Vilniaus miesto baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas Valentin Stech. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Valentin Stech: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Valentin Stech

Vilniaus miesto baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas

Gimiau 1950 m. vasario 16 d., galima sakyti, karališkose valdose – buvusiose Vladislovo II Jogailos žemėse netoli Vilniaus, prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Atstumas tikrai nėra didelis – 44 kilometrai. Anuomet tai neatrodė daug, tad esu praėjęs savo senelio pramintu taku ir pėsčiomis nužingsniavęs iš Vilniaus į savo tėviškę.

Vaikystę praleidau nedideliame kaime. Žmonės kalbėjo vietine baltarusių kalba, nors pavardžių buvo ir lietuvių kilmės. Tiesa, mūsų kraštas – katalikiškas, tad bažnyčioje melsdavosi lenkiškai. Augau muzikalioje šeimoje, mano motina mėgo dainuoti. Kai pas mus lankydavosi giminės, visi prašydavo mamos padainuoti, o aš, matydamas vyrus, grojančius akordeonais, svajojau vieną dieną tapti muzikantu. Tad, kai man sukako dvylika metų, tėvai, norėdami įsitikinti, ar mano troškimas muzikuoti tikrai yra toks stiprus, paprašė giminaičio paskolinti akordeoną ir pamokyti groti šiuo instrumentu. Praėjus metams tėtis nusivežė mane į Vilnių ir nupirko pirmąjį akordeoną.
Tarp kitko, muzikos instrumentų parduotuvė, kurioje lankėmės, buvo Gedimino prospekto ir Vasario 16-osios gatvės sankryžoje – visai šalia pastato, kuriame aš dabar dirbu.

Baigęs mokyklą nuvažiavau su tėčiu į Minską stoti į Michailo Glinkos muzikos mokyklą, bet pavėlavome, nes egzaminai vyko anksčiau, negu atvykome mes. Tuomet nutarėme nuvykti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, tačiau ir čia situacija pasikartojo. Važiuojant autobusu namo šalia manęs atsisėdo jaunas vaikinas. Pradėjome kalbėtis, ir jis pasiūlė stoti į Vilniaus politechnikumą. Argumentavo tuo, kad ten yra meno būrelių: ir pučiamųjų instrumentų orkestras yra, ir veiklos akordeonininkams netrūksta. Sakė, kad ir specialybę turėsiu, ir muzikuoti galėsiu. Taip gimė mintis stoti į Vilniaus politechnikumą.

1964 metais įstojau į metalo apdirbimo specialybę ir po ketverių metų sėkmingai baigiau mokslus, įgijęs techniko-technologo kvalifikaciją. Tėvai anuomet džiaugėsi mano pasirinkimu studijuoti Vilniaus politechnikume, nes jiems Vilnius nuo namų buvo daug arčiau nei Minskas. Pirmame studijų kurse buvo 38 studentai, o mokslus baigė tik 16, tarp jų ir aš. Visą laiką teko daug dirbti ir konkuruoti su gerai aprūpintais miestiečiais, tokiomis sąlygomis reikėjo daug stengtis, kad ketvirtame technikumo kurse tapčiau ketvirtu pagal pažangumą studentu.

Baigęs technikumą gavau paskyrimą dirbti į Vilniaus mechanizacijos ir automatizacijos projektavimo-konstravimo biurą, tačiau tais pačiais metais, šiek tiek daugiau negu po mėnesio – gegužės 12 d. – buvau pašauktas į kariuomenę. Po tarnybos galėjau vykti bet kur ir tokių minčių tikrai buvo. Bet Vilniuje jau turėjau pažįstamų, darbą, o ir tėvai netoli gyveno. Grįžęs iš kariuomenės įstojau ir 1977 metais sėkmingai baigiau Vilniaus inžinerinio statybos instituto Mechanikos fakultetą ir gavau inžinieriaus-mechaniko kvalifikaciją šioje srityje. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo dirbau Lietuvos staklių projektavimo moksliniame-gamybiniame susivienijime vadovaujamuiju konstruktoriumi ir patentų tarnybos vedėju.

Vaikystės svajonė tapti muzikantu taip ir neišsipildė. Tačiau visą gyvenimą akordeoną turėjau su savimi: kur aš – ten ir jis. Dabar esu labai patenkintas, kad likimas mane atvedė į Lietuvą. Vilnius – labai jaukus, šiltas miestas, o santykiai su žmonėmis čia paprasti ir nuoširdūs. Esu dėkingas savo tėvams ir pačiam sau, kad užteko išminties pasilikti šiame mieste – jis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, nors gimtinės man trūko labai ilgai.

Vilniaus miesto baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas Valentin Stech: „Vaikystės svajonė tapti muzikantu taip ir neišsipildė. Tačiau visą gyvenimą akordeoną turėjau su savimi: kur aš – ten ir jis.“

Vilnius – labai jaukus, šiltas miestas, o santykiai su žmonėmis čia paprasti ir nuoširdūs.

Ortodoksai Lietuvoje gyvena nuo XIII amžiaus. Jų daugėjo LDK plečiantis į rytus. Algirdo laikais buvo pradėtos statyti pirmosios cerkvės. XIV amžiuje į rytus nuo Didžiosios gatvės buvo galima suskaičiuoti 18 cerkvių. Ortodoksai visada puošė Vilniaus miestą gražiais pastatais, tradicijomis ir asmenybėmis. XVI a. – svarbus etapas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijoje. Jos feodalinė ekonomika pasiekė aukštą lygį. Plito Renesanso ir humanizmo idėjos, atsirado spauda.

Į Lietuvą spauda atėjo kartu su Pranciškumi Skorina. Rusėnas Pranciškus Skorina buvo pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų leidėjas, vertėjas, rašytojas ir liturginis poetas, švietėjas ir humanistas. Tikslūs Pranciškaus Skorinos gyvenimo metai nėra žinomi, tiek gimimo, tiek mirties datos spėjamos. P. Skorina gimė Polocko pirklio Luko Skorinos šeimoje, kuri vertėsi kailių ir odos gaminių prekyba, palaikydavo glaudžius prekybinius ryšius su Vilniaus miestu. Būdamas vaikas Pranciškus Skorina mokėsi parapinėje Polocko mokykloje, o vėliau mokslus tęsė pas katalikų vienuolius-bernardinus.

1504 m. P. Skorina Krokuvos universitete studijavo septynis laisvuosius menus arba mokslus – gramatiką, logiką, retoriką, muziką, aritmetiką, geometriją, astronomiją ir filosofiją. 1506–1512 m. Paduvos universitete Italijoje įgijo laisvųjų mokslų magistro ir daktaro laipsnius. Skorina buvo baltarusis, tačiau be gimtosios kalbos jis puikiai
mokėjo lenkų, čekų, senovės slavų, hebrajų, graikų, lotynų kalbas. Apie 1520 m. Skorina persikėlė gyventi į Vilnių, kur vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus namuose įsteigė pirmąją spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Manoma, kad šis namas stovėjo ties Didžiosios ir Stiklių gatvių sankirta. 1522 m. jis išleido „Mažąją kelionių knygelę“, kurią sudarė psalmynas su liturginių tekstų priedais, o 1525 m. – „Apaštalų darbus ir laiškus“, t. y. vieną Naujojo Testamento dalį. Tuo metu Skorina ėjo Vilniaus katalikų vyskupo Jono, asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas. Vilniuje spausdintose knygose P. Skorina įrašydavo žodžius: „Išspausdinta garbaus vyro, šlovingo ir didžio Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus name.“

P. Skorina stengėsi rašyti paprasta, šnekamąja baltarusių liaudies kalba. Jo leidiniai pasižymėjo aukšta spaudos technika, poligrafine kultūra: aiškiu ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika (vinjetėmis, inicialais), puikiomis graviūromis. Jie buvo plačiai skaitomi, skatino ir kitus rūpintis knygų leidimu. Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradiciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Po 1530 m. Vilniaus gaisro jo spaustuvė buvo sunaikinta. P. Skorinos kaip leidėjo veikla Vilniuje nutrūko.

Pranciškaus Skorinos atminimas Vilniuje įamžintas ant namo Didžiojoje g. 19/2, čia buvo atidengta memorialinė lenta. Joje yra spaustuvininko bareljefas ir įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis, kad nuo 1522 m. iki 1525 m. Vilniaus mieste baltarusių švietėjas P. Skorina išleido pirmąsias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spausdintas knygas. 1973 m. Vilniuje, vadinamajame Spaustuvės kiemelyje, esančiame Stiklių g. 4, pastatyta rausvo granite dekoratyvinė skulptūra

„Metraštininkas“ (skulpt. Vaclovas Krutinis). Skulptūra skirta priminti gretimame name buvusią Mamoničių spaustuvę ir pagerbti spausdinimo pradininko Lietuvoje, P. Skorinos, atminimą. Skulptūra vaizduoja žmogų, sėdintį su atversta knyga ant kelių.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami

Lietuva, kurią myliu. Estų draugijos pirmininkė L. Urman: „Jūs turite daugiau empatijos“

Lietuva, kurią myliu. Totorių bendruomenės pirmininkė G. Miškinienė: „Ši žemė viena, ji mus ir jungia“