„Atiduodi savo gyvenimą į kitas rankas – palieki ant stalo, ant aparato. Toks jausmas, kad kažkas sprendžia už tave. Jautiesi laimingas, kad nereikia daryti jokių sprendimų, prisiimti įsipareigojimų, atsakomybių“, – pasakoja AUGUSTAS, priklausomas nuo azartinių lošimų. 

Pasak jo, sunkiausia sau pačiam pripažinti, kad turi priklausomybę. Jis pradėjo lošti 2008-aisiais, tik po šešerių metų, dalyvaudamas „Minesotos“ programoje, prisidaręs daugybę skolų, apvogęs ir nuvylęs artimuosius, suprato, kad yra ligonis. Dabar vyras jau šešerius metus nelošia: „Tai didžiausia kova, kokią gyvenime laimiu.“

Vyras pasakoja, kad lošti pradėjo vaikystėje, kai jam buvo penkeri ar šešeri. Tėvas nusivesdavo jį į barą ir duodavo žetonų lošimo aparatams. Paauglystėje jis pradėjo žaisti kompiuterinius žaidimus, jau tuo metu sunkiai save kontroliuodavo. Sulaukęs aštuoniolikos–devyniolikos metų, Augustas pirmą kartą nuėjo į lažybų punktą – pralaimėjo, bet azartiniai lošimai užkabino.

„Lošimas pradžioje man nekėlė didesnių problemų, viskas buvo gerai. Pinigų sumos, kurias pralošdavau, nedarydavo man didelės žalos. [...] Ilgainiui priklausomybė stiprėjo. Pirmą kartą pas anoniminius lošėjus nuėjau, kai man buvo dvidešimt vieni ar dvidešimt metų. [...] Pažiūrėjau skeptiškai, pagalvojau: ne ne, aš tikrai ne toks, aš tokių problemų dar neturiu.“

Praėjus pusmečiui jis suprato, kad nebegali sustoti: „Mane kaip narkomaną pradėjo kankinti tie dalykai.“ Vyras keldavosi ir guldavosi su mintimi apie lošimą. Algos neužtekdavo, todėl jis manipuliuodavo artimaisiais, sukčiaudavo, vogdavo. „Imi kreditus ir žinai, kad jų neatiduosi, kad bus skolų milijonas. [...] Griauni tiltus su savo artimaisiais, išduodi draugus, kuriuos pažįsti dešimt–penkiolika metų, viskas dėl penkių–dešimties minučių ar valandos lošimo.“

„Minesotos“ programoje Augustas sutiko žmonių, turinčių panašias gyvenimo istorijas. Nors buvo vienintelis lošėjas tarp asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, jis suprato, kad visų priklausomybės procesas buvo panašus. „Su draugais ar artimaisiais apie tai nepašnekėsi, jie tavęs nesupras. Kas neperėjo to kelio – negalės padėti.“ Vyras ne kartą buvo atkritęs, tačiau nepasidavė. Anot jo, svarbiausia nenuleisti rankų, nesustoti ir eiti į priekį. 


Daugiau informacijos apie „Minesotos“ programą.


Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus. Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, kuria siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą. Bendruomenės tapatumas yra paremtas krikščionybės mokymu, kuris yra svarbi gyvenimo bendruomenėje dalis, tačiau bendruomenė atvira visiems, paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“
Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas
El. p. 
kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt
Šv. Stepono g. 37, Vilnius
El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM
Tel. +370 699 68 409