Ligita Ryliškytė SJE.

Evgenios Levin nuotrauka

Pandemijos metu kai kurie turime daugiau laiko pamąstyti apie tai, kad visas gyvenimas yra, kaip rašė Martinas Heideggeris, būtis-mirties-link (Sein-zum-Tode), kiti nebeturime laiko niekam, nes pasiaukojamai kaunamės pirmosiose fronto linijose rūpindamiesi kitais, dar kiti tupime savo veidaknygėse. Dauguma turbūt po truputį užsiimame visais trimis dalykais ir dar daugiau. Na, bent aš priklausau pastarajai kategorijai. Šiomis dienomis, intensyviai beskaitinėdama kitų veidaknyges, pastebėjau, kokios nevienodos žmonių reakcijos į daugybę dalykų, tarp jų ir Komunijos dalinimą pandemijos metu. Apie tai šį kartą ir norėčiau garsiai pamąstyti. Pandemija kažkada bus įveikta, bet tema, ko gero, liks aktuali daugumai tikinčiųjų. Be to, jau dabar labai aktuali malonės ir prigimties santykio tema, esanti šio pamąstymo centre.

Kaip medikė, dabar gana uoliai seku ne tik pasaulio žiniasklaidą ir žinias Lietuvoje, bet ir reguliariai apsilankau medikų veidaknygės grupėje. Neseniai kažkuriam Lietuvos dvasininkui pakomentavus, kad Komunija yra Kristaus kūnas ir kraujas, todėl ji negali būti virusų nešėja, tarp medikų užvirė gana gyva diskusija. Vieni baisėjosi tamsuoliškumu, kiti sarkastiškai ar tragikomiškai šmaikštavo, kad Iranas iki šiol antivirusinius religinius susirinkimus tebevykdo ar kad virusus tikrai neša 5G ryšys ir, kadangi pas mus jo ribotai tebandoma, esame saugūs (suprask: tokio lygio ir šio dvasininko pasisakymas). Dalis diskutuojančiųjų vis dėlto gražiai priminė, kad žmonės (net ir dvasininkai) gali suklysti pasisakydami, džiaugėsi, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, visa įvertinus, operatyviai ir adekvačiai reagavo į situaciją. Ne vienas dar mandagiai pasidomėjo, o kodėl iki šiol Lietuvoje Komunijos nedalinta į rankas, kai daugelyje Vakarų pasaulio šalių tai seniai daroma. Medikų bendruomenei atrodė savaime suprantama, kad dalinti Komuniją į rankas, ypač esant padidėjusiai epidemijų ir pandemijų rizikai, yra higieniškiau – išvengiama dalintojo pirštų kontakto seilėmis ir tiesioginio užkrato pernešimo. Na, žinoma, jei dalintojo rankos prieš Komuniją dezinfekuojamos ir pats žmogus ateina priimti Komunijos švariomis rankomis.

Unsplash.com nuotrauka

Neišsigąskite, nors visiškai pritariu kolegų nuomonei – higienos požiūriu Komunijos dalinimas į rankas tikrai saugesnis, ką jau kalbėti apie šv. Mišių transliavimą per TV – čia vis dėlto neketinu skaityti medicininės paskaitos. (Nors tikrai norėčiau pasidžiaugti Lietuvos vyskupų operatyvumu.) Neketinu skaityti ir dogminės teologijos paskaitos apie tai, kaip suprasti Dievo, ateinančio pas mus duonos ir vyno pavidalais, slėpinio. (Nors dėstydama teologiją matau, kad ši tema kai kuriems studentams atrodo labai intriguojanti!) Keletas žemiau išsakytų minčių net ir ne apie tai, kokios yra visuotinės Bažnyčios Komunijos dalinimo praktikos, ar ką įvairūs Komunijos priėmimo būdai liudija apie tikinčiųjų bendruomenės savivoką. Nors galbūt kuris kitas pan-dieninis pamąstymas ir galėtų būti apie šiuos dalykus (beje, pan – graikų k. reiškia „visas“: visoms dienoms tinkantys pamąstymai). Šiandien man rūpi, mano galva, svarbesnis dalykas: kodėl mintis, kad dalinant Komuniją galima pernešti ir užkratą, nėra bedieviška.

Atsakymas gana paprastas. Anksčiau minėta nuomonė, kad Komunija savaime turėtų apsaugoti nuo viruso pernešimo, atspindi tam tikrą teologinę nuostatą, kurią paprastumo dėlei būtų galima pavadinti ekskliuzyvine arba-arba teologija. Tokio arba-arba pavyzdžių nėra vienas: arba Dievas, arba kūriniai; arba malda, arba mūsų veikimas; arba Komunija, arba virusas. Pastarosios priešpriešos šaknys yra iš esmės nei labai krikščioniškas, nei katalikiškas įsitikinimas, kad Dievas ir Dievo sukurtasis pasaulis konkuruoja: kuo daugiau Dievo (malonės), tuo mažiau kūrinio su visu jo ribotumu (prigimties).

Šv. Tomas Akvinietis – Vakarų teologijos genijus, kurio įžvalga ir autoritetu katalikai visada rėmėsi – atskleidžia arba-arba teologijos ribotumą. Šv. Tomo įžvalgų šviesoje žmogus nėra lyg 2D vaizdas (nuodėmė-malonė), bet daugiau lyg 3D (prigimtis-nuodėmė-malonė). Taip pat Dievo valia nuo sukūrimo iki išganymo yra viena: sukūręs pasaulį su jo dėsniais, Dievas nepadarė klaidos, kurią reikėtų nuolat taisyti stebuklais. Dievas klaidų nedaro (kitaip būtų ne Dievas, o kažkas mažiau). Malonė nepanaikina žmogaus prigimties, bet ją perkeičia ir tobulina. Dievas įprastai veikia ne apeidamas sukurtąsias priežastis – įskaitant žmogaus pasirinkimo laisvę bei gamtos, psichologijos, istorijos dėsnius – bet per jas. Tai, žinoma, nereiškia, kad Dievas negali šių „antrinių“ priežasčių apeiti, bet kad laisvai renkasi veikti pagal sukurtųjų dalykų prigimtį. Šiuo atžvilgiu Dievas yra nuoseklus ir nekonkuruoja su tuo, ką pats sukūrė, myli ir palaiko. Tokį Dievą, beje, pirmiausia pažįstame Įsikūnijimo slėpinyje: Kristuje, kurio dievystė nemažina jo žmogystės, ir kurio žmogystė nemažina jo dievystės, bet abi prigimtys – nepadalintos ir nesumaišytos – yra suvienytos Dievo Sūnaus asmenyje. Arba-arba teologija su Įsikūnijimo slėpiniu menkai dera.

Carlo Crivelli. Šv. Tomas Akvinietis (fragmentas), 1476.

Wikimedia Commons nuotrauka

Tad klasikinės Vakarų teologijos akimis, įprastai gamtos (virusologijos, epidemiologijos, ir t. t.) dėsniai nėra laikinai suspenduojami, kol Komunija keliauja tikinčiojo burnos ar rankų link. Lygiai taip pat Dievas neatima mūsų laisvės apsispręsti likti namuose (ir taip apsaugoti save ir kitus) ar užsakyti (atvežti) vienišam kaimynui maisto produktų (ir taip parodyti veiklią meilę). Mes apsisprendžiame, pirmiausia naudodamiesi prigimtinėmis intelekto ir valios dovanomis. Jei sprendžiame atsakingai, rūpestingai apsvarstome aplinkybes ir, jei reikia, siekiame išsamesnės informacijos, reikalingos geriausiam sprendimui priimti. Pasiremdami ekspertais, bandome suprasti situaciją. Įsivardiname savo vertybes. Stengiamės numatyti galimas pasekmes sau ir kitiems. Kūrybiškai ieškome kartais esamo „trečio kelio“. Galiausiai vykdome tai, ką suvokiame esant savo moraline pareiga ir Dievo valia mums.

Malonė šiame procese nėra nesvarbi. Malonė – ta pati, kuri tikrai veikia tinkamai priimant Dievą Komunijoje – keičia mūsų perspektyvą, nušviesdama naujus horizontus. Jos dėka dalykai, kurie vien mūsų (nuodėmės sužeistai) prigimčiai yra per sunkūs, tampa įmanomi ir net lengvi. Kaip tai atpažinti? Malonė veikia visada, kai su džiaugsmu ir ramybe galime imtis to, kas reikalauja pasiaukojimo ir ištvermės, ištesėti net tada, kai objektyviai sunku ir gal net nekvepia pergale. Malonė pasirodo augant tikėjimui, vilčiai ir meilei: tikėjimui, kuris remiasi ne žmogaus, bet Dievo galia ir išmintimi; vilties, kuri nėra lūkestis, jog viskas baigsis gerai, bet pasitikėjimas, kad yra dalykų, dėl kurių verta ir mirti; meilės, kuri neieško sau naudos, bet, gaivinama dieviško šaltinio, visa nugali, viską ištveria, viskuo viliasi, ir tos vilties nevožia po keptuve. Atitinkamai, Komunijos stebuklas nėra jos antivirusinis poveikis. Bent jau ne tą užkratą ji paprastai naikina: ne gripo, ir ne naują karūnišką, bet netikėjimo, nevilties, nemeilės užkratą, kuris išėda mūsų viduje kiaurymes, pilnas nemąstymo, nepasitenkinimo, burbėjimo, kitų teisimo, egoizmo virusų.

Taigi, alternatyva arba-arba teologijai yra ir-ir teologija: Dievo malonė nekonkuruoja su gamtos, socialiniais, istorijos dėsniais, bet veikia per juos, kai savo laisvę naudojame išmintingai ir teisingai. Dievo garbė apsireiškia, kaip rašė šv. Irenėjus, ten, kur yra gyvas žmogus: mąstantis, mylintis, atsakingas, jautrus, atsidavęs, viltingas. O tokių dabar nemažai matosi aplinkui. Yra už ką Dievui dėkoti ir yra kuo džiaugtis net ir tokiu sunkiu laiku!

Koronavirusas Vengrijoje. Kunigai aukoja Mišias, kurias transliuoja internetu.

EPA nuotrauka

Norėčiau užbaigti pateikdama trupinėlį informacijos tiems tikintiesiems, kurie dar nespėjo susipažinti su dabar Lietuvoje galiojančiomis Vyskupų konferencijos gairėmis dėl sielovados karantino sąlygomis (daugiau informacijos rasite čia). Dėl karantino nėra bendrų susibūrimų pamaldoms, o tai reiškia, kad ir Komunijos priėmimas kol kas, bent jau kita nei dvasinio vienijimosi su Eucharistiniu Jėzumi forma, yra įmanomas tik su labai retomis išimtimis. Tačiau visi esame kasdien kviečiami į maldos tiltą prašant šv. Juozapo užtarimo. Sielovada, pirmiausia nuotoliniu būdu, taip pat nėra nutrūkusi. Atvirkščiai, kaip ir visose srityse, atsiranda vis daugiau galimybių, kaip galime jungtis į virtualias grupes pasidalinti malda ir net rekolekcijoms ar virtualiai „ateiti“ dvasinio palydėjimo.