Lietuvos kariai Kovo 11-osios Akto salėje Seime.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

II a. krikščionių veikale „Laiškas Diognetui“ rašoma:

„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Ne nerimstančių smalsautojų išmintis išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje.“

Atrodytų, jei krikščionys – dangaus piliečiai, o Kristus – Karalius, tai kodėl jie meldžiasi už kariuomenę ir dalyvauja pilietiniuose reikaluose?

Šv. Pauliaus nurodymai

Pirmiausia, būti tiesiog gerais piliečiais – kai tai neprieštarauja Evangelijai – savaime yra Gerosios Naujienos liudijimas, misija. Kita vertus, nuo valdžios daug kas priklauso – ji gali įteisinti arba uždrausti kūdikių žudymą (minimą aukščiau pateiktoje citatoje), ji gali uždrausti arba leisti negimusių vaikų žudymą (taip pat nepriimtiną tikintiesiems ankstyvosios krikščionybės raštuose), ji gali versti aukoti stabams arba kaip tik – juos naikinti. Galų gale nuo valdžios priklauso visų gerovė, kaip galime pamatyti ir dabar, COVID-19 pandemijos metu.

Ortodoksų diakonas Gintaras Jurgis Sungaila.

Asmeninio archyvo nuotrauka

O kodėl išskiriama kariuomenė? Karas – viena didžiausių negandų, kuri gali ištikti žmoniją (kartu su badu, epidemijomis ir pan.). Per karą neįmanoma nei normaliai melstis, nei auginti vaikų, nei dirbti... Todėl apaštalas Paulius įsako:

„Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,1–4).

Ortodoksų liturginė malda tiesiogiai cituoja šią apaštalo ištrauką, išskirdama kariuomenę:

„Dar maldaujame už Dievo saugomą mūsų šalį Lietuvą, jos valdžią, kariuomenę ir visus žmones, kad taikoje ir ramybėje gyvenimą nugyventume pamaldžiai ir dorai.“

Taika, ramybė – tai, kas nepaprastai svarbu visoms krikščionių šeimoms. Be to, mūsų šalyje tarp karių – nemažai krikščionių (yra ir kapelionų). Krikščionys remia kariuomenę tiek, kiek ji gina ir saugoja savo bendrapiliečius, bet, žinoma, neremia jokios karinės agresijos.

Nors apaštalo Pauliaus laikais valdžia persekiojo krikščionis (nukankino ir patį apaštalą), jie vis tiek meldėsi už jos gerovę. O kai valdžia tapo krikščioniška, maldų padaugėjo.

Krikščioniškos imperijos laikų himnai

Atskiro dėmesio ir paaiškinimo reikalauja vėlesnių laikų himnai, tokie kaip Troparas šv. Kryžiui („Malda už Tėvynę“), ortodoksų skaitomas / giedamas kiekvieną rytą.

Šv. Konstantinas ir jo motina šv. Elena. Freska Šv. Marijos Vlachernietės bažnyčioje (Albanija), XVI a. II pusė.

Wikimedia Commons nuotrauka

312 m., Bažnyčiai kenčiant persekiojimus, šv. Konstantinas Didysis su kariuomene žygiavo į Romą, kad susiremtų su savo varžovu dėl imperatoriaus sosto. Varžovas Romoje aukojo visiems pagonių dievams, o Konstantinui kilo klausimas, į ką iš dievų jis galėtų dar kreiptis. Prisiminęs savo tėvą, garbinusį nežinomą Aukščiausiąjį Dievą, aukštesnį už visus dievus, jis ėmė jam melstis. Bežygiuojant Romos link visa kariuomenė danguje išvydo ženklą – virš saulės kabojo kryžius su užrašu „In hoc signo vinces“ – su šiuo ženklu nugalėsi. Vėliau, sapne, Konstantinui pasirodė pats Kristus, kuris paskatino jį atsiversti.

Kitą rytą kariuomenė sunaikino visus pagoniškus ženklus ir ant skydų nusipiešė kryžius. Nauju kariuomenės – o vėliau ir visos Romos imperijos – ženklu tapo kristograma (XP – Χριστός – Kristus). Visai kariuomenei buvo prisakyta kalbėti maldą vieninteliam Aukščiausiajam Dievui. Netrukus Roma buvo paimta.

313 m. imperatorius Konstantinas paskelbė Milano ediktą, kuris skelbė: „Mums malonu panaikinti visas sąlygas, kurios buvo ankstesniuose potvarkiuose, nusiųstuose jūsų tarnybai apie krikščionis, idant kiekvienas iš tų, kurie turi bendrą norą išpažinti krikščionių religiją, nuo šios akimirkos galėtų laisvai ir besąlygiškai pradėti anos laikytis be kokio nors trukdymo ar nerimo.“ Prasidėjo nauja, krikščioniškos Romos visuomenės ir Visuotinių susirinkimų era. Tuo metu gimė daugybė naujų krikščionių maldų bei himnų, tokių kaip šis:

Troparas šv. Kryžiui (malda už Tėvynę)

Soson, Kyrie

Graikiškas originalas:

„Viešpatie, padėk Savo tautai, paveldą Savo palaimink, pergales imperatoriams prieš barbarus dovanoki ir Savo Kryžiumi šalį apsaugok.“

Šiais laikais jo tekstas skiriasi. Dabartinis lietuviškas variantas:

„Viešpatie, padėk Savo tautai, paveldą Savo palaimink, pergales prieš užpuolėjus dovanoki ir Savo Kryžiumi šalį apsaugok.“

(Senesnis lietuviškas vertimas: Gelbėk, Viešpatie, Savo tautą ir laimink Savo tėvonystę, pergalę prieš priešus dovanodamas ir globodamas Savo Kryžiumi žmones).

Troparas šventajam Kryžiui buvo sukurtas gerokai po Konstantino laikų ir atspindi tikėjimą, kad Kryžiaus ženklas saugo krikščionių žemiškąją bendruomenę. Ši giesmė šiandien giedama kaip Šventojo Kryžiaus išaukštinimo iškilmės, susijusios su Konstantinu ir jo motina Elena, himnas.

Ortodoksų dieviškoji liturgija. Viduryje – diak. Gintaras Jurgis Sungaila.

Mindaugo Misiūno nuotrauka.

Tropare prašoma „pergalės imperatoriams prieš barbarus“, t. y. prieš pagonis, ir „saugoti savo tautą Kryžiumi“, t. y. Kristaus ir krikščioniškos Romos imperijos ženklu. Bulgarai, kurie buvo tarp minimųjų „barbarų“, puldinėjusių Romos imperiją, pasikrikštiję pakeitė žodžius – išmetė iš teksto „barbarus“, pakeisdami į „užpuolėjus“. Rusijoje buvo meldžiama „pergales pamaldžiajam imperatoriui [vardas] prieš užpuolėjus“. Po revoliucijos visos nuorodos į monarchiją panaikintos, rusai ėmė melsti „krikščionims ortodoksams“, abstrakčiai „krikščionims“, arba tą vietą tiesiog praleisdami.

[...]

Atkreipkime dėmesį, kad ši giesmė nuo pat pradžių neskatino karinės agresijos, o tik gynybą. „Barbarais“ buvo vadinamos pagonių tautos, puldinėjusios valstybę, bet imperatoriai niekada nesiekė užkariauti jų valstybių (jei tokios iš viso buvo; plg. viduramžių prancūzų maldą „Viešpatie, apsaugok mus nuo normanų“). Jie arba nugalėję „įdarbindavo“ barbarus imperijos sienų sargybiniais, arba sudarydavo sandoras su naujomis barbarų valstybėmis (kaip buvo su Bulgarija). Paskutiniai Troparo žodžiai taip pat prašo apsaugoti, o ne padėti užkariauti.

Troparo pradžia – „Viešpatie, padėk Savo tautai, paveldą Savo palaimink“ – paimta iš 27(28) psalmės 9 eilutės. Čia žodis „tauta“ reiškia ne tai, kaip mes ją suvokiame po XIX a. tautų pavasario, o labiau kaip biblinė Dievo tauta, t. y. Bažnyčia.

Taigi, šis ir panašūs vėlesnių laikų himnai, nors atspindi kitokią savimonę – kur Bažnyčios ribos dažnai sutapdavo su šalies ribomis ir kur kova su užpuolėjais reiškė ir kovą už tikėjimą – tačiau ankstyvosios krikščionybės dvasiai taip pat neprieštarauja, nes juose dominuoja savigynos, apsaugos ir gynybos motyvai.

Dizainerio Giedriaus Paulausko asmeninio archyvo nuotrauka

Kai ortodoksai kariauja tarpusavyje

O kas būna, kai į karą stoja dvi šalys, turinčios ortodoksų tikinčiųjų? Kadangi malda už kariuomenę yra iš esmės malda už taiką, tai jos prasmei visiškai neprieštarauja tai, kad kiekvienos šalies tikintieji meldžiasi už savo kariuomenę.

Buvo toks misionierius šv. Mikalojus, Japonijos arkivyskupas, kuriam teko tarnauti Rusijos ir Japonijos karo metu. Japonijos imperijos ortodoksai meldėsi už savo kariuomenę, Rusijos imperijos – už savo, tuo metu pats šv. Mikalojus, kaip Rusijos imperijos pilietis, nuo viešų pamaldų susilaikė, kad nekeltų pasipiktinimo nei rusams, nei japonams. Panašių situacijų yra buvę ir kitais laikais.

Beje, ir per Rusijos pilietinį karą Švč. Sinodas buvo prisakęs tikintiesiems melstis už tą valdžią ir kariuomenę, kuri valdo jų miestą. Juk tai ne politinė parama, o prašymas, „kad taikoje ir ramybėje gyvenimą nugyventume pamaldžiai ir dorai“. O šis prašymas savo ruožtu yra ne kas kita, kaip prašymas „taikos visame pasaulyje, šventųjų Dievo Bažnyčių gerovės ir visų vienybės“ (iš Liturgijos).