Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalisSeptinta dalisAštunta dalis; Devinta dalis

Kalbinau Mykolą keletą dienų – ar kalbėsis su manimi. Mano gyvenimas kartu reabilitacijos centre nelaiduoja atvirumo ir pasidalinimo gyvenimu – labai pagarbiai stengiuosi prašyti interviu ir palikti laisvę. Tiesa, rasti tinkamą laiką pokalbiui sudėtinga – dėl labai įtemptos dienotvarkės tenka skaičiuoti minutes, kartais nutraukti interviu ir vėl susitikti, keisti vietą ir laukti galimybės būti vieniems. 36-erių Mykolas kasdienybėje daug šypsosi, kalba tyliai ir visu laisvu laiku sportuoja. O kalbėtis susitariame virtuvėje, kol jis gamins bendruomenei vakarienę. Pasakojimą Mykolas pradeda nuo kontrasto – sako, kad augo darnioje šeimoje, buvo mylimas, aprūpintas, o viskas susidėjo „va taip“...

„Iš esmės mokiausi dėl tėvų, nes toks buvo tėvų požiūris, kad reikia mokytis. O aš visada norėjau laisvės, pinigų. Šiaip dvylika klasių baigiau jau vartodamas heroiną. O pradėjau vartot su draugais dėl smalsumo. Man sakė, jog jie vartoja, kad dingtų baimė, nes jie dažniausiai užsiimdavo vagystėm. Aš tuo neužsiėmiau, bet kažkaip juos pažinojau. Jie rūkė, ir aš rūkiau. Tada buvo heroino bumas Lietuvoje. Ir mano klasiokas pardavinėjo, ir kaimynas iš gatvės. Ta prasme, nusipirkti jokių absoliučiai problemų. Ir viskas. Bet vis tiek baigiau dvylika klasių ir įstojau kažkaip (studijuoti). Tik paskui... Vienu žodžiu, išnešiau visą tėvų auksą, savo daiktus, ir mane motina vieną dieną rado su švirkštu rankoje kambary. Iš tikrųjų paaiškėjo, matė, kad su manim kažkas darosi, ir niekas negalėjo patikėti, kad vaikas iš tokios geros šeimos gali turėti problemų. Ir viskas, ir tada prasidėjo...“

Tada prasidėjo Mykolo sveikimo kelionė – bandymas siekti blaivumo. Mykolas sako, kad stengėsi „susitvarkyti“ iš baimės: pakeitė draugus, laisvalaikį, stengėsi mokytis, viskas atrodė neblogai, o prie narkotikų kartais grįždavo savaitgaliais, bet heroino nevartojo. Kepdamas blynelius Mykolas tikina, kad viskas buvo gerai: tas etapas tęsėsi, jis turėjo gerą darbą, darė karjerą. Sunkumų kilo prasidėjus ekonominei krizei – neteko darbo, vėl prasidėjo vakarėliai, seni draugai, heroinas. Tada vėl bandė sustoti vartoti savo jėgomis: susirado kitą darbą, iš kurio teko išeiti paaiškėjus priklausomybei, kelis kartus išvažiavo dirbti į užsienį, bet priklausomybė pasivijo ir ten, vėliau vėl grįžo į Lietuvą.

„Žodžiu, niekas nepadėjo. Tada vieną kartą grįžau užsikaifavęs visiškai iš užsienio, sakiau, viskas, pavargau, susiradau darbą, susiradau merginą. Mes išsinuomojom butą, pusę metų aš nevartojau, be nieko, tiesiog pats. Po pusės metų važiavau pro tą seną pardavėją tokiame rajone vakare, bet jau viskas buvo gerai, aš turėjau draugę, turėjau namus, turėjau kažkokį darbą. Aš pas jį užvažiavau. Važiavau ir galvojau, ar jis dar gyvena, ar dar pardavinėja, žodžiu, aš ten nuvažiavau ir viską radau. Vėl prasidėjo mano kelionė, bet tada buvo žiauri, nes aš ne tik save skandinau, bet ir tą žmogų (mylimąją). Tai ten prasidėjo laikotarpis, nežinau, kokie treji metai, aš vis atkrisdavau.“

Sunkumai tęsėsi ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose. Ieškodamas pagalbos, būdų išbristi iš priklausomybės, Mykolas išbandė labai daug. Vartydamas blynelius jau kelioliktą savo gydymosi istoriją baigia sakiniu „Nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, išėjau, atkritau.“ Ir su juntama neviltim ir skausmu apibendrina savo patirtį: „Mano liga – tai neturėjimas jokios laisvės. Jokio pasirinkimo. Arba aš vartoju ir mirštu, ar ne? Na, geriausiu atveju į kalėjimą atsisėsiu, arba į psichiatrinę, arba mirsiu. Kitas variantas – nevartoju ir gyvenu. Tą ir reiškia priklausomybės liga, kad aš niekada negalėsiu būti su draugais, su kuriais noriu, kad aš negalėsiu bele kur atostogaut, kad aš negalėsiu bele kaip elgtis, kad aš negalėsiu atsipalaiduoti bele kaip, bet kur dirbt. Aš negalėsiu, aš turėsiu save visą gyvenimą prižiūrėt tiek fiziškai, tiek ir morališkai, dvasiškai. Žinot, net kartais sakau, aš pavydžiu tiems žmonėms, kurie serga sunkiomis ligomis, vėžiu ar panašiai, bet jie turi vaistų. Aš neturiu jokių vaistų. O ta galvelė kartais taip susisuka, kad net pats negali nieko – jau tiek buvau prisikentėjęs... Tai tą ir reiškia priklausomybė, kad įkalintas visą laiką esi tam tikra prasme.“

Kita vertus, pastaruoju metu reabilitacijoje Mykolas atpažįsta prasmę ir viltį, mato ateities perspektyvą, galimybę blaiviai gyventi kokybišką gyvenimą. Sako, kad ėmė melstis, taip lengviau išgyvena įtampas, išlieka ramus. Jam, anksčiau buvusiam priešiškai nusiteikusiam tikėjimo atžvilgiu, tai didelis pokytis:

„Žinot, tokią priėjau išvadą, kad aš Dievo dovanas tokias priimu, pavyzdžiui, sutiktus žmones. Pradėjau suprasti pats ir čia labai daug žmonių sutikau – jei būčiau nesutikęs, tai būčiau numiręs su tomis savo ankstesnėmis nuostatomis. Ir šiaip čia visokių situacijų būna, kai ten kas nors taip užnervuoja, kad beveik norisi išeiti (iš reabilitacijos), anksčiau gal būčiau taip padaręs, o dabar žiūriu į tai kaip į dovaną – man išbandymų metas, kaip aš su tuo tvarkausi. Aš taip įsivaizduoju, kad man per žmones kažkaip Jėzus siunčia visokių išbandymų: ir gerų, ir blogų. Aš vienu metu buvau sugalvojęs, kad visa, ką aš turiu – ne šiaip sau. Ir ta liga, ir tie visi mano praradimai, ir išgyvenimai, jie kažkam yra skirti. Žinot, aš bandžiau nusižudyt kažkada, perdozuoti, ir man nepavyko. Tai šiandien suprantu, kad dar ne mano laikas... Ir dar kažką turiu nuveikti. Visa tai turi prasmę.“

Per tą ilgą, skausmingų atsiminimų pilną pokalbį Mykolas ir pagamino vakarienę, ir pasidalino savo istorija. Ir viso skausmo kontekste, panašu, kad dabar yra daug vilties – vilties pradėti iš naujo, stengtis, dėti pastangas ir kurti gyvenimą kelioliktą kartą. Eiti pamažu ir branginti kiekvieną blaivią dieną kaip dovaną.