Michailo Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašai“ (leidykla „Jotema“, 2020 m., iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas) – pirmą kartą lietuvių kalba publikuojama rusų literatūros klasiko ankstyvoji kūryba. Daugeliui skaitytojų M. Bulgakovas žinomas kaip pripažintų kūrinių „Meistras ir Margarita“ ar „Šuns širdis“ autorius, tačiau tik nedaugelis žino, kad baigęs medicinos kursą Kijevo universitete rašytojas apie pusantrų metų (1916–1918 m.) dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie virto apsakymų ciklu.

Rašytojas Michailas Bulgakovas. Wikipedia.org nuotrauka

Pasirodžiusią knygą, be šių apsakymų, sudaro dar trys kūriniai – „Užrašai ant rankogalių“, apysakos „Morfijus“ ir „Šėtionada“. Beje, pagal „Jaunojo gydytojo užrašus“ britų režisieriai A. Hardcastle'as ir R. McKillopas 2012–2013 m. yra sukūrę serialą „Jaunojo gydytojo užrašai ir kitos istorijos“ (A Young Doctor's Notebook & Other Stories). O patį rašytoją seriale vaidina du garsūs aktoriai – jaunesnįjį Bulgakovą įkūnija Danielis Radcliffe’as, o vyresnįjį – Jonas Hammas.

M. Bulgakovą, kaip armijon mobilizuotą karo gydytoją, porevoliucinės Rusijos pilietinio karo sumaištis 1919 m. nubloškė į Šiaurės Kaukazą. Tų pačių metų pabaigoje jis atsisakė tarnybos Vladikaukazo karo ligoninėje bei mediko darbo ir pradėjo literatūrinę veiklą: publikuotis vietos laikraščiuose, dalyvauti literatų gyvenime. Apie šį rašytojo gyvenimo etapą pasakojama pirmoje „Užrašų ant rankogalių“ dalyje. Antrojoje jau kalbama apie jo atvykimą į Maskvą 1921-aisiais, apie pirmuosius alkano nepritekliaus ir blaškymosi po leidinių redakcijas metus.

Apysaką „Šėtoniada“ rusų klasikas baigė rašyti 1923-iųjų kovo mėnesį, o pirmoji jos publikacija pasirodė literatūros almanache „Gelmės“ 1924 metais. Nors anuomet šis kūrinys literatūrinėje aplinkoje didesnio atgarsio nesusilaukė, jį pastebėjo ir gana palankiai įvertino žymus rašytojas Jevgenijus Zamiatinas: „Autorius, be abejo, turi patikimą instinktą parinkti kompozicinę sąrangą: fantastika, šaknimis įaugusi į buitį, greitai kaip kine besikeičiančios scenos.“ Svarbiausia, kad Zamiatinas įžvelgė augantį kolegos talentą: „Iš autoriaus, regis, galima laukti gerų darbų.“

Šiame groteske, kuris pratęsia N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ temą apie biurokratinio mechanizmo palaužto smulkaus tarnautojo beprotybę, jau ima ryškėti nepakartojamas rašytojo stilius, tiksliai pasirinktos detalės. Kaip antai nuo vežiko galvos nulėkusi kepurė ir iš po jos pasipilantys pinigų popierėliai, romaną „Meistras ir Margarita“ pranašaujančios frazės („iš oro išsiaudė juodas apsiaustas“), čia pirmą kartą apsireiškia juodas katinas fosforinėmis akimis, kuriuo pavirsta apysakos personažas Kalsoneris, ir pan. Nuo čia prasideda rašytojo kelias į kitus kūrinius – „Baltąją gvardiją“, „Lemtingus kiaušinius“ ir „Šuns širdį“.

Su „Jaunojo gydytojo užrašais“ susiję dar du kūriniai – apsakymas „Aš nužudžiau“ ir apysaka „Morfijus“, kurie 1926–1927 m. taip pat buvo paskelbti žurnale „Medicinos darbuotojas“, nors be jokių rašytojo nuorodų į jo sumanytąjį ciklą, be to, smarkiai besiskiriantys nuo ano septyneto tiek savo forma, tiek turiniu. Bet kadangi „Jaunojo gydytojo užrašai“ kaip atskira knyga pradėti leisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant jų publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais, tradiciškai nusistovėjo kaip tik tokia šio apsakymų rinkinio ir apysakos „Morfijus“ pateikimo tvarka.

Leidyklos „Jotema“ informacija