Žurnalistas, rašytojas, religijos tyrinėtojas ir politikas Andrius Navickas. Vyginto Skaraičio nuotrauka

Iki karantino buvo likę vos keletas dienų. Švenčiau gimtadienį su keliais savo artimais draugais. Šiandien man atrodo, kad tai buvo prieš daugybę metų, kitoje epochoje. Sąmonėje vis labiau įsirėžia laiko skirstymas: dabar ir iki koronaviruso“, – sako žurnalistas, rašytojas, religijos tyrinėtojas ir politikas ANDRIUS NAVICKAS. Pavasarį pristatęs leidyklos „Alma littera“ išleistą savo naują romaną „Babelis“, jis buvo suplanavęs labai intensyvų laiką. „Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – primena seną tiesą.

Kaip ir visų mūsų gyvenimą atsliūkinusi pandemija jūsiškį turbūt stipriai pakeitė. Šiandien visi labai mėgstame sakyti – jau niekada nebebus taip, kaip buvo...

Buvau suplanavęs net šešis knygos „Babelis“ pristatymus, intensyvi turėjo būti pavasario sesija Seime. Planavau teikti pasiūlymus, kaip būtų galima patobulinti paramos kultūrinei žiniasklaidai sistemą. 

Nuo pat pradžių domėjausi, kaip Kinija ir kitos valstybės kariauja su pavojinga epidemija. Net nekilo abejonių, kad prasidės tikras karas. Ir priešas jame – labai sudėtingas, nes yra nematomas, taigi gali tapti ne tik auka, bet ir žudiku, jei užkrėsi kitą. Nemurmėdamas perėjau į namų režimą.

Bendravimas su žmona ir dukra man visada buvo didžiulis malonumas, taigi džiaugiuosi, kad galime būti kartu tiek, kiek įprastai pavykdavo nebent per atostogų keliones.

Pirmąją karantino savaitę prie kompiuterio praleisdavau po keliolika valandų. Stengiausi aprėpti didžiulius informacijos kiekius, intensyviai bendrauti su įvairiose Lietuvos bei pasaulio vietose gyvenančiais žmonėmis. Man atrodo, kad svarbu kasdien praktikuoti principą: „Stengtis iš visų jėgų ten, kur kažką galiu padaryti ir nesijaudinti dėl to, kas nuo manęs nepriklauso.“

Pasikeitęs gyvenimo būdas dažnai suformuoja naujų įpročių arba skatina daryti tai, ko norėjome, bet nerasdavome tam laiko...

Nežinau, ar tai galima vadinti įpročiu, bet stengiuosi kasdien savo paskyroje dalintis mažiausiai dviem įrašais: linksmu ir analitiniu, rimtu. Tai ir man pačiam padeda struktūruoti mintis bei svarstymus.

Atsirado daugiau galimybių trise gerti kavą ir kalbėtis namuose. Labai tai vertinu. O svarbiausia – mėginu laisvintis iš laikrodžio ir kalendoriaus diktato. Kam rūpi, kiek dabar valandų?! Gera gyventi išjungus žadintuvą. 

Kai rašiau šią knygą, apie koronaviruso epidemiją negalvojau, nors šiandien atrodo, parašiau taip, tarsi būčiau ją numatęs. Pasakoju apie gyvenimą po nelaimės ir aiškinuosi, kokią prasmę visa tai, kas įvyko, turėjo. „Babelis“ yra knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu, kuriai reikia laiko, nes tai, ką skaitai, turi būti apmąstyta ir suvirškinta.

Tikriausiai turite daugiau laiko knygoms? Gal perskaitėte ką nors įdomaus, ką galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Kiek apmaudu, bet kol kas daug laiko skiriu darbui, analizėms ir knygų skaitymui norėčiau skirti kur kas daugiau laiko. Tačiau jaučiu, kad ir aš, ir kompiuteris pavargome vienas nuo kito, taigi artėja intensyvesnio skaitymo laikas. Ką patarčiau dabar skaityti? Yra tokios specialios karantininės knygos – Franzo Kafkos „Procesas“, Albert'o Camus „Maras“, Kobo Abės „Moteris smėlynuose“. Tiems, kurie jaučia nerimą, siūlau Viktoro Franklio psichoterapijos knygas, taip pat rekomenduoju Melody Beattie „Ne-priklausomi“. Nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie nėra skaitę Andrzejaus Sapkowskio knygų apie Raganių serijos. Tikrai – ne vienadieniai blizgučiai. Gera proga dabar perskaityti Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės „Kabinetas 393”. Labai gera knyga.

Jūsų knygoje „Babelis“ galima rasti istoriją apie du žmones, kurie priversti būti kartu, nes negali išeiti iš namo. Tarsi kalbėtumėte apie šių dienų aktualijas...

Kai rašiau šią knygą, apie koronaviruso epidemiją negalvojau, nors šiandien atrodo, parašiau taip, tarsi būčiau ją numatęs. Pasakoju apie gyvenimą po nelaimės ir aiškinuosi, kokią prasmę visa tai, kas įvyko, turėjo. „Babelis“ yra knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu, kuriai reikia laiko, nes tai, ką skaitai, turi būti apmąstyta ir suvirškinta. Prisipažinsiu: mane pradžiugino vienas bičiulis, telefonu pasakęs, kad būtent tokios knygos jam ypač reikėjo.

Pastebėjau, kiekvienas skaitytojas mano knygą perskaito savaip.

Kas įkvėpė jus parašyti „Babelį“? Kokios istorijos?

Rašydami semiamės įkvėpimo ir idėjų iš įvairiausių šaltinių. Aš ilgai širdyje nešiojausi vieną susitikimą Lietuvos kultūros ministerijoje. Kartą sutariau susitikti su kultūros ministru. Jis, spėju, neužsirašė, pamiršo ir išvyko dirbti kitų darbų. Lipau ministerijos laiptais, ir man buvo sunku patikėti, kad niekur nesimato žmonių. Nieko nesutikau iki pat ministro kabineto, o ir jis buvo užrakintas. Sekretorė man pasakė, kad ministro darbotvarkėje įrašo apie mūsų susitikimą nėra, patarė paklausti viceministro. Jo kabinetas irgi buvo užrakintas. Tuomet patraukiau pas ministerijos viešųjų ryšių atstovę. Apsidžiaugiau, kad kabinetas neužrakintas, bet priešais mane kėdėje sėdėjo... gal dešimties metų mergaitė. Ji rimtai į mane pažiūrėjo ir pasakė, kad jos mama dabar yra pas ministrą. Visa tai vyko paprastą darbo dieną, darbo metu, mane nutvilkė mintis, kad mes kalbame apie Alzheimerio ligą, kai žmogus pradeda užmiršti save ir kitus, bet gal egzistuoja ir kitoks Alzheimeris – kai pasaulis pamiršta tave. Bent jau taip jaučiausi tą dieną, o vėliau „Babelyje“ panaudojau išgyventą emociją.

Dabar, kai atsirado daugiau laiko, o ir laikas toks – keistai įdomus, gal jau turite naujos knygos sumanymą?

Atvirkščiai, rodos, padariau rašymo pauzę. Buvau nemažai prirašęs kiek ironiško pasakojimo apie viešuosius ryšius ir tai, kaip Lietuvoje laimimi rinkimai, visa tai stipriai skiriasi nuo „Babelio“. Maniau, rudenį būtent tai patrauks žmonių dėmesį, gal mano ironija privers juos susimąstyti ir elgtis atsakingai. Tačiau dabar, kai visi spaudžiame stabdžio pedalą, pradėjau abejoti, ar tai dar bus aktualu. Abejonės juk visai normalus dalykas, argi ne? A. Sapkowskis sakė: „Nesupainiokite žvaigždžių danguje su jų atvaizdu purvinoje kaimo kūdroje.“ Mokykimės atskirti tai, kas tikrai svarbu.