Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kataklizmai pačiu radikaliausiu būdu atsiduria politinių diskusijų centre ir išryškina moralinius klausimus. Būtent tai verčia darytipasaulio aktualijos, įsibėgėjus epidemijai ir daugeliui valstybių ėmusis neeilinių priemonių suvaldyti jos plitimą. 

Pirmiausia jie iškyla kaip įspėjimas dėl neriboto valdžios kišimosi į privatų žmonių gyvenimą, o tai aiškiai patiriame šiandien. Dar niekuomet valdžios veiksmai neturėjo tokio  galingo poveikio mūsų kasdienybei, pačiam intymiausiam – šeimos – gyvenimui, rutinai ir įpročiams. Valdžios sritis po truputį plečiasi, atrodo, riba tarp viešo ir privataus nepaliaujamai traukiasi. Susiaurėjus mūsų pačių veikimo laisvei, traukiasi ir asmeninės iniciatyvos galimybės. Atrodo, nebegalime patys spręsti, kas gera ir bloga, kaip elgtis ir kaip reaguoti į aplinkinį pasaulį. Ilgainiui, kuo daugiau valstybė kišasi į mūsų kasdienį, privatų gyvenimą, tuo labiau vystosi vergiškas mąstymas, kai aklai vykdomi valdžios nurodymai. Neretai žmonėms tai gali tapti netgi patrauklia galimybe dėl to, kad panaikinama atsakomybė patiems narplioti paprastai sudėtingas ir be kompromisų neapsieinančias moralės dilemas. Galiausiai visuomenė pavirsta laisvai formuojama ir performuojama mase. 

Vokiečių teisės ir politikos teoretikas Carlas Schmittas politinį gyvenimą suskirstė į normalumo ir išimties būkles. Išimties atveju negali galioti normalumui pritaikyta taisyklė, kadangi taisyklė nepakankama dorotis su išimtimi. Paradigminis išimties pavyzdys yra karas. Normalumo sąlygomis žudymas yra absoliučiai uždraustas, tačiau pašauktas į būtinąją valstybės gynybą karys ima žudyti ir už tai nebus nubaustas. 

Išimties atveju leidžiami neeiliniai potvarkiai ir instrukcijos, dėl to ji visada slepia galimus pavojus laisvei. Vienas paradigminių pavyzdžių, naudojamų parodyti realias išimties būklės grėsmes žmonių moralinėms ir politinėms laisvėms – Reichstago gaisras, po kurio, pasinaudodami sumišimu bei baime, valdžią perėmė nacionalsocialistai. Remdamiesi Veimaro Respublikos konstitucijos straipsniu dėl nepaprastosios padėties jie suspendavo piliečių teises ir laisves. 

Staigios ir masinės mirties baimė leidžia daugelio akyse pateisinti valdžios galių plėtrą, intervenciją į moralinio subjekto autonomiją. Maža to – paveikti išgąsčio ir nerimo, žmonės savo valia atsisako teisių ir laisvių mainais į valdžios pažadą garantuoti išlikimą. Kaip sako italų filosofas Giorgio Agambenas, biologiniai poreikiai ima viršų. Komentare, reaguojančiame į jo šalies pastangas suvaldyti ir pristabdyti viruso plitimą, koronovirusą jis įvardina kaip „politinį išradimą“. 

Biopolitika, kurią plėtoja Agambenas, yra specifinis žvilgsnis į politinę tikrovę – politiką ji redukuoja į intervencijas, skirtas kontroliuoti ir disciplinuoti žmones kaip biologinę masę. Todėl grėsmės, tokios kaip epidemijos, yra ypač veiksminga tokios kontrolės ir disciplinavimo politikos įgyvendinimo prielaida. Akcentuojant visuomenės sveikatą ir gerovę, iš politikos akiračio nyksta moralinis žmogus, kuris susitraukia į statistikos vienetą varijuojančiose imtyse. Deja, toks požiūris nedidina pasitikėjimo politiniu gyvenimu apskritai (kas skiriasi nuo pasitikėjimo esančiaisiais valdžioje). Taip tik didinama praraja tarp politikos ir moralės, kai norima atmesti politinį gyvenimą apskritai, kaip kažką daugiau, nei nuolatinę pastangą pavergti žmogų.  

Šiandienėje situacijoje schmittiškas normalios ir išimtinės politinės situacijos skirstymas pravartus. Jis byloja, kad išimtis savo ekstraordinarumu niekada negali ir neturi tapti taisykle. Ir čia yra ypač svarbus momentas – tai, kas tinka išimčiai, negali būti paversta taisykle. Todėl epidemiją šiuo momentu gana veiksmingai valdanti Kinija nėra pavyzdys rodyti tironijos grimasas. Ten epidemijai suvaldyti buvo panaudotos režimui įprastos piliečių visuotinio sekimo priemonės, kurios seniai buvo tapusios normalia Pekino režimo praktika. Ši praktika veikiau yra taisyklė arba norma, o ne išimtis, ji išliks netgi paleidus piliečius iš karantino. Mes, vis dar turėdami tam tikrų svertų, įskaitant laisvą žodį, privalome būti kritiški valdžios veiksmų atžvilgiu. Netgi krizės akivaizdoje valdžia nėra šventa karvė, o jos kritika yra pilietinė žmonių atsakomybė. Lietuvos atveju valdančiųjų nesugebėjimas užtikrinti medikų saugumo ar garantuoti plačias testavimo apimtis byloja apie jos nekompetentingumą ir lyderystės stoką, o atsisakymai tinkamai informuoti visuomenę apie esamą padėtį rodo demokratijos veikimo pagrindų neišmanymą. Valdžia iš savo piliečių prašo sąmoningumo ir solidarumo. Šioje situacijoje visiškai pagrįsta pretenzija iš valdžios reikalauti to paties. 

Kitas dalykas – užuot impulsyviai reagavę į „pavojų mano laisvei“, užduokime sau klausimą: kas yra laisvė mums? Laisvė yra ir nėra absoliuti tuo pačiu metu. Štai pagal Kantą, laisvė reiškia moralinę autonomiją – veikimą pagal moralės imperatyvą netgi tuomet, kai tam yra pačios nepalankiausios aplinkybės ir sąlygos. Mano laisvė veikti pagal vidinę moralės taisyklę išreiškia mano absoliutų išsilaisvinimą iš man įtaką darančių kitokių veiksnių. Tačiau kartu, sekdami moraliniu imperatyvu, nesame absoliučiai laisvi ta prasme, kad iš vidaus save ribojame juo. Imperatyvas sukuria privalėjimą, nepaisant bet kokių praradimų ar asmeninių nepatogumų, kuriuos išgyventi turėsime prisiimdami pareigą. Tad mano laisvės ribojimas eiti į renginius, parką, kavines, diskotekas yra absoliučios mano laisvės apribojimas, tačiau ji nebūtinai reiškia pasikėsinimą į mano moralę. Pagaliau tai, kad virusas didžiausią riziką kelia vyresnio amžiaus žmonėms, reikalauja solidarumo, kas, man atrodo, gana artima kantiškajam: „Elkis taip, idant galėtum panorėti, kad tavo elgesys virstų visuotine norma.“ Juk niekas nenorėtų, kad, pavyzdžiui, medikai, besirūpinantys savo ir savo šeimos saugumu, tiesiog atsisakytų padėti mūsų sunkiai sergantiems artimiesiems. Mokslininkai, analizuojantys epidemijų istoriją, tai ir akcentuoja: saviizoliacijos tikslas – sumažinti epidemijos plitimo tempus ir neapkrauti nepakeliamais srautais sveikatos sistemos, o ne vien apsaugoti jus nuo infekcijos. 

Visiškos individo laisvės teigimas šioje situacijoje atrodo mažų mažiausiai kaip intelektualinė avantiūra bei arogancija, blogiausiu – toks pat paternalistinis, moralizuojantis pamokslavimas dėl klaidingų žmogaus vertybinių hierarchijų (esą laisvės dalies auka jokiu būdu negali atsverti saugumo). Epidemijos paverčia mus savotiškais gamtos įkaitais. Politika nėra vien mūsų santykis su ja. Polis, kaip žmonių daugio ir įvairovės terpė, nurodo ir į santykį tarp piliečių. Kuomet negalime kontroliuoti gamtos, kuri mums nepaklūsta, kuriai priklausome mes, o ne ji mums, galime spręsti, kaip elgtis su kitais. Gamta neprimeta rasizmo, antisemitizmo, neapykantos ar abejingumo kitiems formos. Jų atmetimas yra žmogaus pasirinkimas, taigi – laisvė.  

Galiausiai normalumo sąlygomis absoliuti individo laisvė taip pat sunkiai įmanoma. Bendruomenė išlieka vien laikydamasi bendrų taisyklių. Pavyzdžiui, nesėsti prie vairo išgėrus. Pasirinkimas nevairuoti išgėrus – ne moralės laisvės išvada, bet bendruomenės sutartų taisyklių ir normų taikymo išvada. Ar tai reiškia, kad laisvės puoselėjimas reikalautų atšaukti šią taisyklę ir tikėtis skaidraus kaip stiklas sąmoningumo? Nereikia apsigauti, kad įtampa tarp laisvės ir politikos kyla tik išimties atveju. Diskusijos dėl reprodukcijos, eutanazijos, ginklų kontrolės ir aibės kitų, kurie kviečia nuolatos peržiūrėti ribą tarp individo ir valstybės, tarp laisvės ir pareigos kitiems.