones, kurie labai piktinasi Dievu ir netgi atmeta Jo buvimą, remdamiesi pasaulyje esančiu blogiu, nekaltų žmonių kančia. Jeigu tiek daug neteisybės ir blogio – reiškia, Dievo nėra. Lewisas jiems atsako šitaip: tavo maištas prieš Dievą tampa įmanomas tik tada, jeigu Dievas yra. Tavo pyktis įrodo, kaip stipriai tu tiki Dievo buvimu – nes jeigu pasaulyje nėra antgamtinio protingo, asmeniško įsikišimo, kuris atsakingas už dalykų tvarką, ir molekulės visatoje tiesiog atsitiktinai susiplakė – tada visiškai nėra jokio pagrindo pykti... Tokiu atveju, jei tau kažkas nepatinka – tai nieko nereiškia, negali nieko kaltinti.

Tiesiog „toks gyvenimas“?

Taip. Nes nėra nieko, kas už tą blogį būtų atsakingas. Taigi tu maištauji todėl, nes giliai viduje tiki, kad turi būti geras ir atsakingas Dievas. Lewisas rašo: o jeigu Dievo nėra – tada jokiuose dalykuose nėra prasmės. Tiesiog molekulės beprasmiškai sukrinta vienaip ar kitaip – ir nė vienas sukritimas nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitą. Be Dievo net ir pats žodis „prasmė“ negalėtų egzistuoti. Lygiai taip pat, jei nebūtų pasaulyje šviesos (ir dėl to – padarų, turinčių akis), žodis „tamsa“ neturėtų jokios prasmės. O dabar mes mojuojame prasmės kalaviju ir juo kertame Dievui, šitaip Jį bandydami sunaikinti...

Rašytojas Clive'as Staplesas Lewisas.

Encyclopedia Britannica nuotrauka

Baigiant pokalbį koronaviruso tema – Kaip Jūs pats dabar gyvenate, esant pandemijai ir karantinui?

Labai ramiai. Proto ribose saugomės, stengiamės daryti, kas nuo mūsų priklauso. Prašom Dievo, kad tą nelaimę nuo mūsų nuimtų. Be to, kiekvienas dvasinį gyvenimą gyvenantis krikščionis turėtų paklausti Dievo: „Ką Tu man kalbi per šitą situaciją? Kokias mano nuodėmes, ydas, egocentriškumą ji parodo?“ Kiekviena tokia situacija krikščioniui yra reikalinga, ji atskleidžia kažką naujo apie mane, mano santykį su Dievu – ypač ten, kur man dar reikia pasitaisyti ir augti.