Psichologė Aušra Mockuvienė. Pauliaus Rakštiko nuotrauka

Apie visuomenėje pastaruoju metu išaugusį susipriešinimą ir kritinėse situacijose žmonių naudojamus gynybos mechanizmus – pyktį bei neigimą, kalbiname psichologę, „Depresijos gydymo centro“ įkūrėją Aušrą Mockuvienę. 

Pasak jos, kiekvienas kasdien renkamės – skaldyti ar vienyti, saugoti tik save, ar rūpintis ir aplinkiniais. Todėl pati A. Mockuvienė sako nusprendusi medikus ir jų artimuosius konsultuoti nemokamai ir drąsina: nebijokite kreiptis pagalbos!

Karantino metu ir toliau teikiate psichologinę pagalbą, tik jau nuotoliniu būdu. Ar pastebite padidėjusį klientų ir apskritai visuomenės nerimą? 

Pirmoji žmonių reakcija į karantiną buvo labai nevienoda. Pavyzdžiui, vienos mamos išsigandusios, kad teks ilgą laiką praleisti namuose su mažais vaikais ir pakelti gerokai padidėjusį darbų, pamokų ir buities krūvį, o kitos džiaugiasi, kad pagaliau gali legaliai būti namuose ir dėl to nesigraužti. Vieni labiau linkę neigti situacijos pavojingumą ir save tikina, jog „jokie virusai manęs neims“, o kitus užvaldęs nerimas, kurio šaknys gali siekti ir anksčiau patirtas traumuojančias ar didelio nesaugumo situacijas. 

Plačiau žiūrint, žinoma, kad mes visi šiuo metu jaučiame nerimą, nesaugumą, neapibrėžtumą, susimąstome apie pavojų savo ir artimųjų sveikatai. Nerimas dabar yra visiškai normali reakcija, tai pačios gamtos būdas mus apsaugoti, skatinant ieškoti neapibrėžtos situacijos sprendimo.

Pastaruoju metu visuomenėje daugėja susipriešinimo ir netgi neapykantos apraiškų. Pavyzdžiui, baisiais žodžiais palydimi tie, kurie, jau prasidėjus viruso protrūkiui Italijoje, vyko ten slidinėti, arba tie, kurie dabar parskraidinami iš užsienio. Kas slypi po šiuo vis ryškėjančiu susiskaldymu? 

Krizės akivaizdoje, kai apima nerimas, išgąstis ar kitos stiprios emocijos, žmonės yra linkę mąstyti primityviau – tarsi sugrįžta atgal į vaikišką ar net kūdikišką psichologiją ir pradeda pasaulį matyti tik juodai ar baltai. Taip atsiranda pasidalijimas į mes ir jie, gerieji ir blogieji, savi ir priešai, kuris gali pasireikšti įvairiais lygmenimis: žmonės-valdžia, medikai-ligoniai, sveikieji-sergantieji. Kai šalia mūsų esantis kitas pradeda naudoti šiuos primityvesnius gynybos mechanizmus, mums taip pat iškyla pavojus juos perimti, tai yra pradėti panašiai mąstyti, kai viskas aplink ima atrodyti tik juoda arba balta. Į tokią būseną galime patekti visi. Tačiau svarbu prisiminti, kad nesame bejėgiai ir kiekvienas atsakome už savo žodžius ir veiksmus.

Nors negalime sukontroliuoti aplinkinių reakcijų, bet galime ir turime pasirūpinti savosiomis. Kaip tai padaryti? Siekdami kiek įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, galime riboti neraminančią informaciją iki vieno ar dviejų kartų per dieną, galime laikytis dienos ritmo ar realistiškai planuoti, sveikai maitintis, tapti fiziškai aktyvūs, medituoti, išlaikyti ryšį su artimaisiais – kad ir nuotoliniu būdu. Kartais tam, kad pradėtume matyti daugiau spalvų savyje ir aplink save užtenka nusiraminti. Tada ir pasaulio kinas iš nespalvoto vėl tampa spalvotas. Sakyčiau, kad būtent vidinė ramybė geriausiai padeda išsilaisvinti iš primityvaus mąstymo. 

Dar vienas svarbus dalykas – nors baimę jausti natūralu, bet nebūtina taip bijoti. Geriau daugiau savo laiko ir dėmesio skirti saugojimuisi ir ieškoti kitų prasmingų, saugių, įdomių, raminančių užsiėmimų.

Sakote, kad kitų atvirai reiškiamas priešiškumas gali pakurstyti ir mūsų pyktį, paveikti mąstymą. Kaip reikėtų nuo to apsisaugoti? Ar savo aplinkoje išgirdę piktus komentarus turėtume sureaguoti?

Svarbu suprasti, kad kai žmogus mąsto juodai ir baltai, jis yra tam tikros emocinės būsenos ir greičiausiai nebus pajėgus išgirsti logiškų argumentų ir tinkamai su jumis diskutuoti. Tuo metu jį valdo emocijos, todėl, priklausomai nuo situacijos, galite arba visai nereaguoti, ar tik ramiai palinksėti galva ir paklausyti. Gal galite pasakyti, kad suprantate, jog jam dabar tikrai labai neramu, pikta ir norisi apsisaugoti. Visgi, jei pradėsite jį auklėti ir bandyti perkalbėti ar sakyti kitokią nuomonę, labai didelė tikimybė, kad emocinis fonas tik dar labiau įkais ir jūsų pašnekovas dar labiau užsiliepsnos. Tad pirmiausia patys stenkitės išlaikyti platesnę matymo perspektyvą. 

Žinoma, kai girdime panašių pasisakymų savo aplinkoje, gali būti nelengva išlaikyti rimtį. Bet kaip lėktuvo gedimo atveju užsidėti kaukę reikia pirmiausia sau, o tik paskui padėti šalia sėdinčiajam, taip ir čia – svarbu pačiam išlaikyti vidinę ramybę ir atsiminti, kad neturite pakeisti kito žmogaus nuomonės ir neprivalote jo perkalbėti. Juk žmogus gali turėti savo nuomonę, net ir tokią, kuri jums visiškai nepriimtina. Apskritai, sakyčiau, kad esama situacijų, kai nieko nedaryti yra pati geriausia išeitis. Kaip karantino metu vis girdime, kad galime išgelbėti pasaulį niekur neidami iš namų, taip ir čia – viena geriausių reakcijų – nereaguoti. 

Ar sakytumėte, kad mūsų visuomenė yra solidari ir vieninga, ir štai tik tokie ypatingi atvejai kaip pandemija atskirus jos narius išbalansuoja, ar visgi dabartinė skaldymosi situacija tiesiog gerai atskleidžia tiesą apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame?

Manau, kad tiesa apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame, yra labai prieštaringa. Mes iš tikrųjų skaldomės ir iš tikrųjų esame vieningi. Vienu metu. Todėl labai svarbu pažinti visas savo savybes, kad galėtume kaskart pasirinkti mažiau būti tie, kurie skaldo, o daugiau tie, kurie jungia. Kasdien kiekvienas galime ir turime rinktis – save matyti tik kaip nepriklausomą asmenį ar visumoje su kitais. 

Užsiminėme apie tuos, kurie patys laikosi karantino ir pyksta ant jo nesilaikančiųjų. O ar galime nuspėti nesilaikančiųjų motyvus? Kodėl vis pasigirsta atvejų, kad žmonės, prašomi pakeisti savo elgesį dėl aukštos rizikos susirgti, visgi renkasi sau įprasto gyvenimo nekeisti ir nesiimti jokių apsaugos priemonių, lyg tos rizikos visai nebūtų? Ar šalia jau aptarto pykčio šiuo atveju galime kalbėti ir apie dar vieną gynybos mechanizmą – neigimą?

Vėlgi norisi, kad būtų kuo mažiau tokio skirstymo: mes ir jie. Neigimą pastebėti galime dažnai: savo, kitų, valstybių lygmeniu. Mums visiems nelengva suprasti ir pripažinti grėsmės mastą. Juk pripažinimas šiuo atveju gali reikšti, kad teks nerimauti, bus baisu, reikės keisti nusistovėjusius įpročius. O kai grėsmė nustumiama į šoną ir tarytum pamirštama – nuo viso to išsilaisviname.

Kalbant apie kolektyvinę psichologiją grėsmės akivaizdoje, galima išskirti du žmonių reakcijų tipus: kovok, bėk arba sustink (angl. fight / flight / freeze), arba rūpinkis ir draugauk (angl. tend-and-befriend). Pirmasis reakcijų tipas – tai natūralus pirminis atsakas į grėsmingas situacijas. Tačiau koronaviruso sukeltos krizės metu jis nėra naudingas, nes šiuo atveju daugiau pasiekti galima kovojant ne už asmeninius, o už visuomenės interesus. Tuo tarpu kito tipo atsakas – rūpinkis ir draugauk – mus skatina stiprinti tarpasmeninius santykius, burtis su kitais, kurti bendruomenes. Gera matyti, kad šiandien daugelis aktyviai renkasi būtent pastarojo tipo atsaką į krizę. Jis, beje, kaip ir pyktis, taip pat turi savybę aplinkinius įkvėpti prisidėti.

Visuomenė vieningai imasi padėti medikams – jūsų vadovaujamas „Depresijos gydymo centras“ taip pat ne išimtis. Prieš savaitę medikams pasiūlėte nemokamas psichologines konsultacijas, o nuo tada iniciatyva taip išsiplėtė, kad dabar vienija daugiau nei pusantro šimto psichologų ir psichoterapeutų, per platformą medo.lt teikiančių nemokamą emocinę pagalbą ne tik medikams, bet ir suaugusiems jų artimiesiems. Ar tokias vienijančias iniciatyvas matote kaip priešnuodį susipriešinimui?

Ekstremalioje situacijoje turime galimybę patikrinti ir šalia esančiuosius, ir save – renkamės vienyti ar skaldyti?

Mums itin svarbi žinutė apie vienybę ir susitelkimą. Tikime, kad išgyventi šį iššūkių kupiną laikotarpį daug lengviau galime kartu – ir emociškai, ir dirbdami išvien dėl bendro tikslo. Krizės ne tik sulaužo, bet yra galimybė augti kiekvienam iš mūsų.

Krizinėje situacijoje žmonės pirmiausia stengiasi susidoroti su sunkumais, į tai sutelkdami visą dėmesį, ir neretai psichologinės pagalbos kreipiasi jau krizei pasibaigus. Tuo tarpu jūs siūlote medikams laiko sau atrasti jau dabar.

Šiandien siunčiame medikams žinią, kad palaikome ir esame kartu jau dabar. Ir vėliau – taip pat būsime. Visgi krizės pasekmes neretai jaučiame dar ilgai po krizės ir žaizdoms užgydyti reikėtų atrasti laiko. 

Suprantama, šiuo sudėtingu metu gali tekti pirmiausia daryti viską, kas būtiniausia, kad krizė būtų suvaldyta. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad emocines pasekmes galime sumažinti ir palengvinti, jei, esant galimybei, pagalbos kreipiamės anksčiau. Neretai klientai sako, kad būtų norėję su kuo nors pasikalbėti apie tai, kaip jautėsi, tuo metu, kai viskas, kas sunkiausia, realiai vyko. Tačiau tuomet nei patys apie tai pagalvojo, nei artimieji paskatino. Tai suprantama, bet visgi žinutę apie tai, kad esame prieinami, siunčiame jau dabar.

Taip pat norime keisti medikų nuostatas į psichologinę pagalbą ir pabrėžti, kad jos ieškoti jokiu būdu nėra silpnumo ženklas. Priešingai, tai drąsos, atvirumo ir tikro rūpinimosi savimi bei tais, už kuriuos esame atsakingi, ženklas. 

Medikai yra žmonės, net jeigu kartais norime jiems priskirti dievo vaidmenį gelbstint gyvybes. O kai dar su tokiais dieviškais lūkesčiais tenka dirbti sekinančioje sistemoje, kuri nepasirūpina net elementariais resursais – emocinis krūvis gali būti pernelyg didelis. Todėl norisi padrąsinti: nebijokite kreiptis pagalbos!

„Depresijos gydymo centro“ informacija