EPA nuotrauka

Savo sociologijos įvado kurse tris paskaitas skiriu globalizacijos temoms. Šios temos turi daugybę aktualių potemių, kurias taip sunku aprėpti, tiek daug problemų, viskas taip susiję ir susipynę, kad kartais studentai sakydavo, kad po tų paskaitų grįždavo namo sukrėsti. Vienas iš autorių, kuriam skiriu daug dėmesio – vokiečių sociologas Ulrichas Beckas. Koronaviruso kontekste jo idėjos atrodo ypač taiklios.

Pagrindinė Becko mintis, kad šiuolaikinės visuomenės yra rizikos visuomenės. Jose randasi naujų, anksčiau nebūdingų rizikos formų, kurios yra nenuspėjamos, o jų pasekmės – neapibrėžtos. Tai yra grėsmės, kurias iš principo sukelia žmonių veikla, technologinė pažanga, kišimasis į gamtą. Jos yra neapibrėžtos laiko ir erdvės, kerta socialinių klasių, valstybių sienų ribas, yra perduodamos ateities kartoms. Paprastai sakant, skurdas yra hierarchiškas, o smogas – demokratiškas.

Daugybė autorių riziką, neapibrėžtumą ir egzistencinį nesaugumą vertina kaip vienus esminių nūdienos visuomenių komponentų. Pasak Thomo Friedmano, globalizacijos kontekste didžiausią nerimą kelia baimė dėl greitų ir netikėtų pokyčių, nulemtų priešo, kurio nematome, negalime paliesti ar pajausti. Mūsų gyvenimą bet kuriuo momentu gali pakeisti ekonominės, technologinės ar gamtinės jėgos. Sociologas Zygmundas Baumanas mus nuolat lydinčius jausmus vadina likvidžia baime ir netikrumu: „tai lyg nuolatinis vaikščiojimas minų lauke ir nežinojimas nei kada, nei kur bus sprogimas“. Sociologas Anthony Giddensas kalba apie trūkinėjantį modernaus žmogaus apsauginį kokoną – pamatinį pasitikėjimą monotoniška, bet saugia kasdienio gyvenimo rutina. Apsauginis kokonas – tai psichologinis egzistencinis saugumas, gynybinė apsauga, kuri atrenka potencialius iš išorės pasaulio užgriūvančius pavojus. Tai lyg skiepai nuo egzistencinio nerimo, žinojimas, kad viskas bus gerai, kuris leidžia tvarkyti kasdienio gyvenimo reikalus. Kuo daugiau baimės ir neapibrėžtumo šaltinių, tuo pamatinis pasitikėjimas bei egzistencinis saugumas mąžta.

Pagrindinės rizikos visuomenės grėsmės susijusios su žmogaus veiklos poveikiu gamtai (klimato kaita, užterštumas, gamtinių išteklių vartojimas ir pan.), branduolinėmis katastrofomis, terorizmu, mityba (genetiškai modifikuoti produktai, antibiotikais maitinami gyvuliai, maistiniai priedai ir pan.), sveikata (įvairūs susirgimai, virusai, gydymo būdai), organizuotas globalus nusikalstamumas (prekyba žmonėmis, organais, narkotikais, ginklais ir pan.). Rizika mus supa ir kitose kasdienio gyvenimo srityse – renkantis profesiją, studijas, gyvenimo partnerį, gyvenamąją vietą, ir t. t. Nors naujasis korona virusas yra gamtinės kilmės, tačiau jo atsiradimą lėmė žmogiškoji veikla – miestų augimas, didėjanti žmonių koncentracija, glaudesnė sąveika su gyvūnais (šiuo atveju tikėtina, kad šikšnosparnių valgymas).

Numatyti ir valdyti minėtas rizikas mums sunkiau dar ir dėl to, kad šiandien mus supa daugybė prieštaringos informacijos, ekspertinis žinojimas gali mus pakreipti skirtingais keliais, todėl yra praradęs pasitikėjimą. Teiginys „Mokslininkai nustatė, kad X“ mūsų nenuramina, nes kiti mokslininkai gali nustatyti, kad visgi ne X, o Y. Štai mokslininkai nustatė, kad valgyti tam tikrą vaisių yra sveika, nes tai sumažina krūties vėžio riziką. Po trijų mėnesių pasirodo straipsnis, kad visgi to vaisiaus reikėtų vengti, nes jis didina kepenų vėžio riziką. Štai ekspertai teigia, kad stuburui sveikiausia miegoti ant kieto čiužinio, kiti antrina, kad visgi ant minkšto. Ir taip nuolatos. Turėdami ribotus laiko ir energijos išteklius gilintis į kiekvieną kasdienybės smulkmeną, mes pasirenkame, kokiu ir kieno žinojimu vadovausimės, ar tiesiog iš inercijos nuplaukiame viena ar kita kryptimi.

Nors rizika nepaiso socialinio statuso, tačiau vieni turi geresnes galimybes tą riziką valdyti ar susidoroti su jos padariniais negu kiti. Smogas, kaip ir virusas, gal ir demokratiškas, tačiau didesnes pajamas gaunantis žmogus galės išsikelti gyventi į užmiestį ir bent po darbo kvėpuoti gaiviu oru, viruso atveju gauti geresnį gydymą, karantino laikotarpiu išgyventi iš saugumą suteikiančių santaupų, pirkti ekologišką maistą ir pan.

Koronavirusas – viena iš rizikos visuomenėje sprogusių minų, kur ir kokios minos dar slepiasi šiame lauke nei vienas negalime šimtu procentu pasakyti.

Milda Pivoriūtė yra tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė ir dėstytoja

Sociali sociologija