Aktorius Rytis Saladžius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Mano darbas tiesiogiai susijęs su gausiais žmonių susibūrimais erdvėse, kur labai greitai sklinda garsas, kvapas, šviesa... ir virusai... – sako aktorius RYTIS SALADŽIUS, praėjusiais metais pelnęs Auksinį scenos kryžių už vaidmenį Jo Strømgreno spektaklyje „Durys“. – Tad teatro kaukės virsta į apsaugines, tereikia nusipiešti emocijų išraiškas, pavyzdžiui, šypsenėles, ir eiti pirmyn. O kūrybą perkelti prie stalo, apmąstant dabartį, nes karantino sąlygomis negalime džiaugtis būdami tankiai susibūrę.“ 

Nors iš tiesų dabar, pasak R. Saladžiaus, kaip niekada esame arčiau vieni kitų. Ir to artumo neišvengsime, tad privalome gerbti vieni kitus, būti sąmoningi, kantrūs ir atlaidūs. 

Sveikinu visus Tarptautinės teatro dienos proga! Su profesine švente ypač sveikinu teatro cecho darbuotojus!“ – sveikina aktorius. Su juo kalbamės apie laukiančią lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio premjerą „Respublika“, R. Saladžiaus drauge su režisiere Urte Sėjūnaite kuriamą spektaklį pagal Sigito Gedos kūrybą ir aktorystę, kurioje svarbu neapsimetinėti ir įsiklausyti.

Kokio spektaklio repeticijose šiuo metu dalyvaujate? 

Šiuo metu dalyvauju eksperimente pavadinimu „Respublika“, kurio iniciatorius yra Łukaszas Twarkowskis. Eksperimentas paremtas Lietuvoje kažkada egzistavusia Pavlovo respublika. Ją savo dvare, norėdamas išlaisvinti valstiečius nuo baudžiavos, įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis. Respublikoje veikė įdomi ir tais laikais novatoriška laisvųjų valstiečių darbo skatinimo sistema: geriausiai dirbantiesiems buvo rengiami vakarėliai. Eksperimente remiamės šia istorija, tačiau kuriame savo respubliką, savo sistemą, savo bendruomenę. 

Metus nedidelėje bendruomenėje gyvenome atsiskyrę Grybų dvare, bandydami išsiaiškinti, kaip įmanoma išgyventi tik už lietuviškus dienpinigius. Vieni ką nors augindavo, kiti organizuodavo tuos skatinimo vakarėlius. Iš pradžių buvo sunku, reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo sąlygų ir kitokio bendravimo, tačiau patyrėme įdomių tarpusavio santykių aiškinimosi tramplinų. 

Tai, galima sakyti, atkuriamoji dokumentika su labai sudėtinga scenografija. Žinoma, bus šviesų, garso, video, kaip ir būdinga Twarkowskio bei scenos dailininko Fabieno Lédé kūrybai. „Respubliką“ planavome pirmą kartą parodyti liepos mėnesį vilniečiams. Tačiau dabar dėl visiems suprantamų aplinkybių parodymo laikas gali keistis. 

Papasakokite, kas jus atvedė į aktorystę – sąmoningas pasirinkimas ar atsitiktinumai? 

Manau, į teatrą mane atvedė atsitiktinumai. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Stepas Eitminavičius buvo tas pirmasis, kuris mokyklos laikais pakvietė vaidinti teatro būrelyje. Atsimenu, spyriojausi, nes tuo metu lankiau plaukimo treniruotes. Bet paskui jas vis dėlto mečiau ir atėjau į teatro būrelį. Skaitydamas Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“ ar „Mindaugą“ pirmą kartą pajutau tariamo žodžio skonį. Tačiau tiek to teatro ir buvo, rimčiau apie jį negalvojau ir pasirinkau lietuvių kalbos studijas, nes mane įkvėpė mokytojo Stepo vedamos pamokos, sužavėjo jo asmenybė. Taip, kaip jis mums mokykloje dėstė literatūros kursą, kaip sugebėjo sukurti savitą sistemą sovietmečiu, mane stipriai paveikė ir keitė mąstymą. Kartais nejausdavome, kad pamoka trunka 45 minutes. O man, patikėkit, 45 minutes išsėdėti būdavo sunku, nes labai mėgdavau lakstyti ir buvau už tai drausminamas. 

Į lietuvių kalbą ir literatūrą aš neįstojau – įstojau kitur, į renginių režisūrą, tačiau tuo metu ėmiau lankytis Vilniaus universiteto kiemo teatre. Tai buvo labai įdomus laikotarpis, kai Vilniuje būriuodavosi daug bohemiškų, romantiškai nusiteikusių menininkų ilgais lietpalčiais. Atsimenu, įkišdavau nosį ir į „Vaivą“, ir į „Ledainę“, ir į „Suokalbį“ – nesakau, kad aktyviai dalyvavau, bet susipažinau. Pamenu, kartą visos tos atmosferos paveiktas nuėjau pasižiūrėti Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“, ir jis mane pervėrė kaip šūvis. Staiga man viskas nušvito – va, čia tai teatras, pagalvojau. Va, čia gali atrasti ir muziką, ir dailę, ir operą, ir scenografiją, ir aktorinį, ir Dievą, ir ką tik nori. 

Mečiau renginių režisūrą ir stojau į Muzikos ir teatro akademiją. Nebuvau gerai pasiruošęs, kažką išmokęs, kažko – ne. Amžinatilsį Dalia Tamulevičiūtė manęs paprašė ką nors padainuoti vokiškai. Vokiškai mokėjau, tačiau bepradėdamas „O Tannenbaum“ girdžiu, kaip kažkas iš galo šaukia (man atrodo, ten buvo Rolandas Kazlas): „Alle Menschen trinken Schnaps.“ Susigėdau, kad man čia sufleruoja, taip ir baigėsi anuomet stojamieji. 

Netrukus išgirdau, kad muzikinį aktorių kursą renka Jonas Vaitkus. Metus pasimokęs stojau ir buvau priimtas. Ir man tai buvo įvykis. 

Scena iš rež. Jo Strømgreno spektaklio „Durys“. Aktorius Rytis Saladžius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rytis Saladžius rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“ repeticijoje. Tomo Ivanausko nuotrauka

Taip, jaudinuosi dėl žiūrovų, noriu, kad jie įsitrauktų. Arba, žinote, kartais rungtyniauji su jais – kuris kurį. Retsykiais būna baisu, kad jeigu aktoriai per daug paspaus – žiūrovai užsidarys. Jeigu užsidarys – aktoriai nebegalės papasakoti istorijos ir jausis nejaukiai. O tada gali imti dar labiau spausti, kad „pramuštų“ žiūrovus.

Ir, žinoma, įstojus pas režisierių grandą aktorystės tikrovė pasirodė esanti kitokia, negu įsivaizdavote? 

Niekada neskirsčiau žmonių pagal laipsnius, dydžius ar dar kaip nors. Man visada svarbu, ką žmogus daro, o ne jo statusas. Tačiau taip, mokytis pirmuosiuose kursuose buvo sunku, nes turimų muzikinių žinių man neužteko, teko dirbti dvigubai daugiau negu kitiems, mokytis groti pianinu, operinio dainavimo, solfedžio, muzikos teorijos, šokio. Smarkų spaudimą jaučiau iki antro kurso, atrodė, kad tuoj išmes, nes per mažai žinau ir nesuploju kokių nors triolių ar kvintolių. Būdavo, nueinu pas Feliksą Bajorą ir meluoju, kad suploju – bet padarydavau tokį teatralizuotą „sprogimą“, kad atleisdavo (juokiasi). 

Kaip tik tuo metu visą mūsų kursą į savo spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ pakvietė Oskaras Koršunovas. Tai buvo vienas pirmųjų mano spektaklių, kuriuose vaidinau. Tada – Jono Vaitkaus „Sapnas“. Tokie buvo mano pirmieji žingsniai teatre. 

Esate dirbęs su labai įvairiais stipriais režisieriais: Oskaru Koršunovu, Jo Strømgrenu, Łukaszu Twarkowskiu, visai neseniai su dokumentinio teatro kūrėja, lenkų režisiere Anna Smolar. Ką pasiimate kaip aktorius iš jų? Kaip šalia režisieriaus ieškote savo balso? Galbūt kuris nors iš jų jus atvedė prie atradimo, kurio visai nesitikėjote? 

Kaip aktorius nesu lengvas, pūkuotas – gal veikiau kaip rakštis. Man reikia daugiau laiko apmąstymams, kaip įsijungti į jau esamą struktūrą. Vaitkus sakydavo, kad aktoriui reikia mestis ir daryti, ir man patinka šis aktorių bruožas – pulti ir daryti. Jeigu pavyksta – gerai, nepavyksta – viską nusimeti, kartoji iš naujo, ieškai, siūlai. Tik man atrodo, kad aš taip ne visada elgiuosi. 

O iš režisierių tikiuosi lygiaverčio bendravimo, juk mes kartu kuriame spektaklį, kuriame visi svarbūs: kiekvienas žmogus – ir tylenis, ir rėksnys, kiekviena profesija, tik reikia išmokti prisitaikyti, atleisti. Žinoma, kiekvienas režisierius atsineša savo kultūrą. Štai Łukaszas ir Anna yra lenkai, Jo – norvegas, Oskaras – lietuvis, o kadangi mes – lietuviai, tai čia kaip šeimoje viską galime daug paprasčiau ir suprantamiau išsiaiškinti. Gal tai nėra labai tikęs pavyzdys... Atvykę režisieriai – tarsi ne tos pačios šeimos nariai, jie iškart kitaip bendrauja, bet bent jau man dirbant ar su Strømgrenu, ar su Smolar, ar su Twarkowskiu visada jaučiasi didelio režisieriaus paprastumas ir žmogiškumas. Nė vienas jų nežaidžia statusų žaidimo. Ir tai man nuostabiausia. Na, nebent jie yra geri aktoriai, ir aš ko nors nepastebiu (juokiasi). 

Kūrybinį kelią su Oskaru pradėjau nuo antro vaidybos kurso. Daug ko išmokau iš jo, iš jo teatro, iš gastrolių su šiuo teatru. Ir man smagu, kad turiu galimybę mokytis ir toliau. 

Sakote, daug išmokote iš O. Koršunovo ir jo teatro. Kas jums asmeniškai svarbiausia aktorystėje? 

Neapsimetinėti. Ne užsidėti kaukę, bet bandyti savimi suprasti, ką noriu pasakyti vaidmeniu. Svarbu įsiklausymas – ar perteiki mintį suprantamai, ar ne. Ir jeigu pavyksta, žiūrovą tai iškart paveikia. O jis, manau, yra lygiavertis kūrėjas.

Stebite žiūrovus, jaudinatės dėl jų? 

Yra vaidmenų, kai galiu juos stebėti. Pavyzdžiui, Koršunovo „Dugne“ – sėdžiu šone ir daug matau. Taip, jaudinuosi dėl žiūrovų, noriu, kad jie įsitrauktų. Arba, žinote, kartais rungtyniauji su jais – kuris kurį. Retsykiais būna baisu, kad jeigu aktoriai per daug paspaus – žiūrovai užsidarys. Jeigu užsidarys – aktoriai nebegalės papasakoti istorijos ir jausis nejaukiai. O tada gali imti dar labiau spausti, kad „pramuštų“ žiūrovus. Visokių būna situacijų. Minėtame „Dugne“ labai trapus tas ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo. 

Esate filmavęsis ir serialuose, ir meniniame kine – puikus jūsų vaidmuo Šarūno Barto filme „Sutemose“. Kaip vertinate šią patirtį? 

Džiaugiuosi patirtimi, kurią įgijau filmuodamasis serialuose. Man tai kaip kino sportas. Kol nesusidūriau, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad per dieną galima išmokti ir suvaidinti keliolika scenų. Bet, pasirodo, galima. Mokiausi būti prieš kamerą, kalbėti prieš ją, man tai buvo ypač vertingos pamokos. Žinoma, suprantu, kad vaidinant serialuose aktoriaus darbo kokybė kenčia dėl greičio. Tiesiog perpratau jų sistemą, bet nežinau, ar vėl grįžčiau į serialus. 

Tačiau visai kitoks preciziškumas kine, Šarūno Barto filme. Čia visiškai kitoks suvokimas, visiškai kitoks atmosferos, paveikslo, kadro, būsenos jautimas. Seriale – žinote, kaip būna: atvažiavom, jungiam kameras, greitai greitai, turim kadrą, toliau vaidinam, nes laiko nėra. Ne, kine turi visi dantračiai sueiti, nes jeigu kas nors iššoks į šalį, jeigu vienas aktorius kalbės kaip iš vieno spektaklio, kitas – iš kito, o trečias išvis nesuvoks, kur esąs, tai jokio kino nebus. Visų šių stygų suderinimas reikalauja kantrumo, dėmesio, kad galėtum tinkamai papasakoti istoriją.

Kadras iš rež. Šarūno Barto filmo „Sutemose“. Aktorius Rytis Saladžius (2019 m., Lietuva, Prancūzija, Čekijos Respublika, Serbija, Portugalija, Latvija).
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Iš tikrųjų yra daugybė gerų neapdovanotų menininkų. Kaip ten kažkas yra juokavęs: Leonardo DiCaprio reikėjo permiegoti arklio pilve, kad gautų „Oskaro“ statulėlę. Nors ir iki tol jis buvo geras aktorius. Be abejo, malonu dalyvauti tokioje šventėje ir gauti dėmesio. Vis dėlto tai laikina – vieną dieną esi nusipelnęs ir geras, kitą – nenusipelnęs ir negeras, jei kokią nesąmonę sušvebeldžiuoji.

Kamerų naudojimas smarkiai paplitęs ir teatre. Jums jos kaip aktoriui, pasakojančiam istoriją, padeda ar trukdo? 

Tiesą sakant, nebekreipiu dėmesio ir nebegalvoju apie jas. Tiesiog kamerą priimu kaip partnerį. Tačiau prisimenu savo pirmąją patirtį prieš kamerą: kad tik nepažiūrėčiau į kamerą, kad tik nepažiūrėčiau, o, velnias, pasižiūrėjau (juokiasi). 

Ar tik ne režisierius Łukaszas Twarkowskis kviesdamas aktorius į atranką „Lokiui“ paprašė jų pabūti pusvalandį prieš kamerą? 

Taip. Ir „Respublikoje“ gavome tą pačią užduotį – pabūti prieš kamerą, galbūt ką nors padeklamuoti, pakalbėti, padainuoti, pašokti. Bet aš, man regis, to pusvalandžio neištvėriau. Deklamavau eilėraštį iš Sigito Gedos rinkinio. 

Jums patinka Sigito Gedos kūryba?

Taip, ilgai nešiojuosi idėją apie spektaklį pagal Gedos poeziją ir esė. Ir šį rudenį toks gali atsirasti. Iš pradžių galvojau apie monospektaklį, bet paskui atsirado kitų minčių, prisijungė kitų aktorių: Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Augustė Pociūtė, su Urte Sėjūnaite bendradarbiausime režisuodami būsimąją misteriją. 

Prieš penkerius metus, kai dirbau Rokiškio liaudies teatro režisieriumi ir tuo metu stačiau spektaklį pagal Eugenijaus Švarco pjesę „Drakonas“, tada pirmą kartą ir pagalvojau apie monospektaklį. Puoliau skaityti Gedos kūrybą, atsirinkti medžiagą padedamas Liudviko Jakimavičiaus, teikiau paraišką stipendijai gauti, sudėliojome spektaklio eskizą. Tačiau ilgainiui supratau, kad ne – tai yra ne tai. Kartą, pakviestas dalyvauti Sigito Gedos 75-mečio minėjime, pirmą sykį išgirdau, kaip jis skaitė „Teisingo žodžio maldą“ Šv. Jonų bažnyčioje. Paprastai tai užtrukdavo kelias minutes, o Šv. Jonų bažnyčioje viskas išsitęsė iki keliolikos – Geda visiškai ištampė eilėraščio struktūrą, dekonstravo jį. Ir ši jo „Teisingo žodžio malda“ įkvėpė naujų minčių apie būsimą spektaklį. 

Jau tiek visiems esu prisikalbėjęs apie jį, kad, tikiuosi, pagaliau rasime būdą spektaklį parodyti. Tai bus misterija, bet ne tiek apie patį Gedą, kiek apie jo pasaulėjautą, jo poeziją kaip refleksiją apie Lietuvą. Apie tai, kas susiję su mumis visais. 

Praėjusiais metais jūs pelnėte Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį vaidmenį Jo Strømgreno šokio spektaklyje „Durys“. Ar šis įvertinimas kaip nors jus paveikė? Įpareigojo? Kokį nors virsmą patyrėte kaip aktorius?

Na kaip... Pradėjau nevažinėti zuikiu (juokiasi).

Iš tikrųjų yra daugybė gerų neapdovanotų menininkų. Kaip ten kažkas yra juokavęs: Leonardo DiCaprio reikėjo permiegoti arklio pilve, kad gautų „Oskaro“ statulėlę. Nors ir iki tol jis buvo geras aktorius. Be abejo, malonu dalyvauti tokioje šventėje ir gauti dėmesio. Vis dėlto tai laikina – vieną dieną esi nusipelnęs ir geras, kitą – nenusipelnęs ir negeras, jei kokią nesąmonę sušvebeldžiuoji. Žinoma, į tave po apdovanojimo žiūri tarsi pro didinamąjį stiklą, žinoma, tikiesi didesnių vaidmenų. Bet man smagiausia pats darbas, bendravimas su žmonėmis, smagu, kad pakviečia į atrankas, o po jų – duoda vaidmenį. Tada viskas paprasta – negalvoji ir tiesiog dirbi. 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro šiuo metu rengiamose tinklalaidėse apie teatro gyvenimą prieš trisdešimt metų iš pašnekovų girdėti nostalgija apie teatro laikus, kurie niekada nebegrįš, apie anuomet egzistavusį teatro šeimos principą. O kaip dabar yra su ta šeima? 

Dabar tempas visai kitoks. Tiesiog nėra laiko burtis bendram poilsiui ar pasisėdėjimams. Dabar ir aktoriai, ir režisieriai brangina kartu darbo metu praleidžiamą laiką. Tas brangus laikas pabūti kartu yra dirbti kartu, kai iš kolegos gali išgirsti: o, tai dirbsime kartu, gerai, juk seniai matėmės! Vadinasi, dalinsimės emocijomis, požiūriu į pasaulį, tendencijomis, refleksijomis apie kūrybą. Būtent taip aš suprantu dabarties teatro bendrystę.