Koronavirusas Australijoje. Gatvės menas, kviečiantis pandemijos metu saugoti save ir kitus.

EPA nuotrauka

Etimologinė lotyniško žodžio „corona“ prasmė – vainikas, kuris turi atitikmenį – karūna. Taigi koronavirusą tarsi puošia pergalių karūna. Bet neilgai... Nors pas mus Covid-19 dar vis „plaukia“ ant besididžiuojančios savimi plėtimosi bangos, bet jo fiasko saulėtekis artėja, nes, kas turi pradžią, neišvengs ir pabaigos. Koronaviruso augimo mastai dabar grynai priklauso nuo mūsų disciplinuoto mąstymo bei koordinuotų veiksmų. Gerai, kad Vyriausybės bei įvairių instancijų valdžių atstovai, ypač pasišventę savo pašaukimui šaunuoliai medikai, deda daug pastangų stabdyti virusą.

Tačiau skaudu girdėti apie užsikrėtusius pavienius piliečius, pabėgusius iš gydymo įstaigų ir galėjusius užkrėsti kitus. Galimi šios infekcijos nešiotojai bei jos skleidėjai yra ir tie asmenys, kurie, grįžę iš svetur, vengia saviizoliacijos, nes jiems trūksta sąmoningumo. Kad tautiečiai, tebegrįžtantys iš užsienio į gimtinę, suvoktų savo atsakomybę ir be išimčių visi savanoriškai priimtų 2 savaičių atsiribojimo nuo kitų žmonių būtinybę, turime kasdien jiems prašyti antgamtinio praregėjimo, apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Jn 9, 1–41).

Jėzus neregiui nuo gimimo suteikė dvigubą stebuklą: išgydė akis ir pakeitė jo širdį, kad nuo šiol gyventų stiprėjančiu tikėjimu, o nesivadovautų vien tuo, ką mato. Praregėti – matyti pasaulio Šviesą visuose laiko ženkluose. Anuomet Viešpats priekaištavo fariziejams ir sadukiejams, kurie prašė parodyti ženklą iš dangaus, sakydamas, kad jie iš gamtos reiškinių moka numatyti orų permainas, o laiko ženklų – ne (Mt 6, 2–4).

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų epochos ženklai – ne tik šiltėjantis klimatas, ardantis gamtos jėgų pusiausvyrą, bet vis labiau įsišaknijantis daugelio visuomenės narių vartotojiškas gyvenimo būdas, praeinančias vertybes pastatantis į Dievo vietą. Koronaviruso plėtimasis pasaulyje – ne Dievo bausmė žmonijai, bet ypatingas jai gailestingumo ženklas, mokantis visus pandemijos padarinius vertinti iš amžinybės taško. Šios ligos globalinės apimtys mums pirmiausia primena, kad šioje žemėje nėra nė vieno gyventojo, kuris nebūtų paženklintas laikinumo... Tačiau ar įmanoma žmonėms pradėti keisti savo požiūrį į vertybes, kai jie taip giliai pasinėrę į praeinančių rūpesčių verpetą?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gavėnios metu Kristaus kančios apmąstymas bei liturginis Jo Velykų šventimas neteko tiesioginių sąsajų su Dievo mums iš anksto numatytu realiu bei asmeniniu prisikėlimu iš numirusių, pabaigus žemišką kelionę. Juk palyginti nedaug esti pasišventusių katalikų, pavyzdžiui, dažnai per gavėnią apmąstančių Kristaus kryžiaus kelią, ir kokios minios kartą per metus susirenka į Velykų liturgijos iškilmes, ypač kai būna geras oras... Ačiū Dievui, kad tą Sekmadienį ir tam tikra dalis sekuliarios visuomenės narių ateina savaip pasveikinti Prisikėlusįjį. Tačiau Viešpats mato, kad tokio perdėm minimalaus santykio su Juo nepakanka. Juk ateis valanda, kai viską nulems ne žodžiai: „Viešpatie, Viešpatie...“, o poelgiai, liudijantys, kam iš tiesų tarnavome: Jam ar sau.

Žmogui skirta vadovautis protu, kurio sprendimams tiesioginę įtaką turi klausa, priimanti girdimą informaciją ir dalykų matymas, patvirtinantis faktinį jų tikrumą. Kai individas remiasi vien asmenine patirtimi, o tikėjimą, be kurio neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6), atmeta, tada tampa kurčias bei aklas tikrosios tiesos pažinimui (plg. Mt 13, 14). Kas objektyvią tiesą iškeičia į subjektyvumo surogatą, renkasi neprognozuojamą ateitį ir rizikuoja išvaistyti savo gyvenimą. Apaštalas Jokūbas rašė: „Nagi jūs, kurie kalbate: 'Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime', – juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta. Verčiau sakytumėte: 'Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą'“ (Jok 4, 13–15).

Koronavirusas Prancūzijoje. Tenoras Stephane'as Senechalis Paryžiuje dainuoja kaimynams pro savo langą.

EPA nuotrauka

Kad atsiribotume nuo to, kas praeina ir nebegrįžta ir pagaliau galėtume skirti daugiau brangaus laiko tiems dalykams, kai amžinybė užims mums skirto laiko „vietą“, didis Dievas leido taip greitai Covid-19 infekcijai „prasisukti“ pasaulyje, turėdamas aukštesnį tikslą. Nors daugybė žmonių atsidūrė karantine – nebegali eiti į darbus, į mokslo įstaigas, į pramogas ir turi likti su šeimynykščiais namuose, bet jie, būdami ilgiau namuose, gali pradėti sugrįžti į save ir savo širdyje atrasti buveinę, kuri turi būti skirta Jam...

Tikintiesiems ilgesnis buvimas su artimaisiais yra tam tikros karantino įprasminimo paieškos, skirtos ne tik išradingai bendrauti ypač su savo atžalomis, su jais dažniau drauge pasimeldžiant; perskaičius Biblijos ištrauką, ją apmąstyti, pasidalyti įžvalgomis ir panašiais dalykais užsiimti, bet tai – ir niekuo kitu nepakeičiamas artimesnio vienijimosi su Dievu – malonės metas. Tai – tylos valandėlių ir nuošalesnės erdvės ieškojimas, kad sugertume tylos „garsus“, kurioje yra Gyvybė, norinti į mus savaip prabilti, kad Jo artumą pajaustume, Jo gydantį bei ramybės kupiną žodį išgirstume...

Tomas Mertonas apie tikrąją tylą rašė: „Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, į būtį, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti; toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo. Žmogaus būtis yra kur kas daugiau už viską, ką jis jaučia ar daro. Žmogaus būtis yra vidinė tyla. (...) Tie, kurie žino, kad po šito gyvenimo yra kitas Gyvenimas, skirtas praleisti Danguje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, paskirtą pabaigą: kūnui grįžti į dulkes, dvasiai kilti pas Tėvą.“

Koronavirusas Italijoje.

EPA nuotrauka

Mes – ne Viešpats, kuris apie mus žino viską, bet mes apie Jį žinome tiek, kiek Jis mums maldoje atsiveria, apreikšdamas savo gerumą – ypač kai medituojame Dievo žodį, kuris padeda pakelti visus išbandymus: „Dievas ištikimas. Jis neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų, bet padarys, kad galėtume atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13). 

Jėzau, Tau pavedame visų žmonių, savo artimųjų ir savo likimą, gyvybę bei sveikatą. Sutartinai meldžiame atsivertimo malonės tiems, kurie lengvabūdiškai tebeplatina koronavirusą... Viešpatie, padėk visiems suprasti ir įsisąmoninti, kad epidemija augs, jei užsikrėtę žmonės užkrės kitus, ir ji tikrai mažės, jei sergantieji šia liga laikysis visų apsaugos priemonių.

Taigi, tam tikra prasme, mūsų gyvenimas ir likimas – mūsų pačių rankose.