Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

Izaokui buvo ant pečių uždėtos aukojimui skirtos malkos. 

Izaoko buvo pasigailėta, o Jėzaus ne: ant to medžio jis buvo prikaltas  nekalta auka už mūsų nuodėmes (1 Pt 2, 14).

Jam kryžiaus neuždeda, jis „iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2). Eina jo pasitikti ir apkabina, nes tai jo meilės mums įrankis.

Koks sunkus kryžius uždėtas ant mūsų visuomenės pečių: sustojo visiškai viskas, išskyrus užkratą.

Būdami mokiniai, negalime būti menkesni už Mokytoją: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Jėzau, mes norime tave sekti, kurgi kitur mums eiti? O jeigu tu, nešdamas kryžių, suki kankinystės vietos link, ir mes priimsime savąjį. Tą, kuris mums tenka diena iš dienos, kai patiriame stoką, mažų ar didelių skausmų, nusivylimą, nesėkmių, nesupratimą. Mes jo nepasirinkome.

Mes galime bei norime pasirinkti apkabinti jį kartu su tavimi, nes tu jau užsidėjai jį sau ant pečių pirmiau už mus: mūsų kryžius yra tavo kryžius.