[ Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. ]

Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei,– kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.
    Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.
    Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

  [ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“
    Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
    Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
    Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.
    Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,– dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“.
    Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ ]

    Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės  maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“.

    Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“
    Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
    Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
    Ji atsakė: „Taip, Viešpatie!Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

    [ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. ]

  Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.

    Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“
    Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
    Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
    Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“
    Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
    Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:     „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
    Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Po keturių dienų  

Perskaičius apaštalo laišką ir žvelgiant į Evangelijos stebuklinguosius dalykus, prieš mus tuojau pat iškyla grįžtantis iš požemio karalystės Lozorius, mums atnešdamas nugalėtinos mirties pirmavaizdį, rodydamas prisikėlimo pavyzdį. Tad jeigu jums priimtina, prieš brisdami į skaitinio jūrą, prieš pasiekdami klausimų bangas, dar prieš tai, kai įsigilinsime į šio įvykio gelmę, kontempliuokime vien tik šio prisikėlimo vaizdą, nes regime, kad tai visų ženklų ženklas, visų žygdarbių žygdarbis, pats stebuklų stebuklas.

Viešpats buvo prikėlęs ir Jairo, sinagogos vyresniojo, dukterį, tačiau numirėlei vis dar šiltai esant, mirčiai dar tik įpusėjus, kūnui vis dar čia tebesant, dar žmogui tarp žmonių užtrunkant, jos dvasiai vis dar klajojant, jos sielai dar nepažįstant požemio karalystės uždarumo, ir, trumpai tariant, jis taip sugrąžino mirusiajai gyvybę, kad išliktų mirusiųjų karalystės galia. Jis prikėlė ir motinos vienturtį, bet sustabdydamas neštuvus ir pats užbėgdamas už akių kapo duobei, kad sulaikytų kūno suirimą, kad užkirstų kelią smarvei, kad sugrąžintų mirusiajam gyvenimą anksčiau, negu šis visiškai pateks į mirties valdžią.

O visa tai, kas nutinka Lozoriui, yra ypatinga: tiek jo mirtis, tiek prisikėlimas neturi nieko bendro su anksčiau paminėtais atvejais, nes šįsyk ir mirties galia visiškai išsipildė, ir prisikėlimo pirmavaizdis ryškiausiai suspindi. Drįstu teigti, jog būtų buvęs apimtas visas Viešpaties prisikėlimo slėpinys, jeigu Lozorius būtų po trijų dienų sugrįžęs iš požemio karalystės, nes Kristus sugrįžo po trijų dienų kaip Viešpats, o Lozorius po keturių dienų į gyvenimą atšaukiamas kaip tarnas.

Tačiau tai, ką sakėme, pagrįskime jau paties skaitinio žodžiais: „Jo seserys nusiuntė Viešpačiui žinią: Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (Jn 11, 3). Taip kalbėdamos jos žadina šiltus Viešpaties jausmus, kreipiasi į meilę, pasitinka bičiulystę, trokšta draugystės ryšiu paskatinti draugystės pareigą.

Tačiau Kristus, kuriam labiau rūpi nugalėti mirtį negu pašalinti ligą, kurio meilės esmė yra ne tai, kad pakeltų iš ligos patalo mylimąjį, bet kad grąžintų iš požemio karalystės, jis savo bičiuliui iškart parengė ne vaistus nuo ligos, bet prisikėlimo garbę. Taigi, išgirdęs Lozorių sergant, kaip pasakoja evangelistas (Jn 11, 6), jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo.

Matote, kaip jis užleidžia vietą mirčiai, duoda laisvę kapo duobei, leidžia, kad prasidėtų kūno irimas, nesustabdo puvimo, dvoko, jis dar laisvai sutinka, kad pragarai Lozorių pačiuptų, temptų ir laikytų. Jis taip daro, kad visa žmogiškoji viltis pražūtų ir apimtų visa savo galia žmogiškoji neviltis, kad tai, ką jis ketino daryti, būtų dieviška, o ne žmogiška.

Šv. Petras Auksažodis, † apie 450

gyvojiduona.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai