Pixabay nuotraukos

Lietuvoje šią savaitę prasidėjęs karantinas tampa didžiuliu išbandymu tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Patys mažiausieji yra laimingi, galėdami kasdien būti šalia mamos ar tėčio, tačiau vyresniesiems – o ypač paaugliams, dažnai prastai sutariantiems su tėvais – sėdėjimas namuose kelia įtampų. 

Su „Vaikų linijos“ atstove, psichologe JURGITA SMILTE JASIULIONE kalbamės apie iššūkius, kylančius tėvams ir vaikams, bei apie tai, kaip turėtume organizuoti savo gyvenimą namuose karantino metu. 

Kokios problemos ir klausimai šiuo metu kamuoja vaikus, kurie skambina į „Vaikų liniją“? Ar skambučių padaugėjo? 

Jurgita Smiltė Jasiulionė

Skambučių srautas panašus, nes į „Vaikų liniją“ ir šiaip skambina daug vaikų. Tačiau šiuo metu temos yra pasikeitusios: be įprastinių, yra ir naujų, susijusių su tuo, kad daugiau laiko reikia praleisti namuose. Keletą temų būtų galima paminėti: dalis vaikų išgyvena nerimą dėl viruso plitimo, jie klausia, ar rimtos jo komplikacijos, kaip galima užsikrėsti, ar jis mirtinas, ar miršta visi, ar tik dalis žmonių. 

Kita dalis klausimų susijusi su pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis: atsiranda draugų ilgesys, kai nėra galimybės susitikti, dalis vaikų ir paauglių jaučia, kad sunku išbūti ir namuose, jaučiamas jų nerimas, kaip reikės išbūti visą tą laiką. Kai kurie vaikai pasakoja apie padidėjusią įtampą namuose. Santykiai su suaugusiaisiais apskritai yra vieną tų karštų temų, dėl kurių vaikai skambina į „Vaikų liniją“. Vaikai ir ypač paaugliai dažnai prastai sutaria su tėvais, yra konfliktinių pasikartojančių situacijų. Nuolatinis buvimas namie – ypač jei tėvai nedirba – tikrai prisideda prie sudėtingų situacijų, kai vaikams sunku prisitaikyti prie tokių intensyvių santykių. Tėvams su vaikais nuolat būnant kartu reikia sukurti kažkokią struktūrą, dienos ritmą. 

Kaip tėvų nerimas persiduoda vaikams? Kaip reikėtų juos raminti? 

Tėvams pirmiausia reikėtų pagalvoti apie tai, ar jie savo nerimą kasdien rodo vaikams, kaip dažnai jie patys tikrina informaciją žiniasklaidoje ar per televiziją. Svarbu riboti šios informacijos kiekį, nekalbėti vien šiomis temomis, stebėti patiems save. Jei savo didelį nerimą perteiki vaikams, reikėtų pirmiausia pačiam nusiraminti. Nepulti skaityti visko, kas rašoma socialiniuose tinkluose, o remtis patikimais šaltiniais. Natūralu, kad augant tėvų nerimo lygiui vaikai taip pat tampa neramesni, dirglesni. 

Suaugusiesiems svarbu rasti būdų nusiraminti: pradėti dieną nuo mankštos, kvėpavimo pratimų, kurie padėtų subalansuoti vidinę būseną. Ir tuomet nusiraminus atsakyti į vaikų klausimus. Pamačius, kad vaiko elgesys pasikeitęs, reikia paklausti: dėl ko tu nerimauji? Kas tau baisu? Ir tuomet kalbėtis apie tą nerimą.

pixabay.com. sathyatripodi nuotr.

Vaikams labai svarbi dienos struktūra. Nes dabar yra labai pakrikusi dienotvarkė, tad svarbu, kad suaugusieji atsakingai į tai pažiūrėtų. Jei vaikams dar nevyksta pamokų, reikia paskirstyti laiką, kad diena turėtų savo ritmą – skaityti, kažkokioms užduotims atlikti, kitai veiklai. Reikia aiškiai nustatyti, kada pietauti, vakarieniauti, eiti miegoti. Tai padės vaikui jaustis saugesniam. Pastebiu, jog kai kuriems vaikams dienos struktūros nebuvimas kelia nerimą: jie sako, kad nors ir gera būti namuose, sunku prisiversti kažką daryti, niekas nebeįdomu. Tas struktūros nebuvimas, nerimo atmosfera, prarasta galimybė išeiti susitikti su draugais kelia vidinę sumaištį. Mažesniam vaikui tai gali pasireikšti elgesio ir emocijų pokyčiais, o paaugliui gali sukelti depresyvią būseną: žinau, kad galiu daryti tą ir aną, bet neturiu jėgų nieko imtis. Tad svarbu susitarti su vaikais dėl dienos struktūros ir laikytis darbo ir poilsio ritmo, išeiti į lauką, užsiimti aktyvia veikla. 

Vaikams ir ypač paaugliams tarpusavio bendravimas yra būtinas, o karantinas riboja fizinius kontaktus. Ką daryti? 

Šioje situacijoje pagrindinė rekomendacija būtų bendrauti nuotoliniu būdu. Yra puikių platformų, leidžiančių bendrauti čia ir dabar, susijungti bendram žaidimui. Vaikai yra kūrybingi, jie jungiasi ir bendrauja kiekvienas būdamas savo kambaryje ir kažką veikdamas. Sakyčiau, svarbiausia – išsaugoti ryšius. Turime neribotą internetą, tai yra išsigelbėjimas, nes tikrai gyvų pasimatymų negalime rengti. 

O kaip su rekomendacijomis apie tai, kad reikėtų riboti laiką, praleistą prie telefono ar kompiuterio? Juk nuolat aiškindavome, kad ilgai sėdėti prie ekranų nesveika... 

Šiuo laikotarpiu mes visi prie technologijų praleisime daugiau laiko. Susitikimai keliasi į virtualią erdvę, žmonės aptaria savo projektus, darbus. Vaikams jau dabar pateikiama visokių virtualių programų, tuoj jie gaus ir užduočių. Bet reikia ieškoti galimybių daryti pertraukas, išeiti į lauką, bet nesibūriuoti su draugais. Gal geriau važinėtis dviračiu, pasiimti paspirtuką, riedučius. Reikia sukurti ritmą, kad atsirastų bent valanda išeiti į lauką, nes kol kas neapribotas išėjimas iš namų. 

Tėvai galėtų kūrybiškai išnaudoti tą laiką prie kompiuterio, pasiūlydami vaikams kartu mokytis mankštos, šokių. Tai irgi šiokia tokia alternatyva tam nejudriam sėdėjimui prie kompiuterio. 

Kaip vertinate socialiniuose tinkluose pasirodančias keistas ir netgi pavojingas iniciatyvas, skatinančias suicidiniams veiksmams, žalojimuisi? 

Šie dalykai nėra nauji. Feisbuke buriasi grupės, kurios kviečia žalotis ar atlikti kitokių pavojingų veiksmų. Dar tik pati karantino pradžia, ir neaišku, kiek jis truks. Bus įtampų ir kitokių su jomis susijusių grėsmių, nepalankių reiškinių, bet čia labai svarbios mūsų visų pastangos, nuotolinių emocinės pagalbos tarnybų darbas. Akivaizdu, kad po poros ar kelių savaičių nuotaikos gali būti sudirgusios, nerimo gali daugėti ne tiek dėl viruso, kiek dėl ilgo buvimo namuose. 

Kiekvienas žmogus turėtų jausti atsakomybę, pastebėjus tokias įtartinas iniciatyvas nepraeiti pro šalį. Pastebėjus tai tarp pažįstamų vaikų reikėtų kalbėtis su jų tėvais. 

Alexander Dummer/Unsplash nuotrauka

Kaip nukreipti vaikų dėmesį nuo neramių minčių? 

Ikimokyklinio amžiaus vaikams ar pradinukams, kuriuos kamuoja neramios mintys, padeda kūrybinė veikla, piešimas, taip pat ir bendras stalo žaidimas, dėlionė. Juk būna veiklų, kurios niekaip nesulaukia savo laiko, o štai dabar ir atėjo tas laikas. Tuo tarpu paaugliai, apimti nerimo, gal nebūtinai norės leisti laiką su suaugusiaisiais. Jiems gali padėti pasivaikščiojimas, važinėjimasis riedučiais ar dviračiu, mėgstamos muzikos klausymas, o kartais ir šokiai, stebint vieniems kitus ekranuose.. Manau, kiekvienas būdas yra tinkamas, kuris nieko nežaloja ir nėra žalingas pačiam paaugliui. 

O gal jiems pasiūlyti pasirūpinti pagalba kaimynams arba seneliams, jei jie gyvena tame pačiame mieste? Nunešti maisto, nupirkti vaistų? 

Sakyčiau, reikėtų bendruomeniškai tai organizuoti.Šioje situacijoje, kurioje atsidūrėme, reikėtų galvoti ne vien apie save, bet ir apie tuos, kuriems galime padėti. Bet svarbu patiems suaugusiesiems būti pavyzdžiu savo vaikams: jei patys kažko niekuomet nedarome, paauglys irgi nedarys. 

Ar mokyklos turėtų organizuoti vaikams psichologinę pagalbą nuotoliniu būdu? 

Nuotolinė pagalba yra labai vertinga šiuo metu, ypač tiems, kurie turi aukštą nerimo lygį, kurie turėjo konsultacijas ir staiga jų neteko. Bet yra ir kita medalio pusė: vaikų konsultavimas skiriasi nuo suaugusiųjų konsultavimo. Čia yra daug tiesioginio kontakto, kuris vyksta per žaidimą, todėl konsultavimas nuotoliniu būdu ne kiekvienu atveju įmanomas. Nuotolines vaikų konsultacijas išlaikyti nėra lengva dėl vaiko raidos ypatumų, jam gali būti sudėtinga per ekraną dalytis savo patyrimais. 

Pasiremsiu Lietuvos psichologų asociacijos rekomendacijomis, kad būtina išsaugoti konsultacijas nuotoliniu būdu paaugliams, bet jaunesnio amžiaus vaikams sunku sutelkti dėmesį. Gal patiems tėvams reikėtų daugiau tų konsultacijų apie tai, kaip lengviau išbūti su vaikų emocijomis ir sunkumais? Čia labai praverstų ir Tėvų linija ( tel. 8 800 90012)

Emocinė parama