„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbis Vladas Lapienis (1906–2011).

lkbkronika.lt nuotrauka

Prieš 48-erius metus, 1972 m. kovo 19 d., pažymėtą šv. Juozapo vardu, gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Kaip 2012 m. savo homilijoje sakė pogrindinio leidinio steigėjas ir vyr. redaktorius kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, istorijos scenoje „Kronika“ taip pat pasirodė labai tyliai. Tačiau turėjo didelę užduotį – ginti Bažnyčią nuo XX a. erodų, kurie planavo, kad iš jos liktų, anot jų, tik „roški da noški“ (ragučiai ir nagučiai). Šv. Juozapo globojama „Kronika“ per 17 metų skelbė pasauliui tada pačią reikalingiausią žinią – komunistai nori palaidoti Bažnyčią ir šitai daro, naudodami prievartą ir melą.

Kviečiu prisiminti amžiumi vyriausią „Kronikos“ bendradarbį, kuris dėl leidinio platinimo buvo du kartus teistas. Tai – šviesaus atminimo Vladas Lapienis (1906–2011). Jis sulaukė 105 metų, o 1998-aisiais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

„Patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu“

Septintą dešimtį įpusėjęs vilnietis ekonomistas Vladas Lapienis, ieškodamas nuo smalsių akių atokesnės dvasinės atgaivos vietovės, dažną sekmadienį išsiruošdavo Dzūkijon. Lietuvišką, tvirtai vietinių meistrų suręstą trobą primenančioje Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčioje 1972 m. pastovaus dvasininko nebuvo. O šventadieniais čia šv. Mišias aukodavo iš Simno parapijos atvykęs vikaras kun. Sigitas Tamkevičius.

Vieną sekmadienį į zakristiją užėjusio Vlado kun. Sigitas paklausė, ar negalėtų jis kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Sutartą dieną kunigui prisistatęs žmogus išgirdo: „Gal galėtumėte vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą.“ Nė nepažiūrėjęs, kokia ta brošiūrėlė, nuvežė Bijutiškio klebonui kun. Jonui Danylai SJ. Abu susitarė, kur kitą šeštadienį jiems geriau susitikti.

„Kronikos“ bendradarbiai. Iš kairės: s. N. Sadūnaitė, kard. S. Tamkevičius, s. G. Šuliauskaitė, s. R. Teresiūtė, mons. A. Svarinskas, antroje eilėje viduryje– V. Lapienis, šalia – P. Plumpa.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Atsiminimuos V. Lapienis rašė: „Sutartą valandą nuėjau prie bažnyčios durų – užrakinta. Einu į kapines. Netrukus atvyko kun. Jonas Danyla SJ. Padavė išverstą į rusų kalbą brošiūrą. Vėliau sužinojau, kad vertė Stirnių klebonas kan. S. Kiškis. Sekmadienį vertimą atidaviau kun. S. Tamkevičiui. Jis nuoširdžiai padėkojo už atliktą darbą. Tokių ir panašių kelionių teko atlikti ne vieną ir ne dvi... Kai man į rankas pateko pirmasis „LKB kronikos“ numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks, Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių raginantis, leidinys yra labai reikalingas.“ Pats pogrindinio leidinio vyr. redaktorius, dabar kardinolas S. Tamkevičius, paklaustas, kaip jam pavyko suburti gausų patikimų  bendradarbių būrį, atsakė: „Nė vieno bendradarbio patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu; užteko žinoti, kad meldžiasi, eina išpažinties ir dažnai priima Eucharistiją. Užteko žinoti, kad sesuo vienuolė laikosi vienuolinių, o kunigas – per kunigystės šventimus prisiimtų įsipareigojimų. Tai buvo garantas, kad šie žmonės padarys, ką gali, kad „Kronika“ eitų, o iškilus pavojui neišduos draugų. Tuose 23-ijuose mano bylos tomuose nesurasite nė vieno man artimo žmogaus, kuris būtų pasirinkęs išdavystės kelią, tačiau juose rasite liudijimų, kurie tikrai verti pasigėrėjimo...“

Parūpinta pati drėgniausia ir šalčiausia kamera rūsyje

„Pati pirmoji sovietinės valdžios reakcija į „Kronikos“ pasirodymą buvo išties erodiška – nužudyti garsiai pasauliui apie daromus nusikaltimus kalbantį „kūdikį“, – homilijoje yra sakęs kard. S. Tamkevičius. – Šiam tikslui buvo pajungtos represinės struktūros, prokuratūra ir teismai. Daugybė informatorių ir operatyvinių KGB darbuotojų gaudė kiekvieną garsą, galėjusį išduoti „Kronikos“ egzistavimą bei veiklą.“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbis Vladas Lapienis (1906–2011).

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Tą dieną kratos neišvengė nė Vlado Lapienio namai. Į butą įėję trys nepažįstami vyrai prisistatė esą iš valstybės saugumo komiteto. Vėl durų skambutis – atėjo Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus, kuris, kaip atsiminimuose rašė V. Lapienis, nuolat drąsino ir ramino – net humoro jausmo nebuvo praradęs. „Ta drąsi kunigo laikysena man ir žmonai buvo didelė moralinė parama. Kitą dieną turėjau atvykti į tardymą Vilniaus KGB būstinėje. Po šių kratų ir P. Plumpos, P. Petronio, A. Patriubavičiaus ir D. Kulikausko [„Kronikos“ talkininkų] areštų daug žmonių buvo pašaukta apklausai, ir visi tardymo kabinetai buvo užimti. Dėl to man teko būti tardomam didelio viršininko kabinete.

Įvedė į erdvų kabinetą, apstatytą gražiais baldais. Ant rašomojo stalo stovėjo keli skirtingų spalvų telefonai. Baigus tardymą, iš kabineto paskambino telefonu ir paliepė, kad man, kaip kokiam didžiausiam nenaudėliui, būtų parūpinta pati drėgniausia ir šalčiausia kamera rūsyje. Grasino pasodinti 7-eriems metams į kalėjimą, visam laikui ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti ją iš darbo. Grasino net brolio sūnų pažeminti pareigose ar net visai jį atleisti iš darbo... Tačiau po tardymo paleido.“

„Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus!“     

Po kratos ir tardymų bei Vlado Lapienio skundų prokurorams „kagėbistai“ pradėjo jį labiau persekioti – tačiau kiek galėdamas, nors pavojai tykodavo už kiekvieno kampo, stengėsi padėti dauginti ir platinti maldaknyges, „Kroniką“ ir kitą religinę literatūrą. Kartą, kai iš Kauno į Vilnių vežėsi dviejuose lagaminuose ką tik išspausdintas maldaknyges, teko ne juokais išsigąsti. Grįžtant į Vilnių, susiradęs tuščią kupė, V. Lapienis lagaminus su maldaknygėmis sudėjo į dėžę po suolu, o pats atsisėdo priešais.

„Patenkintas, kad viskas taip gerai sekėsi, pradėjau kalbėti Rožinį.  Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai, nes po keliolikos minučių į šią kupė įėjo vienas Vilniaus saugumietis su dviem draugais. Jie atsisėdo ant suolo, po kurio sėdyne mano maldaknygės... Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus! – pagalvojau aš. Kad ir ką darytų, neprisipažinsiu, jog maldaknygės mano, nes jie nematė, kaip jas ten padėjau... Ką daryti? Atėjo mintis traukiniui sustojus išlipti Kaišiadoryse, o maldaknygės tegul keliauja toliau be manęs: gal taip padaręs šiuo metu nepateksiu į kalėjimą... Tačiau vėl pagalvojau: o jeigu jie čia atsitiktinai, tai, palikdamas maldaknyges, nusikalsčiau Dievui ir žmonėms. Kaip bus, taip – maldaknygių nepaliksiu... Vilniuje labai apsidžiaugiau, kai saugumiečiai išėjo iš vagono. Pamatęs pro langą, kad jie nuėjo peronu, pasiėmiau savo lagaminus ir iš lėto nupėdinau prie taksi stovėjimo aikštelės. Maldaknyges atidaviau kun. Stanislovui Valiukėnui, o jis jas išdalijo Vilniaus arkivyskupijos kunigams.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius „LKB Kronikos“ ekspozicijoje prie lageryje jo naudotų Mišių reikmenų.

R. Petraičio nuotrauka

1974 m. kun. S. Tamkevičius Vladui padavė išleistą maldaknygę „Visada su Dievu“ ir prašė nukopijuoti. Užsakymo teko ilgokai laukti, kol netikėtai ligonėje susitikus pažįstamą spaustuvininką, paaiškėjo, kas atsitiko. Papasakojo, kad prieš kelias dienas maldaknyges išspausdino ir nuvežė į kolektyvinio sodo namelį. Norėjo pranešti, bet staiga susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Prieš porą dienų jo brolis buvo pakviestas į saugumą ir klausinėjamas, ar po darbo valandų nebuvo dauginama religinė ar kokia kita literatūra. Pagalvojęs, kad saugumiečiai viską žino ir darys kratą, o radę maldaknyges dar pasodins į kalėjimą, spaustuvininko brolis sumanė visas maldaknyges sunaikinti: degino tol, kol visas paleido dūmais, o pelenus užkasė į žemę... Kitą rytą saugumiečiai jokios kratos nedarė, tik vėl klausinėjo. Bet brolis, žinodamas, kad maldaknygių nebėra, buvo drąsesnis. „Po kurio laiko vėl susitikau spaustuvininką Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Jis atidavė 200 rublių ir išardytą maldaknygę, iš kurios buvo kopijuojamos anos, sudegintosios... Kai apie šį įvykį papasakojau kun. S. Tamkevičiui, jis pasakė: ‚Nesėkmės tenesugniuždo mūsų.‘“

Kalinio laiškai žmonai

„Vos pradėjęs leisti „Kroniką“, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapieniu, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių „Kronikos“ rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo kelias mašininkes, kurios padaugindavo jo atsineštus leidinius bei pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu“, – rašyta kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose.

Areštuotas V. Lapienis laiškuose prašo žmoną Eleną neieškoti advokatų būsimai bylai: „Tu esi katalikė, ir aš taip pat tikintis, o advokatas Kudaba yra ateistas-bedievis, tai kaip jis gali apginti mane, būdamas antireliginių pažiūrų? Tokie gynėjai yra ir saugumiečiai... Be to, tokiai bylai, kaip mano dabartinė, kad ir kažin koks advokatas absoliučiai nieko negali padėti.... Nueik nedelsdama į juridinę konsultaciją ir pasakyk advokatui, kad aš griežtai atsisakau nuo gynėjo, ir mano bylos reikalu niekada per jį nesikreipk. Jei tikrai nori man padėti, tai kaip gali dažniau nueik pas Jėzų Tabernakulyje, taip pat pas Motinėlę Mariją. Ir ten viską, viską pasakyk, tenai paprašyk pagalbos, patarimo bei apgynimo sau ir man. Tenai tikrai nepatirsi nei klastos, nei apgaulės...“

Kalinys Lapienis nuolat prašo savo žmonos, kad ji savo laiškuose įrašytų „bent kokią trumpą rytmetinę maldelę ir iš Šv. Rašto vieną kitą neilgą citatą. Nerašyk ilgų maldų ar ilgų citatų, nes ateistai vis tiek man jų neperduos... Tavo laiškų aš visuomet laukiau ir laukiu. Nelaukiu tik tokių, kur nė žodelio nėra apie dvasinį gyvenimą. Tikėjimo tiesų trupinėliai yra vertesni už auksą.“ Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nepaisant jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės: „Dar niekada aš nebuvau tokioje būsenoje kaip dabar. Esu ramus kaip niekada. Niekam nejaučiu neapykantos, nei piktumo. Nieko nebijau, išskyrus staigius bildesius... Dėl susidariusios sunkesnės situacijos patarčiau Tau nepulti taip į neviltį. Argi yra kur nors Šv. Rašte pasakyta, kad šios žemės piliečių gyvenimo kelias yra rožėmis klotas? Be abejo, griežtos prievartinės priemonės labai vargina žmogų, didina pasiilgimą artimųjų. Iš nostalgijos jautresnio žmogaus sveikata gali visai pairti. Tačiau ir sunkiausiose situacijose nė valandėlei negalima pamiršti, kad esi Dievo įsūnis ir reikės duoti atskaitą iš visų savo žodžių, minčių ir darbų...“

„LKB kronika“.

Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotrauka

Kai 1987 m. pavasarį kun. S. Tamkevičių atvežė į Mordovijos lagerį, V. Lapienis buvo ką tik paleistas į laisvę. Kardinolo atsiminimuose rašyta: „Kaliniai papasakojo V. Lapienio pokalbį su lagerio viršininku. Išsikviečia lagerio viršininkas Vladą ir sako: ‚Seni, rašyk raštą, kad nori grįžti namo, ir mes tave paleisime!‘ O aštuoniasdešimties metų senukas atsako: ‚Viršininke, man čia taip gera, kad aš nieko nerašysiu.‘ Nerašė ir neprašė pasigailėjimo. Kaliniai buvo sužavėti šitokio V. Lapienio elgesio. Visi, kalėję lageriuose, žino, kaip ten buvo „gera“. Vladas ne keikė priešus, bet už juos meldėsi. Jis nesirūpino savo saugumu, bet viltis buvo sudėjęs į Dievą, nesvajojo pasistatyti žemėje rūmų, bet vylėsi gauti užmokestį iš to, kuriam ištikimai tarnavo. Šis vyras nebuvo nei kunigas, nei vienuolis, tik paprastas, o drauge ir nepaprastas aukštaitis, šeimos žmogus, nesusikrovęs jokių turtų, bet išlaikęs tikėjimą ir meilę savo kraštui ir, žinoma, Dievui.“