Romainas Gary (1914–1980) – rašytojas, kino scenaristas ir režisierius, Prancūzijos konsulas, milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, nuotykių mėgėjas ir svajotojas. Neturtingas žydų vaikas, gimęs 1914 m. Rusijos imperijoje. Ambicingas paauglys, susipažinęs su Kesselio ir Malraux kūryba. Generolo de Gaulle’io kareivis, Laisvosios Prancūzijos oro pajėgų lakūnas. Diplomatas, išmaišęs Europą, o paskui užkariavęs Ameriką. Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Aktorės Jeanos Seberg vyras. O svarbiausia – rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt’ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti patį save.

Per tokius kontrastingus paveikslus prancūzų žurnalistė ir rašytoja, Prancūzų akademijos narė, Garbės legiono ordino kavalierė, daugelio literatūrinių premijų, laureatė Dominique Bona, pirmosios išsamios R. Gary biografijos lietuvių kalba (iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė, išleido „Baltos lankos“) autorė, mėgina atskleisti tikrąjį R. Gary gyvenimą: gyvu ir žaismingu stiliumi piešia portretą laisvo žmogaus ir talentingo rašytojo, kurio įtaigūs romanai pelnė vietą tarp didžiųjų XX amžiaus kūrinių.

Kviečiame skaityti pirmojo biografijos skyriaus „Parijo jaunystė“ ištrauką.

**

Parijo jaunystė 

Troškimas atsigriebti užaugina jam sparnus. Jis apsėstas vienos minties: sulaukti sėkmės – ir kuo greičiau, – kad patenkintų visus Ninos norus ir pagaliau pakiltų į jos puoselėjamų besaikių ambicijų aukštumas. Vaisinga ir dosni motinos vaizduotė sukūrė nepaprastą sodą, auksinę, šviesią salą, tampančią jiems užuoglauda ir teikiančią paguodą. Romainas leidžiasi įkvepiamas, nuraminamas Ninos šypsenos. Nina pranašauja rytojų nelyginant pitija. Visą laiką žada šlovę ir turtą šioje šalyje, juos dar ignoruojančioje, regi jį žygiuojantį parade čia kaip ambasadorių, čia kaip generolą, čia kaip olimpinių žaidynių čempioną… Senstančią, silpnos sveikatos motiną meilė paverčia švytinčia valkirija. Ji tiki žvaigždėmis, sėkme, pagoniškųjų Vilniaus dvasių globa ir vieninteliu dievu – savo sūnumi. Kad nenuviltų išdidžiosios motinos, kurią myli labiau už viską, Romainas prisiekia sau neįmanomą dalyką: vieną dieną jis bus didis ir garsus.

Švelnus ir kupinas meilės paauglys, kuris iš neapykantos pasauliui, iš pasibaisėjimo jo vargais išgyvena pašėlusius maišto ir anarchizmo protrūkius, sutinka įsilieti į jam numatytą buržuazinį ir konformistinį uniformų ir ordinų pasaulį. Tegu Gambettos bulvaro bakalėjininkai juokiasi: jis greičiausiai bus akademikas… Nors kartais jam užeina pykčio priepuoliai, jis panyra į jūrą ir įnirtingai paplaukiojęs grįžta į krantą ramiai svajoti. 

Romainas Kacewas dar nenustatė, kokiais gabumais esąs apdovanotas, nežino, ar jis ko nors vertas, bet turi daugybę troškimų ir, nors jo valia dar nemoka sutelkti polėkių, yra pasiryžęs bet kokioms kovoms. 

Kasdienis gyvenimas Nicoje turi savo stebuklų. Į Shakespeare’o prospektą, o paskui į Carlonės bulvarą atkeliauja paslaptingos perlaidos, kuriomis Nina mojuoja pro langą, Romainui grįžtant iš mokyklos. Melsvi lapeliai – tarsi laimingų dienų gairelės. Nežinia iš kur atėję, nežinia kieno pasirašyti, jie įneša į namus lašą prabangos ir saugumo jausmą. Nina atrodo nerūpestingesnė, bučiuoja Romainą, priverčia jį pakelti akis dangun, kad apsvaigtų nuo jų žydrumo, ir vedasi į Karališkąjį viešbutį klausytis čigonų muzikos. 

Kosto Kajėno nuotrauka

Tie balti rūmai promenadoje kas vakarą tampa rusiškų švenčių scena. Terasoje groja orkestras, stiprūs nostalgiški balsai traukia senas klajoklių genties dainas, – persekiojimai iš jos neatėmė gyvenimo aistros. Užstalės ir meilės dainos nugramzdina motiną ir sūnų į džiaugsmingas laimės svajones. Tada pilnatvės jausmas, kuris vis aplenkia Romainą, atrodo apčiuopiamas ir kone pasiekiamas. Jį nebe taip smaugia frustracijos. Muzika išvaduoja nuo žemiškos naštos, nuo grandinių, kurios dar stabdo pirmuosius jo polėkius. Po spektaklio jie susėda priešais jūrą. Nina ištraukia iš krepšio juodos duonos ir raugintų agurkų. Jie tylomis valgo, skendėdami tokioje pat palaimoje. 

Rusiški agurkai turi keistų savybių: jie džiugina ir guodžia, žadina – kaip ir čigoniškos dainos – euforiją. Nelyginant balzamas širdžiai. Romainas Gary liks jiems ištikimas visą gyvenimą – kaip seniems bičiuliams svetimoje šalyje, visų jo klajonių liudininkams. 

Padedant stebuklingai Aladino lempai, Nicą kartais pasiekia keistos dovanos, kaip antai lenktyninis dviratis „Thomann“ – oranžinis, prašmatnus. Romainas išdidžiai važinėja po visą miestą. 

Jam, be abejo, buvo įdomu, kas tas užsimaskavęs žmogus – turtingas globėjas, kuris vis dar juo rūpindavosi, jį lepindavo, o paskui mėnesių mėnesius pamiršdavo, kol vėl atsirasdavo, pasislėpęs už savo mįslingų siuntų. Koks buvęs Ninos vyras, draugas ar meilužis galėjo prisiminti Romainą? Perlaidos žadino smalsumą, kreipė jo žvilgsnį į miglų gaubiamą horizontą, į tirpstančius ar uždraustus pažinti veidus. Jis niekados nemėgino sužinoti dosniojo pasiuntinio vardo. Niekados neuždavė klausimo motinai. Susitaikė su paslaptimi ir gyvenimu be tėvo. 

Nina, visąlaik vilkinti šviesiai violetiniais arba pilkais drabužiais, atsisakė bet kokio flirto. Nesivaržydama atstūmė paskutinius gundytojus ir visiškai atsidėjo Romainui. Ji geria arbatą, rūko goluazas ir, be sūnaus, neturi jokių kitų aistrų. 

Jis norėtų jai dovanoti mados dizainerės Jeanne Lanvin sukneles, brangius kvepalus ir puokštes rožių. Bet gražiausios jo dovanos – pažymių knygelės. 

Nicos licėjuje Romainas Kacewas – geras mokinys. Netgi vienas gabiausių prancūzų kalbai. Priimtas į penktą garsiosios mokyklos klasę , nors dar nemoka prancūzų kalbos ir gana smarkiai atsilieka nuo kitų berniukų, kitais mokslo metais patenka į garbės sąrašą. Licėjaus vestibiulyje 1929 m. po stiklu iškabintos ketvirtos klasės (B3) mokinių pavardės:

GARBĖS SĄRAŠAS
André Jean, iš Nicos
Bizeul Maurice, iš Nicos
Demagistri Charles, iš Nicos
Dulevant Edmond, iš Nicos
Kacew Romain, iš Viliaus


Parašyta Wilus – Vilius, bet Kacewui, pernelyg laimingam dėl pergalės, neatėjo į galvą paprašyti ištaisyti lenkiško miesto pavadinimą. Jam tai mažai terūpi. Jis tą dieną pagalvojo tik apie Demagistri, anksčiau vadintą Charles’iu, tapusį klasės laureatu: šis gavo pirmąjį apdovanojimą už istoriją ir geografiją, už matematiką, už gamtos mokslus ir pirmąjį apdovanojimą už prancūzų kalbą, pelniusį jam geriausio klasės mokinio titulą. Romainas iš jo išplėšė tik pirmąjį skaitovo apdovanojimą. Tai vienas iš dalykų, kurie jam sekasi: jo dikcija nepriekaištinga ir žemas balsas skamba kaip teatre, jis instinktyviai randa tinkamą toną, gestą. Ši neginčijama dovana, už kurią turėtų būti dėkingas Ninai, leido visam licėjui įrodyti, kad kažkoks Kacewas Charles’į Baudelaire’ą ir Pierre’ą de Ronsard’ą deklamuoja geriau už bet kurį kitą ir, be kita ko, gali pranokti netgi kažkokį Demagistri. 

Antroje klasėje jaunas literatūros mokytojas Antony Musso, kilęs iš Nicos, savo saulėta tarsena skaito visus Romaino prancūzų kalbos rašomuosius darbus. Romainas gavo 17,5 balo iš 20-ies. Antrasis mokinys, Paulis Darmonas, teturi 12,5 balo. „Puikiai mokančio prancūzų kalbą“ mokinio reputacija išliks ir vėliau. 

Romualdo Kvinto paminklas Romainui Gary, Basanavičiaus g. Evgenia Levin nuotrauka

Pirmoje klasėje jis gauna pirmąjį apdovanojimą už prancūzų kalbos rašinį: išsipildė didžioji svajonė. Mokytojas Louis Oriolis – neįgalusis. Mokiniai turi padėti jam atsikelti iš vežimėlio ir užlipti ant pakylos. 1914–1918 m. didvyris, humanistas, kurio kultūrinis akiratis toks pat platus kaip ir širdis, patarinėja Romainui, drąsina jį rašyti savo kūrinius ir padeda atrasti Europos XVIII amžių. Tais metais, 1932-aisiais, Kacewas „patenkinamai“ išlaiko pirmuosius bakalauro egzaminus.

Įrašytas į licėjaus B (naujųjų kalbų) sekciją , mokosi anglų kaip pirmosios užsienio kalbos ir vokiečių kaip antrosios. Vienintelis pagiriamasis raštas per šešerius mokslo metus – už vokiečių kalbą, kuri jam sekasi kur kas geriau nei kitiems. Kalbant apie visus kitus dalykus, jis niekuo nepasižymi ir jo nėra jokiame licėjaus apdovanojimų sąraše – netgi, kad ir kaip keista, gimnastikos! 

Filosofijos klasėje Romainą uždega pono Fouassier, klausiusio Léono Brunschvicgo paskaitų Tūro universitete, pamokos. Jis ryja Kantą, Spinozą ir 1933 m. bakalauro egzaminus išlaiko „gana gerai“. 

Niekados nesimokęs lotynų kalbos, Romainas Kacewas pažįsta lotyniškąją literatūrą ir atmintinai moka klasikus. Mėgsta užmegzti dialogą su pasirinktais mokytojais, bet dar labiau mėgsta skanduodamas deklamuoti senovinius sonetus, tragedijų aleksandrinus ar Apšvietos amžiaus grožinę prozą. 

Licėjuje Romainas turi nedaug draugų. Tai laukinis paauglys, laikąsis atokiai nuo bet kokių grupelių. Prisikišęs į kišenes bloknotėlių, per pertraukas ir nuobodžias pamokas – matematiką, fiziką, chemiją – rašinėja savo užrašus. Vienišas kaip vilkas. Bendraklasiai jį gerbia: Romainas už juos dvejais ar trejais metais vyresnis, jiems kelia pagarbą jo rašymo dovana ir brandumas. Kad ir aukštas, klasės nuotraukose stovi pirmoje gretoje, kiti berniukai – jam iki peties. Apsirengęs kaip suaugęs vyras, elegantiškiau už mokytoją. Jis panašus į Didįjį Molną, pernelyg subrendęs, pernelyg protingas. Draugelių nuomonė sutampa: Kacewu gali žavėtis, bet jo neprijaukinsi. 

Iš tiesų jis gyvena vidiniame pasaulyje, nepasiekiamame draugams. Tame slaptame sode, nužymėtame Ninos beprotybės gairių, jis svajoja apie moteris, kurias mylės, apie knygas, kurias parašys. Mat pagaliau, po begalinių trypčiojimų vietoje, prisiekė sau būti didžiu meilužiu ir didžiu rašytoju. Bent jau Don Žuanu ir Dostojevskiu. Kuklumas jo nepuošia. 

Keturiolikmetis Romainas kol kas mylėjo tik Mariette – jaunutę merginą iš Nicos, kuri kartą per savaitę ateina išblizginti ponios Kacew parketo. Ji davė Romainui pirmas glamonių pamokas. 

Su licėjaus draugais jis nusprendžia apsilankyti Šv. Mykolo gatvės viešnamyje prie Pajono upės. Kad turėtų, kuo užsimokėti kekšėms, parduoda viską, ką turi: teniso raketę ir Balzaco raštus, kuriuos gavo kaip prancūzų kalbos apdovanojimą, – ir ko neturi: lombarde užstato samovarą iš Vilniaus! Bet slenksčio neperžengia. Bijo pasigauti ligą: jo fobija – sifilis, ir taip bus visada. Verčiau lauks gražios, idealios, paslaptingos moters, kuri netrukus išdygs jo gyvenime kaip stebuklinėje pasakoje. 

Motina liepė jam žūtbūt saugotis dviejų rykščių: minėtojo sifilio ir čigonių, o tai, prietaringų rusų manymu, reiškia tą patį. Vadovaudamasi mažylį saugančios patelės refleksu, motina vienintelį kartą gyvenime nusiveda jį į soborą Oskaro II gatvėje, kad jis prieš ikonas prisiektų būti atsargus dėl abiejų dalykų.

Jis taip skuba realizuoti save, kad romanus visada pradeda rašyti nuo paskutinio skyriaus – taigi jie prasideda nuo pabaigos. Stalčiai prikimšti eilėraščių, apsakymų, pjesių. Epopėjų arba daugiatomių romanų apmatus keičia įvairiausi, keisčiausi tekstai – ant popieriaus nugula vos kelios eilutės, visada baigiamosios. Romainas rašo nepaliaudamas. Dažnai, gavęs Ninos, įsitikinusios, kad sūnus sėdi prie savo Kūrinio, leidimą, praleidžia pamokas licėjuje. Užsidaro kambaryje ir, apsivilkęs motinos dovanotu chalatu, panašaus sukirpimo kaip Balzaco, diena iš dienos margina krūvas balto popieriaus. Šią įkvėptą vienatvę leidžiama sudrumsti tik Ninai – tyliai bendrininkei su vaisiais nukrautu padėklu ir mėlynu goluazų dūmu. 

Ji niekados nepertraukia jo darbo. Niekados neišlieja jam ant galvos savo nerimo ar rūpesčių. Susitaiko su dabartimi, kad ir kokia sunki ir atšiauri toji būtų. Neprašo sūnaus net išsiblizginti batų. Vienintelė Romaino pareiga, kurią ji pripažįsta, – mokytis ir rašyti. Jam tenka atsakomybė už bendrą jų ateitį, už bendrą šlovę, ir kai jis skaito motinai ką tik parašytus sakinius, ji nė akimirką neabejoja jo talentu. Jai iš lūpų neišsprūsta jokia kritinė pastaba, jokia išlyga: Romaino gabumai – šventas reikalas. Ji žavisi viskuo, ką sugalvoja sūnus. O jis žodis po žodžio spausdintinėmis raidėmis perrašo savo pirmus eilėraščius, kad susikurtų iliuziją, jog jie išleisti. 

Kartais, kai aš, sėdėdamas prie stalo su trumpomis kelnaitėmis, pakeldavau į ją akis, man pasirodydavo, kad pasaulis per mažas sutalpinti mano meilę jai, – rašys jis Aušros pažade. 

Meilužis, žengiantis pirmuosius žingsnius, rašytojas, neparašęs nė vienos knygos, Romainas Kacewas ieško personažo, kad suteiktų pavidalą savo svajonėms. Visas jo nerimas, visas jaunystės įkarštis ir išdidaus frustruoto paauglio didybės manija susitelkia į vardo medžioklę, ir tai tampa nuostabia įsivaizduojamų tapatybių poezija. 

Jis apgailestauja, kad nesusigalvojo pasivadinti Racine’u arba Montherlant’u anksčiau už pačius Racine’ą arba Montherlant’ą! Pavydi Shakespeare’ui, Goethei ir Hugo. Kiaurą dieną sudarinėja ilgus kerinčių vardų sąrašus: „Alexandre Natal, Roland de Chanteclerc, Vasco de la Fernaye, Romain de Mysore, Alain Brisard, Romain Cortès…“ Vakare skaito juos sužavėtai Ninai. Pamiršta pradėtą romaną, nebaigtą apsakymą ir mėgina atpažinti save virtinėje herojų, kurių vardai apgieda nepaprastus likimus. „Roland Campeador, Hubert de Longpré, Armand de la Torre…“ Nė vienas iš jų dar nėra pakankamai gražus nei pakankamai skambus. Kaip Viduramžių romane, Romainas Kacewas pats sau tebėra Puikusis Nepažįstamasis. 

Kosto Kajėno nuotrauka

Apie savo paauglystę Nicoje Romainas Gary vieną dieną bendrais bruožais, apytikriai papasakos romane Aušros pažadas, kuris bus laikomas pačiu autobiografiškiausiu jo kūriniu ir kuriame iš po pripažinto ir mėgstamo rašytojo kaukės dar prasišvies anų laikų jaunuolio švelnūs jausmai bei skauduliai. Tačiau čia veltui ieškotum tikslių biografijos detalių. Aprašyta Nicos atmosfera su visomis pagundomis ir vargais. Paauglio istorijos, apmestos santūria plunksna ir sutalpintos į vos kelis rinktinius epizodus, centre – motinos ir sūnaus meilė, savininkiška ir reikli. 

Nina Kacew čia pasirodys su savo žaliomis akimis ir pilku apsiaustu, serganti diabetu, bet Romainas Gary nepateiks tikro jos portreto – išskyrus neryškų siluetą, kad ir be galo jaudinantį. Jis visai neminės licėjaus gyvenimo, garbės sąrašų nei apdovanojimų už prancūzų kalbą. Neįvardys buvusių bendraklasių. Vaizdingame pasakojime jis nuolat išlaiko tam tikrą atstumą nuo įvykių, kuriuos galbūt išgyveno, ir, be abejo, sąmoningai visą savo praeitį palieka tam tikroje migloje. 

Taigi, kad iš pabirų prisiminimų sudėliotume dėlionę, teks kreiptis pagalbos į jo paauglystės liudytojus – tokius klasės draugus kaip Pierre’as Darmonas, François Bondy, Sacha Kardo-Sessoëffas, artimiausius bičiulius Sylvią ir René Agidus arba į kaimynus – Bufos turgaus prekiautojus ar, pavyzdžiui, „Vašingtono“ kavinės savininkus. Viešbučio „Mermonts“ fasadas šiandien dar išlikęs – bet ten nebe viešbutis, o sodas išnyko. Bufos turgus nė kiek nepasikeitė, nors jaunoji karta visai nebeprisimena ponios Kacew nei jos sūnaus. Imperatoriškojo parko klubas ir Karališkasis viešbutis tebėra savo vietose. O Nicos licėjaus (dabar vadinamo André Masséna vardu) archyvuose išsaugotas Romaino Kacewo pėdsakas: garbės sąrašai, apdovanojimai už prancūzų kalbą. 

Pasak visų liudytojų, šiame autobiografiniame romane Romainas Gary neiškraipė tiesos, nemelavo. Bet savo rūsčią paauglystę – paskirtą mokslui ir svajonėms – apgaubė poetine miglele, savotišku kiaukutu, kurį vėliau sudaužys, kad vieną po kito įgyvendintų kone visus beprotiškus planus, sukurtus motinos, galvojančios apie jo ateitį.