Balys Buračas „Mergelė burnelę prausia“ (1922 m.).

Tekstas perpublikuojamas iš laikraščio „Draugas“

Bet tai kaip gerai vis dėlto pastaruosius dvidešimt metų gyventa – ir to net nepastebėta!.. Ir kaip ima trukdyti dabar įvesti karantino suvaržymai – neiti į prekybos centrus, į pramogų erdves, sporto klubus, keliauti po pasaulį ir panašiai!.. Kaip sunku žmogui pažaboti savo laisvą ir savanaudišką „aš”, taip lengvai įpratusį prie duonos ir žaidimų ir tokį dabar nustebusį.

Metu iš galvos sočios gerovės rūpesčius ir bandau prisiminti dienas, kai būdavo sunku. Sunku?.. Ne, ne sunku. Tiesiog kitaip.

Ir tai man primena ne kas kitas, o kūnas. Tas pats, išlepintas parduotuvių asortimento gausos ir įvairiausių paslaugų sferos. Nei iš šio, nei iš to per sapną, paryčiais, kai pilki brėkšmos voratinkliai išsisklaido po kampus, sumaudžia pirštų sąnarius. Negi nuo to laiko, kai tekdavo skalbti rankomis ištisas geldas drabužių ir patalynės?.. Kada tai buvo?.. Prieš dvidešimt metų?.. Ar daugiau?.. Tokie seni laikai, vos ne paleolitas. Taip ir matau save, paauglę, smulkiais kumštukais kočiojančią pailgoj vonelėj mirkstančią kapą – raštuotą storą lovatiesę. Paskui toji kapa kabės sode tarp obelų, sunki kaip šviežiai nudirta karvės oda, varvėdama žaliais ir mėlynais lašais, ir praeis kelios dienos, kol visai nuvarvės, nes išgręžti tokią kietybę ne vaiko jėgoms.

Dar prisimenu, kaip klūpomis šveičiu grindis virtuvėj, prisipylusi vandens su patarkuotu ūkišku muilu – net nežinau, su kuo gramdau, gal kokiu aštriu šepečiu, nes riebalai, susimaišę su purvu ir krauju, taip paprastai nenusiplauna. O riebalų ir kraujo pilna visur, ir ant stalo, ir ant sienų, nes prieš savaitę skersta ir dorota kiaulė ir virtuvėj vyko žarnų skutimo, mėsos malimo ir minkymo, dešrų ir skilandžių kimšimo procesas.

Tas procesas dabar atrodo toks keistas ir nehigieniškas, dar atsimenu, kaip senelė ton pačion vonion, kurioje skalbdavom patalynę, barstė salietrą ant mėsos – kad ta gražesnė ir raudonesnė būtų.

Kaip mano kojų pirštai, kuriuos gal kelis sykius buvau smarkiai nušalusi ir neužmigdavau naktimis, taip man juos niežėdavo, kad norėjosi nusipjauti. Tada niekas į mano kančias dėmesio nekreipė, kaimo daktaras tik ranka numojo. Ir man tai atrodė natūralu. Kaip ir užleistas apendiksas – per plauką netrūko, nes nekreipiau į jį dėmesio ir į ligoninę pakliuvau tik tada, kai kentėjusi dvi paras, trečiąją nebeiškenčiau ir paprašiau pakviesti greitąją. Chirurgas tada sakė, kad esu laimingas žmogus: galėjau oi kaip prisidirbti…

Dabar karantinas, ramybė namuose, knygų stirtos, per internetą gali ne tik bendraut, bet ir filmus žiūrėt, laidas klausyt. Ko bereikia!.. Tik mano kūniškoji atmintis kažko vis nerimsta. Tai šen dilgteli, tai ten suskausta. Tai kokia praeities nuotrupa paryčiais tamsoj sušvinta.

Gal ne nuotrupa, gal sapnas. Švysteli ir pasimiršta. Juk tiek laiko praėjo. Bet kas yra tas laikas? Sunki, varvanti kapa ant skalbinių virvės?.. Kada gi ji išdžius, kada vėjas ją švystels į padangę, kvepiančią, švarią ir kiek pablukusią, nes ji blunka po kiekvieno skalbimo?.. Nežinau…