Kun. Arūnas Peškaitis OFM.

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Arūnas PEŠKAITIS OFM – vienas iš tų žmonių, kuris pasirengęs skirti laiko ir dėmesio visiems, kas koronaviruso pandemijos bei karantino akivaizdoje jaučia nerimą, vienatvę ar patiria tikėjimo sunkumų (nuolat pildomas dvasinės pagalbos kontaktų sąrašas – čia).

Kaip šiomis dienomis išlikti dvasiškai stipriems ir nepasiduoti baimei? Vienuolis pranciškonas pataria: pagaliau skirkime laiko užmirštai maldai; prisiminkime, ką reiškia būti Gerąją Naujieną skelbiančiu krikščionimi; padėkime tiems, kam šiuo metu labiausiai reikia pagalbos; galų gale – skaitykime tik patikimą, rimtų mokslininkų pateiktą informaciją, susijusią su virusu.

Pokalbis su kunigu – apie tai, kuo ši krizė kiekvienam iš mūsų gali išeiti į gera.

Aš gimiau 1989-aisiais, taigi nepamenu nei Kovo 11-osios, nei ekonominės blokados, nei Sausio 13-osios. Bet, kiek iš savo patirties galiu prisiminti, ši pandemija man atrodo pirmasis Lietuvoje įvykis, kuris paliečia kiekvieną iš mūsų – be jokių išimčių. Štai dabar daugelis esam užsidarę karantine. Kaip jis keičia Jūsų gyvenimą?

Keičia pirmiausia tuo, kad nėra viešų pamaldų, šv. Mišių (jas aukojame tik individualiai), nėra jokių papildomų užsiėmimų – tiek katechetinių, tiek evangelizacinių, tiek kino grupės ar Biblijos vakarų, kuriuos vesdavau... Tad šia prasme gyvenimas tikrai pakito. Atsirado daugiau laisvo laiko, daugiau galimybių skaityti knygas, melstis ir vaikščioti grynam ore.

Kita vertus, atsiranda žmonių, su kuriais reikia daugiau kalbėtis. Sutikau, kad į mane galėtų kreiptis tie, kuriuos dabartinėje situacijoje ištikusi egzistencinė krizė. Turbūt pagrindiniai pokyčiai tokie.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Aišku, tie pokalbiai labai asmeniški. Bet ar galėtumėt bendrais bruožais pasakyti, kaip jaučiasi, apie ką kalba žmonės, kurie į Jus kreipiasi dvasinio pokalbio?

Neretai kreipiasi tie, kurie jaučia baimę ir padidėjusį nerimą. Be abejo, tai yra ir psichologinė problema, bet jiems kyla klausimų: ar Dievas tikrai juos saugo? Ar tikrai Jis mūsų nepaliko? Ar Dievas už kažką baudžia? Iš žmonių reakcijų ir pokalbių kartais juntu, kad situacija vertinama ganėtinai įtemptai ir netgi neadekvačiai.

Puikiai prisimenu Sausio 13-ąją, kadangi tuo metu buvau, sakytume, valstybinio aparato dalis – nuo 1990 m. gegužės dirbau kultūros ir švietimo ministro padėjėju ir kadrų skyriaus viršininku (šiandien tokios pareigos vadintųsi „personalo direktorius“). Tuo metu gan aktyviai dalyvavau valstybės gyvenime, priimant sprendimus kultūros ir švietimo srityse. Aišku, turėjau tą bendrą dalią su visais, kurie tuo metu, Sausio 13-ąją, gynė valstybę, buvo pasiruošę už ją atiduoti gyvybę. Atvirai sakant, dabar, kai tai prisimenu, – sakyčiau, sutelktumo tuo metu buvo daugiau. Ir mažiau neadekvatumo. Nors, tam tikra prasme, grėsmė buvo didesnė.

Spėčiau, gal baimės (ar neadekvatumo, kaip sakot) šiandien yra daugiau, nes, kai yra konkretus priešas – totalitarinė užsienio valstybė – žmonėms lengviau susitelkti, susiburti, vienam kitą palaikyti. O štai dabar „priešu“ gali tapti bet kuris gatvėje sutiktas žmogus, kuris galbūt nešioja virusą... Iš izoliacijos gali kilti nepasitikėjimas ar perspaustas nerimas.

Taip, tai susiję su ksenofobijomis, jeigu šį reiškinį galima taip vadinti. Tai, kas nauja, nepažįstama, to perdėtai bijoma. Sakykime, sovietinė tvarka mums buvo žinoma, ir tuo metu, kai dėjosi Sausio 13-osios įvykiai, tas priešas buvo žinomas ta prasme, kad žmonės suprato: jeigu jis laimės, lauks tikrai žiaurios represijos. Priešas nebuvo priešiška valstybė, kaip mes šiais laikais dažnai sakome – tai buvo sovietinė nomenklatūra, sovietinė armija. Rusija, kaip šalis su savo valstybinėmis struktūromis, mus aktyviai palaikė. Tuo metu Sovietų Sąjungos struktūros buvo pakibusios virš visų. Mes aiškiai žinojom, kad jeigu šita sistema nugalės, pasigailėjimo iš jos nebus. Galimos pasekmės buvo pakankamai aiškios.

Dabar dėl koronaviruso (gal užteks lyginti su Sausio 13-ąją, nes dabar visai kita situacija). Aš nesakyčiau, kad mes nežinom, kas yra tas virusas. Yra užtektinai informacijos. Ką dažnai primenu žmonėms – kad nepasitikėtų visais įmanomais informacijos šaltiniais, komerciniais kanalais, rėksmingomis antraštėmis. Ieškokite patikimų šaltinių – šiandien, esant internetui, jų tikrai galima surasti. Skaitykit virusologų, epidemiologų nuomones. Yra gerai pažinti virusą – ir netgi labai lengva atsekti jo simptomus.

Ką mes matom, skaitydami apie tą virusą? Jis nėra jau toks baisiai pavojingas, kaip dažnai girdžiu iš žmonių. Klausiu jų: „Iš kur susidarėt tokį įspūdį?“ O tai, aišku, ateina iš žiniasklaidos, kuri rėksmingomis antraštėmis dažnai paskelbia, kiek žmonių mirė. Taip, kiekvienas žmogus yra be galo svarbus, ir mes turime jį saugoti. Bet jei mes nusikelsim į elementarų statistinį lygį, tai pamatysim, kad pasaulyje mirčių skaičius siekia daugiausia 3 procentus visų užsikrėtusių šiuo virusu. Manau, kad realūs skaičiai– dar mažesni, nes visi epidemiologai sutaria, jog tikrai ne visi užsikrėtimo atvejai yra užfiksuoti.

Matome, kad didžioji dalis žmonių šitą virusą pakelia labai lengvai, net temperatūra nepakyla. Kitiems pasireiškia simptomai, panašūs į bronchitą – temperatūra, nemalonūs pojūčiai gerklėje, galvoje, kvėpavimo takuose, dusulys. Tačiau, žmogų gydant paprastomis priemonėmis, simptominiu gydymu – visa tai praeina. Manau, kad, žinodami šią informaciją, turėtume truputį nusiraminti.

Žiniasklaidoje per mažai duomenų, žinių apie teigiamus dalykus. Apie tai, kaip įvairiai šalys dorojasi su šia krize, kokia jų geroji patirtis. Juk žinome, kad šiuo metu yra kuriamos ir net išbandomos vakcinos nuo koronaviruso, ir pan. Tų gerų pavyzdžių žmonėms labai trūksta – žiniasklaidos pranešimus jie skaito kaip naujienas iš karo fronto linijos. Tačiau tikrai nereikia bijoti vieniems kitų ir ypač viruso, kuris – dar kartą sakau – nėra nepažįstamas.

Koronavirusas Brazilijoje. Kol tikintieji negali lankyti viešų pamaldų, kun. Reinaldo Manzotti aukoja Mišias, ant bažnyčios suolų išdėliojęs savo parapijiečių nuotraukas.

EPA nuotrauka

Patikimos naujienos ir viltingi faktai yra viena. O kaip žmogui išlaikyti tą dvasinę ramybę, kai kyla Jūsų minėti klausimai apie Dievo bausmes ir Jo (ne)buvimą šalia? Ką patartumėt?

Pirmiausia papasakosiu vieną įdomų nutikimą (juokiasi). Šiuo metu Bernardinų parapijoje laikinai einu klebono pareigas. Nutarėme įvairiais kanalais kreiptis į parapijiečius, kad kiekvieną dieną, 20 valandą, susijungtume bendrai maldai. Šią idėją pasiūlė „Naujojo teatro“ aktorė ir režisierė Svetlana Šulc. Parapijiečiai dėkodami priėmė idėją (iki šiol tokiu laiku meldžiamės). Po pusdienio tokį pat kvietimą paskelbė Lietuvos vyskupai... Man labai džiugu, kad mūsų ir jų maldos valanda sutapo.

Vyskupai apie Bernardinų parapijos idėją nieko prieš tai nežinojo?

Ne, nieko (juokiasi). Manau, čia viena iš tokių mažų nuojautų, kad Šventoji Dvasia vis dėlto veikia.

O gal 20 valanda turi kokią nors prasmę?

Ne, tiesiog Svetlana Šulc pagalvojo, kad 20 valandą visi būna pabaigę darbus, parduotuvės užsidaro – jau galima namuose susitelkti maldai. Pasiūlėm, kad žmonės galėtų melstis kaip nori – tai gali būti charizminė malda, litanija, Gailestingumo vainikėlis, Rožinis... Svarbu, kad žmogui ta malda būtų artima. O vyskupai pasiūlė konkrečią maldą į šv. Juozapą.

Paskui kalbėjausi su vyskupais, sakiau: „Prašau nepagalvokit, kad mes čia kuriam alternatyvą“ (juokiasi). Bet vyskupas Arūnas Poniškaitis apsidžiaugė: „Kuo daugiau maldų, ir dar tą pačią valandą – tiktai pirmyn“.

Tad tikrai manau, kad dabar yra gera proga krikščioniui grįžti prie maldos. Kai atsiranda krizės ir baimės, mes turim paguodos šaltinį – Dievą. Mūsų maldos dažnai būna „užstumtos“, užmirštos, tačiau, kaip sako Šventasis Raštas, daug gali teisiojo malda. O mūsų teisumas – iš Jėzaus Kristaus.

Gerai įsiminkim šiuos elementarius dalykus. Ir dar maldoje prašykim, kad baigtųsi pandemija ir nurimtų baimės, taip pat prašykim sau ramybės, kurią duoda Kristus – kaip Jis pats sako: „Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27). Melskimės, kad toji ramybė realizuotųsi mumyse, kad per mus veiktų. Nes į ką žmonėms atsiremti, jeigu Kristaus Bažnyčia bus pakrikusi ir išsigandusi? Ji turi būti ramybės nešėja. Ir dar – Jėzus mus vadina pasaulio šviesa ir žemės druska. Atėjo laikas būti tokiems! Melsti, kad tie tikėjimo vaisiai pasireikštų mūsų gyvenimuose.

O ką tai reiškia labai konkrečiai? Manau, kad ypač jauniems krikščionims koronavirusas iš esmės pavojaus nekelia (pajuokausiu, jeigu jaunas ar vidutinio amžiaus žmogus tuo virusu užsikrėstų, gal to net nepajustų ir persirgtų). Tačiau šalia mūsų gyvena rizikos grupės žmonių – vyresnio amžiaus, sergančiųjų. Padėkim jiems, kad neitų į parduotuves ir vaistines. Tiesiog nupirkim jiems, ko reikia. Juk tai galima padaryti ir be kontakto, paliekant pirkinius prie durų – kūrybiškumui ribų nėra. Jeigu mes būsime tokie solidarūs ir ypač susitelksime į rizikos grupes – tada, manau, tikrai įveiksim sunkumus ir netgi pajusim labai didelį stiprumą ir Dievo veikimą dėl to, kad esame kartu. Ir esame su tais, kuriems labiausiai mūsų reikia. Manau, tai būtų konkretūs meilės darbai. Ir gẽros gavėnios rekolekcijos.

Koronavirusas Lenkijoje. Mierzyno kaimo kunigas iš automobilio laimina parapijiečius.

EPA nuotrauka

Lietuvos vyskupai laiške gavėnios metui kalba apie „galimybę naujai išgirsti Bažnyčios kvietimą atsiversti ir tikėti Evangelija.“ Ar pritartumėt tam? Ar iš dabartinės krizės galime išeiti būdami geresni krikščionys?

Būtent. Aš visiškai tam pritariu. Yra toks posakis: krizė, kuri mūsų nesugniuždo, mus ugdo. Jeigu kalbėtume apie Dievo veikimą – Jis mus ugdo šioje krizėje. Šeimoje, bendruomenėje ar Bažnyčioje po krizių, kurios įveikiamos, sustiprėja ryšys, viltis, tikėjimas ir, žinoma, meilė.

Pritariu kiekvienam vyskupų parašytam žodžiui, tai yra prasmingas ir tikras laiškas. Pasinaudokim tuo, kuo mes apdovanoti – Evangelija, Gerąja Naujiena. Šiandien yra tas laikas, kai mes ją galim skelbti.