EPA nuotrauka

Anot Jeilio universiteto sociologijos profesoriaus Nicholaso Christakio, vargu ar koronavirusas kada nors apskritai išnyks: jis tiesiog gali tapti nuolat žmonijoje cirkuliuojančiu virusu, tokiu pat kaip gripas. Žinoma, laikui bėgant prisitaikysime – atsiras vakcinų, vaistų, suvokimas apie šio viruso galimybę, atsargumas. Kitaip tariant, mūsų santykis su koronavirusu normalizuosis. Koks bus naujasis mūsų „normalumas“? Kaip žiūrėsime vieni į kitus, į valdžią, į aplinką? 

Į šį klausimą bando atsakyti žymus istorikas, knygų „Homo Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“ autorius Yuvalis Noah Harari. Praėjusią savaitę „The Financial Times“ pasirodžiusiame tekste jis klausia, kokio pasaulio galima tikėtis po koronaviruso krizės ir kokio pasaulio jis norėtų išvengti. 

Anot Harari, šis laikas yra panašus į socialinį eksperimentą: jame dalyvauja visos pasaulio valstybės ir kiekvienas pilietis. Atrodo, kad kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek jūrų kiaulytės socialinių mokslų laboratorijoje. Istorikas kelia klausimus apie tai, kas atsitiks kiekvienam iš mūsų, kai visi dirbs namuose ir bendraus tik per atstumą. Kas atsitiks, kai visos mokyklos ir universitetai persikels į virtualią erdvę? Kaip keisis mūsų socialiniai įpročiai? Neseniai BBC radijo laidoje „Newshour“ kalbinta brazilė mokytoja sakė, kad koronaviruso plėtros grėsmė keičia netgi paprastus bendravimo įpročius: brazilai nebeapsikabina, nebebučiuoja vienas kito susitikę gatvėje, vis dar veikiančiose mokyklose vaikai mokosi bendrauti per atstumą. Po truputį keičiasi ne tik kultūriniai, bet ir pilietiniai įpročiai. 

Įprastu mums metu niekas nė nebūtų pagalvojęs apie tokio masto ir tokios krypties eksperimentą. Tačiau, sako Harari, „šie laikai nėra įprasti“. Mokslininkas pabrėžia, kad galiausiai daugelis valstybių turės rinktis tarp totalitarinio žmonių sekimo ir piliečių įgalinimo veikti ir spręsti. Kitaip tariant, kad mūsų pasirinkimai, kaip kovosime su krize ir kokių išvadų pasidarysime, lems tai, kaip atrodys pasaulis, kai krizę bent šiek tiek apmaldysime. 

Nuolatinis piliečių stebėjimas – mūsų ateitis? 

Harari, panašiai kaip ir Kristina Sabaliauskaitė neseniai išspausdintame interviu, įspėja, kad tokiomis išskirtinėmis sąlygomis, susiklosčius savotiškai išimtinei padėčiai, valdžios turi sukurti tam tikrų mechanizmų, apribojančių piliečių veiklą, judėjimą, laisvę. Juk vienintelis būdas, kai dar nėra jokios vakcinos ir kito aiškesnio kelio, yra sulaikyti visą piliečių fizinį judėjimą.

EPA nuotrauka

Vienas iš tokių būdų yra nuolat stebėti savo piliečius ir juos bausti dėl to, kaip jie elgiasi. Anot Harari, tam, kad šis scenarijus įvyktų, jau nebereikia šnipinėjančių žmonių, kurie buvo įprasti Sovietų Sąjungos laikais – technologijos įgalina vyriausybes sekti savo piliečius visą parą. Nors Kinijoje tokia sekimo praktika yra įprastas dalykas: nuolatinis išmaniųjų telefonų sekimas, taip pat daugybė veidus atpažįstančių videokamerų, prievolė žmonėms matuoti savo kūno temperatūrą, stebėti sveikatos būklę ir apie viską pranešti valdžiai. Anot Harari, Kinijos valdžia gali net tik greitai surasti užsikrėtusiuosius virusu, bet ir stebėti jų judesius, sekti kontaktus su kitais. Netgi egzistuoja tokios mobiliosios programėlės, kurios leidžia Kinijoje matyti atstumą nuo užsikrėtusiųjų. 

Kinija taiko ne tik sekimo technologiją, bet taip pat ir itin griežtą karantino režimą. Pavyzdžiui, pirmajame ir didžiausiame viruso židinyje, Uhane, daugeliui žmonių nebuvo leista apskritai išeiti iš namų. Tad beveik du mėnesius jie gyveno visiškai uždaryti. Tiesa, tokią strategiją yra kritikuojančių: pasibaigus griežtoms priemonėms, virusas labai greitai grįš ir kils dar viena banga. Tai, žinoma, netrukdo Kinijai balandį bandyti atnaujinti įvairiausių sporto čempionatų, pavyzdžiui, krepšinio. 

Kinija nėra vienintelė, pasirinkusi tokią strategiją. Pavyzdžiui, Izraelis nuo pat viruso atsiradimo šalyje ėmėsi „drakoniškų“ priemonių. Izraelio saugumo struktūros technologijas, kurios įprastai naudojamos kovoti su teroristiniais išpuoliais šalyje, pasitelkė sekti koronavirusu užsikrėtusiuosius. Ministras pirmininkas B. Netanyahu, žinoma, tai pavadino „išimtine padėtimi“.

Harari įspėja, kad būtent šios pandemijos atsiradimas gali „normalizuoti“ masinių sekimo priemonių naudojimą ir liberaliomis save vadinančiose šalyse. Istorikas pats yra Izraelio pilietis, todėl žino daugelį valstybės paskelbtų „išimtinių“ priemonių, kurios šalyje vis dar veikia nuo 1948 m., t. y. Nepriklausomybės karo.

Atrodo, kad toks piliečių sekimas ir jų duomenų rinkimas nėra naujiena. Ypač Kinijoje. Tačiau, pabrėžia Harari, viena yra žinoti žmogaus politines pažiūras sekant, kokiuose interneto puslapiuose jis lankosi (ar renkasi „CNN“, „VOX“ ar „Fox News“, galima būtų galvoti, kad Lietuvoje kiek liberalesnes politines pažiūras turintys žmonės dažniau skaito „15min.lt“ nei kitas priemones), o visai kas kita: žinoti žmogaus biologinius duomenis: kūno temperatūrą, kraujo spaudimą, širdies ritmą.

Pavyzdžiui, žiūrint kokią nors medžiagą internete: kas mus juokina? Kas pravirkdo, o kas sukelia pyktį? Harari primena, kad tokios emocijos kaip juokas, pyktis, nuobodulys, susižavėjimas ar meilė yra biologiniai fenomenai – lygiai taip pat kaip ir karščiavimas ar kosulys. 

EPA nuotrauka

Tokiame pasaulyje, kuriame vyriausybės ir įvairios korporacijos gali nuolat rinkti jautrią biologinę informaciją apie žmogų masiškai, jos gali pažinti žmogų geriau, nei jie patys pažįsta save. Harari „piešia“ apokaliptinį scenarijų: įsivaizduokite, kad kada nors Šiaurės Korėjoje kiekvienas pilietis turės nešioti biometrinius duomenis renkančią apyrankę: klausydamasis lyderio kalbos jis galbūt jaus nepasitenkinimą, apyrankė tai užfiksuos, o žmogus, tikėtina, neteks savo gyvybės. 

Tokie scenarijai galbūt atrodo neįtikėtini, tačiau Harari dažniausiai ir mąsto (tuo galima buvo įsitikinti knygoje „Homo Deus“) neįtikėtinų scenarijų kategorijomis. Jam svarbu parodyti, koks pasaulis galėtų būti, jei priimtume vienus ir kitus sprendimus.

O ką daryti kitaip? 

Harari nurodo, kad nereikia piliečiams formuluoti pasirinkimo tarp privatumo ir sveikatos, pati pasirinkimo galimybė yra klaidinga: „Galime pasirinkti tiek saugoti sveikatą, tiek sustabdyti viruso epidemiją, tačiau ne įvesdami griežtas žmonių sekimo priemones, o veikiau įgalindami piliečius“, – tekste rašo istorikas.

Autorius pateikia Pietų Korėjos, Taivano ir Singapūro pavyzdžių. Šiose šalyse tam tikros sekimo priemonės yra naudojamos, tačiau svarbiausios priemonės: intensyvus žmonių testavimas, pasitikėjimas žmonėmis (kad patys praneš apie situaciją) ir, žinoma, gerai informuota, bendradarbiaujanti visuomenė. Tokiais būdais bandoma lėtinti užsikrėtimo virusu greitį. Jei plitimas visiškai nesustabdomas, mažesnis pacientų skaičius vienu metu smarkiai neapkrauna sveikatos sistemos ir taip galimai išvengiama aukų, kurių atsiranda dėl to, kad sveikatos sistema nepajėgia pasirūpinti visais sergančiaisiais (nebūtinai koronavirusu). Anot Harari, informuota, išsilavinusi, motyvuota visuomenė yra kur kas stipresnė nei mažai žinanti ir nuolat prižiūrima įvairių institucijų.

Tiesa, Harari šiek tiek idealistiškai žiūri į visuomenę, t. y. jis tiki, kad įmanomas didesnės dalies jos sąmoningumas vienu ar kitu klausimu. Istorikas pateikia paprastą rankų plovimo su muilu pavyzdį: anot jo, tik XIX a. buvo suprasta, kad rankų plovimas – ypač svarbus higienai ir sveikatai veiksmas. Iki šio atradimo daugelis gydytojų nesiplaudavo rankų po atliktos operacijos ir keliaudami operuoti kito. 

EPA nuotrauka

Harari nuomone, laikui bėgant sužinojome faktus, jais pasitikėjome (taip pat pasitikėjome mokslininkais, pateikusiais šiuos faktus) ir galiausiai išmokome atidžiai plautis rankas. Supratome, kad ant mūsų rankų yra gausybė įvairiausių organizmų, kurie mums gali pakenkti. Plautis rankas tapo įpročiu. Harari šį paprastą pavyzdį laiko įrodymu, kad visuomenėje visiškai įmanomas sutarimas ir sąmoningumas dėl tam tikrų dalykų, tačiau tam, kad tokią būklę pasiektume, reikalingas pasitikėjimas mokslu, institucijomis, žiniasklaida, vieniems kitais. 

Jo pasiūlymas: valstybės turėtų skatinti tokį piliečių pasitikėjimą, kad jų nereikėtų sekti įvairiomis policinėmis priemonėmis. Harari netgi nesiūlo baimintis technologijų: juk turėti įvairių mūsų sveikatą stebinčių prietaisų yra normalus dalykas. Išmanieji laikrodžiai jau dabar skaičiuoja mūsų žingsnius, pulsą, sudegintas kalorijas, nueitus atstumus, miego ritmus ir daugybę kitų dalykų. Svarbiausia suvokti, kad šia informacija negali naudotis niekas kitas, o tik mes patys: tam, kad atliktume protingesnius, savo sveikatą sąmoningai saugojančius ir gerinančius sprendimus. Koronaviruso krizė, sako Harari, išbandys mūsų pilietiškumo lygį. Bet ne tik pilietiškumo: taip pat mūsų suvokimo apie tai, kas yra asmeninė laisvė pasirinkti. 

Tiesa, istorikas tekste nepateikia (galbūt jau formuluoja tai knygos pavidalu) jokių būdų, kaip įmanoma tokį visuomenės sąmoningumą pasiekti. Juk pastaruoju metu tiek daug kalbėjome apie „posttiesą“, „fake news“ (liet. melagingos naujienos), sunkiai randamą vieną bendrą pagrindą, vienijantį tiek Lietuvos visuomenę, tiek visą pasaulį. Jau seniai kalbame apie tai, kad pasitikėjimas mokslu, netgi galimybė sutarti dėl paprastų faktų jau nebėra įmanoma. Būtent dėl šios priežasties Harari yra ir bus idealistas: jis tiki, kad įmanoma žmoniją išmokyti. Ar bent didžiąją jos dalį. Tačiau atrodo, kad sąmoningumo išsiugdymas užtruks gerokai ilgiau nei pati koronaviruso krizė. 

O kas iš to čia, Lietuvoje?

Galėtumėte paklausti, o koks viso šio pasakojimo ryšys su Lietuva? Juk Lietuvos valdžia neturi gerai išvystytos piliečių sekimo ir jų biometrinių duomenų rinkimo strategijos ar net įrankių tam. Tačiau problema susijusi ne su priemonėmis, o su idėjomis, grindžiančiomis (sąmoningai ar ne) visuotinai priimamus sprendimus. 

Nuo pat pradžių Lietuvoje piliečiams buvo uždrausta laisvai pasirinkti, kaip žvelgti į savo sveikatą. Šalyje atsiradus pirmajam koronaviruso atvejui, testai buvo koordinuojami valstybės lygmeniu ir, neslėpkime, taupomi. Viena iš priežasčių, anot sveikatos apsaugos ministro, buvo ta, kad jeigu žmogus išsitirtų ir testas būtų neigiamas, tai galėtų jį „atpalaiduoti“ nuo saviizoliacijos. 

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Taip, iš tiesų teisybė, taip galėjo atsitikti, bet aš, kaip pilietė, turėjau teisę pasirinkti, ar man reikia testo, ar ne. Tai yra esminė piliečio sąmoningumo sąlyga: leisti jiems patiems pasirinkti tada, kai jie to nori ir gali tai padaryti. Tikėtina, kad žmogus, sąmoningai norintis išsitirti, puikiai supras ir kitą sąlygą: jeigu testas šiuo metu yra neigiamas, jums vis tiek teks likti namuose, nes rizika išlieka. Žinojimas išlaisvina, o ne sukausto, ir tai yra pagrindinė sveikos valstybės sąlyga. 

Deja, visuomet būtų galima galvoti apie tai, kad dalis piliečių yra tiesiog piktybiškai nesąmoningi: jų be draudimų ir baudų niekaip nepaveiksi. Dabar matome, kad „lengvi“ draudimai nepadėjo: daug žmonių gatvėse, būriuojasi parkuose, bėgiojant Neries krantine kartais sunku jų išvengti ir apibėgti juos dviejų metrų atstumu. Vyriausybė nusprendė taikyti griežtesnes priemones: priverstinai izoliuoti visus, grįžtančius iš užsienio valstybių (tiesa, šis sprendimas dar gali keistis, nes jo įgyvendinimas, švelniai tariant, absurdiškas), riboti lankymąsi parduotuvėse, sugriežtinti vaikščiojimą grupėmis lauke ir t. t. Matyt, tokios priemonės šiuo metu būtinos. Bet piliečių nesąmoningumas yra ilgos valstybės krypties rezultatas: negebėjimo suprasti, kad laisvą pilietį būtina ugdyti ir auklėti. Ilgai ir kantriai. 

Būtent šiuo metu galime sau ir kitiems užduoti klausimų, kokiomis prielaidomis remdamiesi toliau bendrausime su savo bendrapiliečiais? Ar manome, kad juos „visus reikia uždaryti“? Ar valdžios institucijos pasitikės piliečiais? Laikys juos laisvai galinčiais pasirinkti, o gal galvos, kad juos visus „reikia sukontroliuoti“? Ar galiausiai imsimės ilgalaikių priemonių tam, kad dauguma piliečių būtų sąmoningi ir kad kitą kartą (o tokių tikrai bus) nebereikėtų imtis šių „drakoniškų“ sprendimų?