Benamis Jėzus Rio de Žaneire, Brazilijoje.

EPA nuotrauka

Teksto autorė Virginija Tamošiūnaitė yra „Carito“ benamių ir nuteistųjų dienos centro socialinė darbuotoja

Suskambus telefonui pažiūriu, kiek valandų – 22.30. Skambina vienas iš benamių. Matyt, nutiko kažkas bloga. Ne, ačiūdie, supainiojo numerius. Žinau, kad O. man sako tiesą.

Klausiu – kaip jie? Jie, nes laikosi dviese – O. ir I. „Gerai, mes tai gerai, o kaip tu?“ Sakau, kad sveikstu, klausiu, ar jie turi maisto, ar stebi savo sveikatą? Apie karantiną namuose klausti benamių neišeina. Į pokalbį įsiterpia ir I. Abu linksmi, įkaušę.

„Virginija, mes žinom, kad atrodom pažeidžiamiausia grandis, bet tu žinok, kad po koronos tikrai liks bomžai, žiurkės ir tarakonai, mes gi nesunaikinami, iš vidaus dezinfekuojamės.“ Ir liepia man rūpintis savimi, kad būčiau sveika, ir greičiau pradėtų veikti dienos centras.

Pasijuokiam.

I. surimtėja ir paklausia, ar žinau, kad praėjusį trečiadienį mirė J. Nežinojau apie J., bet dienos centro žmonės miršta, per dvi–tris savaitės kuris nors išeina. Iš pradžių buvo sunku tai priimti.

J. blogai jautėsi gal pusantro mėnesio, keliskart prašiau leisti jai iškviesti greitąją – nesutikdavo. Sakydavo, kad nori mirti. Bet žinojau, jog tai netiesa, kad niekas, absoliučiai niekas nenori mirti, tik nebegali taip gyventi toliau. J. šįmet rugpjūtį būtų 50 metų. Daug sykių J. raginau padaryti sau jubiliejaus proga „dovaną“ – išvykti į reabilitaciją. Paprašė surašyti, kur priima moteris – surašiau. Sakė, pagalvos iki rugpjūčio. Tada sakiau, kad turi sveika sulaukti jubiliejaus – tereikia atsigulti į ligoninę. Nesutiko. „Nenoriu, nereikia.“ Vadinasi, reabilitacijos irgi nenori.

Kai sykį buvo atvykusi greitoji dėl kito dienos centro žmogaus, paprašiau ir J. pažiūrėti. Deja, J. pabėgo.

Kalbėdami telefonu I. ir O. gaili J. ir prašo, kad pasimelsčiau už ją.

„Ir jūs galit pasimelsti“, – paraginu. „Tai kad mus tik velnias išklauso, ne Dievas.“

...

Pažadu pasimelsti už juos visus.

Timothy Schmalz „Benamis Jėzus“. Barselona, 2019.

EPA nuotrauka

O. ir I. yra ir geri, ir nelaimingi žmonės – prajuokinantys, padedantys, paguodžiantys.

Mėginu rasti jų prarastų gyvenimų tamsiąją šaknį. Daug kartų ir seniai mėginu, bet šaknys giliai, po žeme, kur nėra šviesos. Bet juose dar gyvastinga ir šviesa, kurią ir teturi žmogus, vienintelę teturi, net kai praranda viską.

Saiko trūkumas, godumas, apsileidimas – daug kartų esu nagrinėjusi Ortodoksų Bažnyčios nuodėmių žemėlapį. Beveik viskas tinka. Ne tik I. ir O. tinka, bet visiems mums tas žemėlapis tinka.

Bet šįkart ortoksišką požiūrį paliksiu geresniems laikams.

Grįžtu prie virtualių rekolekcijų medžiagos.

Mišios virtualiai. Malda virtualiai. Pokalbiai virtualiai. Po gero šimto metų viskas taip ir bus, net be virusinių karantinų, tik bus tobulesni holograminiai vaizdai.

Nejauku.

Popiežius šv. Petro aikštėje. EPA nuotrauka

Po pokalbio su O. ir I. kažkodėl grįžta mintys apie ką tik transliuotą maldą su popiežiumi per televiziją. Vos tik pamatau Jį, vienišą, einantį lietingoje Romoje, jau kelintą kartą pagalvoju, kad visi mes vienoje valtyje. Apie ją šįkart ir kalbėjo. Toje valtyje, kuri pakilus audrai buvo apsemta, o Kristus ramiai joje miegojo.

Mes visi toje valtyje bijome, meldžiamės, mirštame, sergame, guodžiamės ir pykstame, sakydami, kaip kad sakė mokiniai: mes Tau nerūpime? Siaučia audra, o Tu miegi?

Kristus pabunda ir nustebęs paklausia: ko taip bijome?

Neatrodo empatiška, tiesa?

Dienos centro benamiai nieko nebijo. Jie ir mane moko nieko nebijoti, kartais dėl manęs išgyvendami labiau nei aš dėl jų. Sako, kad aš neatspari, gležna. Tada ir aš išsigąstu – ligų, kuriomis jie serga, to nežinodami ir net nejausdami.

Bet jeigu gerai pagalvočiau – o ko iš tiesų bijau? Kas slepiasi už baimės?

Gal noras viską valdyti. Gal noras, kad manęs Dievas klausytų. Gal noras pačiam viską sutvarkyti. Už baimės slypi nepasitikėjimas. Kažin ar šaltas protas, kažin ar.

Taip, visi mes vienoje valtyje ir šalia – Kristus. O mokiniai vis tiek bijo. Koks absurdas. Kai kažkada nagrinėjom šią ištrauką dienos centre, kažkas pakomentavo: „Aš tai jau tikrai nieko nebijočiau su Kristumi!“ – „Tai Kristus ir dabar yra su mumis, tik nematomas, bet yra“, – kažkas replikavo.

Tada ir kyla paradoksalus klausimas: kas turėtų mažiausiai, o kas labiausiai toje audros blaškomoje valtyje bijoti?

Nes tie, kurie nejaučia jokių Dievo artumo simptomų, valtyje su Kristumi bijo labiausiai.

Deja, simptomai, kad Dievas yra, kad Jis gyvas ir veikia, irgi yra kaip šio viruso simptomai: žinom, bet... vieni nė nepastebim, nė nepajuntam, kiti jaučiam, bet nežinom, ką, treti yra stipriai paliesti, supurtyti.

„Virginija, kam mes reikalingi, leiskit mums tiesiog gerti ir numirti, mes nebijom mirti, mes nieko nebijom, net velnio nebijom“, – dažnai man sako kai kurie benamiai. Kiekvienąkart tokiomis akimirkomis turiu iš naujo ieškoti jiems vilties žodžių. Ir dažnai sakau, kad mes visi vienoje valtyje.

Nors, kai taip sakau, kaskart jaučiu širdgėlą, kad bijau, kad esu bejėgė. Kad mes tikrai visi vienoje valtyje ir tada, kai ant suoliuko miršta benamis, o jo niekas nepažįsta. Kai man skambina O. ir I., ne aš juos, bet jie mane drąsina.

Kad mes visi vienoje valtyje suprantu ir tada, kai per žinias kalbanti žurnalistė sako, kad Lietuvoje turbūt nėra benamių, nes niekas nežino, nei kur jie, nei ką daro per šią pandemiją. Kitos šalys rūpinasi benamiais, o LT net nežino, kiek jų ir kur. Bet, kad ir kaip būtų, per visą šitą laiką jaučiu, gaunu daug ženklų, jog nesame vieni toje valtyje. Ir kad visa tai yra į gera. Kad ir Tai yra iš Dievo, nes / nors Jis ir miega.