Aktorius Petras Venslovas. Kadras iš Lietuvos teatro sąjungos serijos „Teatro elitas“

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 2)

Gruodžio 28 d. iš Pasvalio krašto kilęs aktorius, režisierius ir skaitovas PETRAS VENSLOVAS minėjo 70-ąjį gimtadienį. Kaune gyvenantis menininkas gana melancholiškai žvelgia į praėjusius metus, tačiau prisipažįsta, jog dar norėtų šį tą nuveikti. Bet grandiozinių planų neturi – dabar, kaip ir visame savo karjeros kelyje, pirmenybę teikia „mažam“ žmogui – tam, kuris arčiau kiekvieno sėdinčiojo salėje.

Didžiojoje scenoje su teatro meistrais

Kodėl pasirinko aktorystę, P. Venslovui atsakyti sunku. Jis juokais tik lepteli, kad galbūt dėl negrobuoniškos prigimties. Dalį vaikystės su tėvais P. Venslovas praleido tremtyje. Ten būdamas mažas deklamavo eilėraščius – jau tada jautė norą išeiti į sceną ir dalytis sakomu tekstu. Vėliau pradėjo galvoti apie personažus, tad baigus mokyklą nelabai ir buvo kito pasirinkimo.

Ketvirtame (baigiamajame) aktorinio meistriškumo studijų kurse P. Venslovas, kaip ir kiti kurso draugai Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dalyvavo atrankoje į režisieriaus Leonido Lurjė Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras) statomą spektaklį „Valentinas ir Valentina“ (1972). P. Venslovas šį kūrinį įvardija kaip garsiosios Williamo Shakespeare‘o pjesės „Romeo ir Džuljeta“ parafrazę.

Su Irena Liutikaite pagrindinį vaidmenį gavęs P. Venslovas šią atranką prisimena kaip tą, kuri lėmė jo įsidarbinimą Kaune.

„Du mėnesius repetavome – pasirodo, du mėnesius paskaitų galėjome nelankyti, nes vaidmenų kūrimas buvo pateisinama priežastis. Tuomet buvo Jono Jurašo metas, kaip tik skambėjo tokie jo darbai kaip „Barbora Radvilaitė“, „Grasos namai“, tai, galvojau, jei gerai pasiseks, gal paims. Pasižiūrėjo jis tą spektaklį ir sako: „Nuvažiuok, pabaik tuos mokslus ir parvažiuok.“ Faktiškai jau žinojau, kad liksiu Kaune, tereikėjo egzaminus išlaikyti“, – pasakoja jubiliejų švenčiantis aktorius.

Antrasis didelis darbas, kurį išskyrė P. Venslovas, buvo Jaunuolio vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Svajonių piligrimas“ (1975). Šį personažą aktorius apibūdino kaip varomąją Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pusę – „kai eini, gauni į kaktą ir toliau eini“. Jaunuolio kūrimas buvo sunkus, bet labai svarbus darbas.

„Vaitkus sakydavo, kad skausmas turi būti suvilgytas. Ir aš verkdavau. Tų ašarų ten būdavo tiek, kad kas nors galėjo pagalvoti, jog vandens stiklinę kas išliejo“, – sako jis.

Duodamas interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms P. Venslovas ne kartą užsiminė, kad a. a. režisierių Eimuntą Nekrošių laiko savo mokytoju. Dirbti su šia visiškai kitą teatrinę kalbą pasiūliusia Lietuvos scenos legenda buvo ne tik didelis džiaugsmas, bet ir daug jėgų pareikalavęs procesas. E. Nekrošius buvo ypač reiklus, tačiau, anot pašnekovo, tikėjo trupės nariais.

„Nenusimink, Petrai, pora metų, ir turėsi formą“, – giliai pasakė. Ne tai, kad turėsi pagrindinį vaidmenį, bet formą. Reiškia, jam rūpėjo, kad aktorius, kurį jis ima į savo spektaklius, turėtų formą“, – E. Nekrošiaus žodžius po J. Jurašo išmetimo iš teatro prisimena P. Venslovas.

Bendrą darbą su E. Nekrošiumi aktorius apibūdina kaip skrydį – geriausios meninės išraiškos artistai ieškodavo su režisieriumi. P. Venslovui įstrigo pirmasis jų kurtas spektaklis „Duokiškio baladės“(1978), pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio pjesę.

„Spektaklis labai suskambėjo, buvo ten tokių aštrių antitarybinių dalykų... Kai kurios įstaigos sakė nuimti, Eimis taip nieko ir nepadarė, kad jų atsisakytų“, – pasakoja P. Venslovas.

Jis vaidino ir E. Nekrošiaus pagal Antono Čechovo dramą sukurtame spektaklyje „Ivanovas“ (1978), tačiau vyriausiasis režisierius išėmė šiuos pastatymus iš Kauno valstybinio dramos teatro repertuaro. „Gaila buvo, bet kažkiek pavaidinom. Kas labai norėjo, tas pamatė“, – apibendrina pašnekovas.

Aktorius Petras Venslovas kino filme „Paukščių miestas“ (1982 m.). P. Venslovo asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbantis su P. Venslovu ypač įstringa jo susižavėjimas žmonėmis, gebančiais sujaudinti savo išskirtinumu, unikalia kūrybine pajauta bei paprastumu. Galbūt ne šiaip sau jis žavisi liaudies meistrų kūryba – meno galia sužadinti aktoriaus bei publikos jausmus ir yra tas leitmotyvas, iki šiol P. Venslovą lydėjęs kūrybiniame kelyje.

Karališkų vaidmenų niekada nenorėjo

P. Venslovas negali išskirti labiausiai įsiminusio vaidmens. „Sako, motina myli visus vaikus. Tai jei vieną labiau, kitas, vadinasi, yra kažkuo prastesnis“, – įsitikinęs aktorius. Jis mieliau pakalbėjo apie bendražmogišką patirtį – egzistencinį trapumą, – kuris jį visada žavėjo personažuose.

„Didžiųjų, kažkokių karalių niekada nesinorėjo vaidinti, labiau traukė tokie, kurie kažkaip arčiau kiekvieno sėdinčiojo. Eini nuo mažo žmogaus, kurio kasdienybėje vis kažkas atsitinka“, – prisipažįsta P. Venslovas. Galbūt todėl su didele šiluma aktorius dalijosi mintimis apie Vaižgantą, kurį Lietuvos rašytojų sąjungoje turėjo įkūnyti iš karto po čia užrašyto pokalbio. „Stengiuosi pagauti tą žmogaus skausmą. Projekte noriu parodyti visai kitą Vaižgantą – ne klasiką, bet tą, kuriam pagalius į ratus kaišiojo, kuris gynė suvaržytą tikėjimo laisvę. Taip jis prasikalto nieko net nedarydamas. Kažko panašaus yra kiekviename iš mūsų – tada, kai nepataikome į visuomenės nustatytas normas“, – sako P. Venslovas.

Jam teko suvaidinti ir garsųjį Fiodoro Dostojevskio kunigaikštį Myškiną. „Eimis po „Ivanovo“ pasakė: „Dabar jau ruoškis „Idiotui“. Tai jis gal ir projektavo man tą vaidmenį. Vėliau, kol dar galėjau, su Rolandu Atkočiūnu norėjosi išrutulioti šią idėją. Personažą riboja metai, dabar jau nevaidinčiau. O vis dėlto romanas yra vienas aukščiausios prabos literatūros kūrinių“, – teigia jis. Omenyje P. Venslovas turėjo spektaklį „Idioto mišios“ (2003), kurį menininkų, surinktų iš visos Lietuvos, kolektyvas rodė sovietmečiu išniekintoje Kauno pranciškonų vienuolyno Šv. Jurgio bažnyčioje.

P. Venslovas taip pat vaidino kine, nors šios patirties labai nesureikšmina. Tačiau kaip įsimintiną darbą įvardijo Juozo Budraičio filmą „Paukščių miestas“ (1982) pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“. Filmavimo procesas, kai režisierius filmuodavo aktorių ne tik vaidmenyje, jam teikė didelį džiaugsmą. O ir pats personažas – P. Venslovui teko vaidinti daltoniką – tapo tylaus pasipriešinimo sovietinei sistemai metafora. „Dėl mano vaidmens Maskvoje Budraičiui prikišo, kad jo filmas – apie politinį daltonizmą. Neva aš tyčia nemačiau spalvų, kurias turėjau matyti. Nemačiau nė vieno raudonos atspalvio – man viskas mėlyna buvo“, – prisimena aktorius. Deja, filmo taip ir neleido rodyti.

Brangiu pašnekovas vadina ir su Veronika Povilioniene sukurtą spektaklį „Yra šalis“ (1988). Michailui Gorbačiovui paskelbus „Glasnost“ politiką, P. Venslovas sumanė pastatyti spektaklį pagal Sigito Gedos ir XIX a. poetų Juliaus Anusavičiaus, Stanislovo Dagilio poeziją.Jį duetas suvaidino beveik šimtą kartų. „Žiema spektaklyje tapo kodu. Protingi suprato, kad kalbama ne apie sniegą, o apie politinį sustingimą. Prasidėjus Atgimimui mačiau, kad žiūrovai sėdi, aš kalbu apie žiemą, o jie galvoja apie metų laiką. Sakau: „Veronika, reikia nuimti šį spektaklį, nebėra kodo“, – sako P. Venslovas.

Kodu jis vadina sovietmečiu paplitusį nerašytą kūrėjų ir žiūrovų susitarimą, atveriantį paslėptą spektaklio reikšmę. „Žmonės kažkaip susijungdavo, suprasdavo, kad kalbame apie tą patį – apie išniekintą mūsų šalį, apie tai, kad visiems reikia vaidinti laimingus ir šiltai apsirengusius, nors viskas iš tiesų yra kitaip“, – paaiškina aktorius.

Tiesa, pasak P. Venslovo, publikos ir aktorių sutarimas svarbus ne tik dekonstruojant politinės sistemos absurdą. Tiek vaidinant, tiek žiūrovams skaitant poeziją juos turi vienyti bendras buvimas. Be dalijimosi ir apsikeitimo spektaklis tiesiog neįvyks. „Žiūrovas arba patvirtina, arba paneigia tavo pastangas. Jei patvirtina – eini toliau. Turi būti tas susišnekėjimas, vidinis ritmas su publika“, – scenos patirtimi pasidalijo pridurdamas, kad teatre jam svarbiau jausti, o ne rasti loginį paaiškinimą. „Aš – ne teoretikas, tik pajautimo žmogelis mažas“, – savo įžvalgas šypsodamasis papildo P. Venslovas.

Ne visai teatrinės inspiracijos

Šalia darbo teatre, aktorius veiklos susirasdavo ir kitose srityse. 1991 metais įkūrė muzikinį-teatrinį ansamblį „Ainiai“. Prisiminęs šį kolektyvą, P. Venslovas atkreipia dėmesį į tai, kad Atgimimo pradžiojekultūrą valdžios institucijos laikė itin reikšminga. Kauno savivaldybė ansambliui suformuoti įsteigė keturiolika etatų – tokį gestą jis laiko tikro pasitikėjimo ženklu. Ansamblis gastroliavo ne tik šalyje – Lietuvą jis garsino Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje.

2002 metais su Kauno miesto savivaldybės taryba P. Venslovas įsteigė VšĮ „Teatro projektai“. Organizacija (kuriai vėliau suteiktas ir teatro statusas) įvairioms iniciatyvoms subūrė daugybę skirtingų menininkų, puoselėjančių kultūrinį dialogą, plečiančių meno suvokimo ribas.

Viena įstaigos veiklos sričių – literatūrinės-teatrinės programos, P. Venslovo gyvenime užimančios ypatingą vietą. Anot aktoriaus, jos – ne šiaip deklamavimas. Kiekvieni skaitymai pasižymi sava dramaturgija, privalo turėti „teatro kvapo“. Tai ir būdas pažinti autorių, pasidalyti jam aktualiais dalykais. Pašnekovas ypač mėgsta poetą Oskarą Milašių, su užsidegimu perpasakoja šio kūrėjo įspūdžius pirmą kartą atvykus į Lietuvą. Pokalbio metu P. Venslovas išskyrė ir Vytauto Mačernio pažinimo kelionę: „Važiuodavau į Šarnelę, susitikdavau su jo broliu Aloyzu, seserimi Valerija – daug dalykų norėjosi pajusti. Dėkoju likimui, kad draugai man padėjo Niujorke suorganizuoti susitikimą su artimiausiu Mačernio draugu Pauliumi Jurkumi.“

Kalbantis su P. Venslovu ypač įstringa jo susižavėjimas žmonėmis, gebančiais sujaudinti savo išskirtinumu, unikalia kūrybine pajauta bei paprastumu. Galbūt ne šiaip sau jis žavisi liaudies meistrų kūryba – meno galia sužadinti aktoriaus bei publikos jausmus ir yra tas leitmotyvas, iki šiol P. Venslovą lydėjęs kūrybiniame kelyje.

logo