Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmojo 2020 m. žurnalo numerio

Was du ererbt von deinen Vätern hast, erwirb es, um es zu besitzen. Prisimenu šias Goethe‘s eilutes kiekvieną kartą, kai kyla ginčas apie „tikrus“ ir „netikrus“ vilniečius, ir kiek giminės kartų turi būti pragyvenę Vilniuje, kad galėtum vilniečiu vadintis. Neteigiu, kad tos kategorijos beprasmės, neneigiu, kad gyvenimas mieste karta iš kartos keičia perspektyvą, pririša atmintį ir vaizduotę prie kitokių prasmės centrų, kitaip struktūruoja egzistencinį erdvėlaikį. Ir vis dėlto: „Ką paveldėjai iš tėvų, turi pats užsidirbti, kad turėtum“. Kiekvienas miesto gyventojas kažkuriuo metu turi pats sau atverti šį miestą, padaryti jo atradimą – kaip kažkokios naujos žemės, į kurią dar nežengė žmogaus koja, – kad jis taptų tavo savasties dalimi.

Būtent taip aš, išaugęs Karoliniškėse, vaikystėje pareigingai vedamas už rankos į tuometinę Paveikslų galeriją Katedroje, į nesibaigiančius barokinius Šv. Petro ir Povilo stebuklus – jų visada būdavo per daug, kad galėtum aprėpti vaiko mintimis, atmintyje išsinešdavau tik sūkuriuojančio baltų tvarinių ir formų chaoso jausmą, – klusniai pėdinantis apsnigtais šaligatviais prie Jono Basanavičiaus kapo per Vasario 16-ąją, kur nekalbių, per petį besidairančių žmonių voros išnirdavo iš tamsos ir staiga sutirštėdavo į nedidelę tylią minią prie tūkstančio žvakių nušviestos kalvos, ir visi tie dalykai būdavo nepaprastai, vaikiškai svarbūs tuo metu, kai juose dalyvauji, bet kartu jie buvo ir kažkokio svetimo, suaugusiųjų pasaulio dalis, nes tik anie žinojo, kodėl svarbu žiemą eiti du kilometrus iki kapo Rasų kapinėse, – galiausiai su metais visa tai susirezgė į neaiškų, susiliejantį prisimintų vaizdų, jausmų ir fantazijų audinį, vadinamą „vaikystės prisiminimais“ – jų tikrove ir patikimumu kartais pats smarkiai suabejodavau, – kol galiausiai atėjus laikui paauglystėje atradau tą vaikystės pasaulį jau nauju pavidalu, jau kaip mano miestą, kaip niekam nežinomą, niekieno nematytą naują pasaulį tuomet, kai Senamiestis man tapo oaze, egzistencine alternatyva betoninei ir bestruktūrei sovietinio mikrorajono tikrovei.

Mėginau į tą oazę ištrūkti kiekvieną laisvą pusdienį – ar nebūtinai laisvą: laisvę buvo galima pasidaryti pačiam, pabėgus iš pamokų. Senamiestis ir buvo laisvės erdvė – laisvės ne tik nuo atgrasių mokyklos ritualų ir vyresniųjų pasaulio primetamų pareigų nuobodybės, bet ir laisvės nuo sovietinės tikrovės neišvengiamybės, nuo pilkų ir nykių Politbiuro portretų auklėtojos kabinete, nuo įsivaizdavimo, brukamo per visas poras, kad neįmanoma jokia kita, tik šita betono pilkumo ir brutalumo, pati prieš save apsimelavusi, pati savimi netikinti, klaiki, vargana tarybinės visuomenės tikrovė. Senamiestis buvo įrodymas, kad gyvenimas gali būti kitoks, negu teigia radijas, mokykliniai vadovėliai ir ta bailaus bei ciniško prisitaikymo laikysena, kurią ne tiek žodžiais, kiek gestais ir intonacijomis transliavo dauguma pažįstamų vyresnių žmonių.

Paminėjau, kad Senamiestis buvo kitokio gyvenimo galimybės įrodymas. Kitokio gyvenimo galimybė suponuoja laisvę rinktis – o laisvas pasirinkimas kuria kitą laiko tėkmę, kitą istoriją, alternatyvią istorinio materia­lizmo privalomybei. Ši alternatyva apėmė tiek praeitį, apgyventą kitokių vertybių ir kitokių prasmių, negu teigė oficialūs istorijos vadovėliai, – bet, dar svarbiau, ji taip pat driekėsi ir į ateitį: Senamiestis savo istorija tyliai teigė, kad sovietinė teroro mašinerija neamžina, kad ji baigsis, kad galime gyventi – ir kurti – kitokioje istorijoje. Taigi Senamiestis buvo ne tik laisvės erdvė, bet ir laisvės momentas laike: laisvė nuo istorijos neišvengiamybės, nuo užvaldyto dabarties laiko tironijos.

Senamiestį kaip laisvės erdvę ir laisvės metą, kairos, regimai ženklino išlikę draudžiami ženklai: Vytis – ant Aušros Vartų, ant Šv. Kazimiero koplyčios sienos, virš Dominikonų bažnyčios įėjimo, Vytautas ir Šv. Kristoforas – vienas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kitas jos kieme. Dar giliau ir svarbiau, nors ne iš karto suvokiama, buvo tai, kad pati architektūra, į dangų besiveržiantys bokštai ir gatvių kreivumas, teigė ir kūrė alternatyvią tikrovę, pačiomis savo formomis besipriešinančią tam, atrodytų, tiesesnių už dekartiškas linijų ir masyvių betoninių gretasienių režimui, iš kurio aksiomų nelaisvės veržiausi ištrūkti. Po keleto metų perskaičiau Tomo Venclovos laišką Czesławui Miłoszui – jo žodžius apie tai, kaip blogiausiomis gyvenimo akimirkomis nuėjęs atsistodavo priešais Šv. Jonų, Šv. Onos ar Šv. Teresės fasadą, atsistodavo ir žiūrėdavo – ir tai visada padėdavę susigrąžinti ramybę. Šie žodžiai rezonavo tam darnos ir gyvybės jausmui, kurį patirdavau, kai išlipęs iš 3-io troleibuso „Gedimino aikštės“ stotelėje ir panėręs į Senamiesčio gatvių raizginį, išnirdavau prie Šv. Kotrynos bažnyčios ar Alumnato kieme.

Senamiesčio atradimas prasidėjo kaip pabėgimas ir maištas, kaip alternatyvos primestai ir privalomai tik­rovei paieškos, o baigėsi, paradoksaliai, kaip odisėjiškas nostos, kaip grįžimas prie savo savasties ir šaknų. Dabar kažkur kabineto stalčiuose guli relikvijos, paskiri išblaškytos istorijos fragmentai: prosenelio vizitinės kortelės iš praėjusio amžiaus pradžios – „Józef Adamenas“, kiek vėjavaikis mąslių akių teatro agentas, kruopščiai pabrėžiantis savo lietuvišką pavardę lenkakalbiame ano meto mieste; įdėmus ir prikaustantis taisyklingų bruožų proprosenelės, apsigobusios tradiciniu nuometu, žvilgsnis nuotraukoje, darytoje „Frères Czyž VILNA“ ateljė Arklių gatvėje; sidabrinis šveicariškas laikrodis – vis dar einantis – vestuvinė prosenelio Juozapo dovana vienais iš paskutinių XIX a. metų. Skuteliai istorijos, kuri įgyja kryptį ir prasmę tik kaip šeimos istorijos mieste dalis – atrasto ir apgyvento, prarasto ir vėl atgauto miesto, kur mylėta, iš kurio bėgta ir nebepajėgta sugrįžti, grįžta kitoje kartoje, – kaskart vis iš naujo atrandamo miesto istorijos dalis.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Būtent tas atradimas, o ne kartos, pragyventos mieste, kuria vilnietį – atradimas, kurį kaip iniciaciją turi praeiti kiekvienas, norintis save tokiu vadinti. Skirtumas turbūt tik tas, kad naujai atvykusiems to atradimo nelydi tankus pasakojimų, asmeninių sąsajų ir šeimos aplinkybių audinys: „Čia stovėjo prosenelio namas... Šituose rūmuose Trakų gatvėje karo metais dirbo tavo senelė... Šitoje kino salėje kažkada veikė Vaidilos teatras, kur senelis vaidino ir statė pjeses“. Tačiau netgi tie, išrinktieji, gimę ir augę Senamiestyje, kuriems anuomet didžiai pavydėdavome, pravaikščiojusieji visą vaikystę tarp Baroko bažnyčių ir rūmų kiemuose, kaip tame Miłoszo eilėraštyje:

kasdien praeidami bažnyčią,

Neklausėm, koks karalius ją įkūrė,

Nei koks didikas gyveno rūmuos,

Nei kuo vardu buvo skulptoriai ir architektai,

Iš kur ir kada atvyko, ir kuo išgarsėjo.

Po grakščiomis kolonadomis verčiau sau spardėme kamuolį,

Bėgiojom aplink marmurinius balkonus ir laiptus –

net ir jie turėjo patirti tą susvetimėjimo ir nušvitimo akimirką, kai po jame pragyventų dešimtmečių pamatai miestą pirmą kartą, – išvysti jį kaip meno kūrinį.

Miestas kaip meno kūrinys – teiginys, su kuriuo sunku ginčytis. Tą supranti žiūrėdamas į Vilniaus menininkus – jiems pats Vilnius yra tobulas meno kūrinys, ir Vilniaus menas paskutinius du šimtmečius daugiausia ir vaizduoja tai, kas jau sukurta ir tobula. Nuo XVIII a. pabaigos Vilniaus miestas fascinuoja ir traukia tapytojų, piešėjų bei fotografų žvilgsnį savo netikėtai, kaip kaleidoskope, susiklostančiomis, nuolat besikeičiančiomis perspektyvomis, erdvių ir ornamentų kalba, kuri istorijos spiralių prieštaravimus bei įtampas sublimuoja į architektūrinius kontrastus ir dermes. Tą miesto kalbą išversti į žmonių žodžius, prisijaukinti miestą sava patirtimi ir vaizduote karta iš kartos mėgina poetai bei romanistai. Pats miestas yra pagrindinis veikėjas ir meninio įkvėpimo šaltinis Vilniuje kuriamame mene. Taip labai, kad menotyrininkė netgi kaltina Vilniaus meno mokyklos atstovus, jog miesto žavesys juos užbūrė, apakino kitoms temoms ir turiniams: Vilniaus menininkų darbuose mažai matyti žmonių, nejusti socialinės tikrovės, Vilniaus vaizdų idilės paveržia dėmesį iš pažangos ir modernybės, didžiųjų XX a. katastrofų ir trapaus žmogiškumo tematikos.

Tačiau ką toks teiginys reiškia? Ką reiškia sakyti, kad Vilnius – miestas – yra meno kūrinys? Teiginys paradoksalus; meno kūrinys paprastai siejamas su menininku, jo autoriumi ir kūrėju. Tačiau miesto pavidalas niekada nėra vieno žmogaus valioje. Išskyrus nebent tuos retus atvejus, kai miestas išsyk sukuriamas kaip išbaigta visuma, kai steigėjas vienu ypu įkurdina visą išbaigtą miestą – kaip niekada nepastatyti utopinių vizijų, Thomo More’o ar Tommaso Campanellos, miestai, arba kaip pastatytosios renesansinės Pijaus II Pienza, Zamoiskių Zamość ir venecijiečių Palmanova. Galima teigti, kad dabartinį Paryžiaus vaizdinį nulėmė vieno žmogaus idėjos ir vaizduotė – baronas Georgesas Eugène‘as Haussmannas ištiesino Viduramžių miesto gatves, suplanavo garsiuosius paryžietiškus bulvarus, krantines bei aikštes. Tačiau net ir tuomet tai būtų tik dalinė tiesa, nes kas būtų Haussmanno Paryžius be Notre Dame, Louvre’o ar Place de Vosges ir Marais – kaip ir be Eiffelio bokšto? Ir netgi „idealūs“ Renesanso miestai nestovėjo užkonservuoti tuo pavidalu, kuriuo jie buvo pastatyti, – tai, ką dabar matome, yra istorijos tėkmės rezultatas.

Miesto kaip meno kūrinio autorystė pasklidusi istorijoje, ji kolektyvinė ir anoniminė, nors ir yra individualių kūrėjų arba epochų, palikusių mieste išskirtinį įspaudą – todėl ir kalbame apie Briugę kaip gotikinį, o Vilnių – barokinį miestą, todėl ir minime Haussmanną Paryžiaus, o Johanną Christophą Glaubitzą – Vilniaus kontekste. Tačiau miesto kaip meno kūrinio visumos autorystė neišsitenka nei vieno laikotarpio, nei vieno asmens rėmuose. Už architektų ir urbanistų stovi užsakovai ir mecenatai – Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Pacai, – glūdi visuomeniniai idealai, kuriuos jie siekia įgyvendinti, ir vertybės. Vertybių sistemos ir įkvepia kurti (rūmai ir funduotos bažnyčios atspindi siekį įamžinti giminės šlovės didybę ir išreiškia išganymo viltį), ir drauge riboja (paklusnumas socialinei hierarchijai apib­rėžia viešosios raiškos ribas – kokio dydžio beigi puošnumo gali būti miestelėno, pirklio, magnato rūmai), ir suteikia vizualinę kalbą (Antikos idealai parūpina emb­lemines figūras ir pamatines architektūros metaforas). Už Baroko epochos glūdi kitos, į kurias vėlesnioji atsižvelgia, prieš kurias ji sukyla ir bando paneigti arba, atvirkščiai, gerbia ir sergsti jų meno pamink­lus, suprasdama savo pastangų menkumą; maža to, dažnai šie impulsai skleidžiasi vienu ir tuo pačiu metu.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

O kur dar istoriniai atsitiktinumai, kurių svarba galutiniam miesto pavidalui išryškėja tik gerokai vėliau? Kaip dabar atrodytų Vilnius, jei ne būtinybė laikytis viduramžiško posesijų tinklo, primetusi organiškai netaisyklingą gatvių struktūrą, siauras gatveles ir lenktas sienų linijas? Jeigu ne ekonominis nuosmukis, skurdas, lydėjęs valstybės žlugimą, ar būtų šis miestas išlikęs kaip meno kūrinys? O gal buvusį miestą liudytų tik keli pavieniai simpatiški architektūros paminklai – Šv. Ona, Šv. Petras ir Povilas, Katedra, galbūt dar Šv. Kotryna – pasimetę tarp aukštų statinių ir plačių ištiesintų gatvių, kurių būtų pareikalavusi greita urbanizacija ir pramonės revoliucija? Toks kontrafaktinių galimybių svarstymas savotiškai beprasmis – niekada nesužinosime, kaip iš tiesų būtų buvę, – bet, kita vertus, jis leidžia matyti dabartinio miesto pavidalo trapumą – jo istorinį nebūtinumą.

Šitoks nebūtinumas yra – atleiskite už kalambūrą – vienas iš būtinų meno kūrinio požymių. Kiekvienas didis meno kūrinys turi nebūtinumo momentą, kuris glaudžiai susijęs su kūrybine laisve: tokios Šv. Petro bazilikos, kokią pažįstame, arba Caravaggio paveikslų galėjo ir nebūti. Mene nieko nėra būtino. Atvirkščiai – reikia visos tos civilizacinės priešistorės, didžių talentų, didelių pastangų ir laimingų aplinkybių sutapimo, kad didis menas įvyktų. Ir dar antra tiek pastangų ir laimingų atsitiktinumų, kad kartą sukurtas, jis nebūtų sunaikintas. Meno istorijos puslapių paraštės anotuotos tūkstančiais kūrinių, kurių niekada nebepamatysime – ir bent dalis jų ne mažiau vertingi nei geriausi iš tų, kurie mums yra išlikę.

Meno kūrinys pasižymi tuo, kad jį gali suvokti ir interpretuoti kaip meninę visumą, t. y. miestas kaip meno kūrinys yra daugiau nei gražių ir įspūdingų pastatų sankaupa. Pastatai ir gatvių linijos, kalvos, medžiai, šviesa ir garsieji barokiniai Vilniaus debesys tampa meninės kalbos dalimis, sąveikauja tarp savęs kaip žodžiai, garsai ir ritmas eilėraštyje, kurdami prasmes, kurios didesnės, negu paskiri šios eilėdaros sandai, kurios juos pranoksta ir transcenduoja. Ir, kaip eilėraštis, miesto menas turi savo laikiškumą – prasmės ir grožis neatsiveria iškart, juos turi pajusti judėdamas miestu ir dalyvaudamas viena kitą keičiančių perspektyvų apreiškimuose. Kad tą patirtum, pakanka nuo Pilies gat­vės užsukti į Skargos kiemą – įeinant pamažu vienas po kito atsiveria vaizdai, plokštumos, konfigūracijos, primenantys muzikos išgyvenimą retenciniu, diachroniniu savo harmonijos pobūdžiu: erdvė pavirsta į laiką, į vaizdų muziką, kai įėjęs į vidurį kiemo tebegirdi taisyklingų galerijų rit­mą, tarsi trimitų partijas, ir atsigręžęs, kaip griausmingą orkestro finale, pamatai liepsnojantį, aistringą Šv. Jonų fasadą. Arba nusileisti Basanavičiaus gatve nuo Romanovų cerkvės – bažnyčių fasadai, kalvų linijos ir varpinių bokštai susiklosto į tris skirtingas perspektyvas, kurių kiekviena yra kaip muzikinė variacija ankstesniosios tema, kai tie patys pastatai, tos pačios smailės susidėlioja į vis naują vaizdą, įgaudami naujas prasmes, kaip pasikartojantys žodžiai sestinoje.

Miesto kaip meno kūrinio laikiškumas glūdi ne tik jo patyrime, jo walkability ir visuality, bet pirmiausia ir giliausiu pavidalu jo istoriškume. Čia glūdi didžiausias iššūkis ir įtampa – suvokdami paveldėję tobulą meno kūrinį, negalime nesuvokti, kad čia jo istorija nesibaigia, kad nesame paskutinė jo turėtojų ir kūrėjų karta. Čia slypi didysis netikrumas ir pasimetimas – nėra ir negali būti taip, kad miestas galėtų pasakyti, kaip Maironio Nemunas: „Mane kaip radę, taip palikste“. Netgi griežčiausio sergėjimo, konservavimo laikysenai galioja tai, ką Chestertonas sakė apie vieną konservatizmo mokyklą: „Konservatizmas grindžiamas idėja, jog išlaikyti esamą padėtį – tai nieko nedaryti ir nekeisti. Tačiau taip nėra. Kai nutari neliesti kokio daikto, palieki jį permainų srautui“. Be kryptingų pastangų miestą kitai kartai perduosime sumenkusį – tačiau kaip elgtis, kad mes jo nesuniokotume savo pastangomis? Mes negalime matyti šio meno kūrinio visumos, nes jo istorija sulig mumis nesibaigia. Tai ir yra didysis santykio su šiuo miestu paradoksas: kūrinio visumos niekas nėra matęs, tačiau esame įpareigoti elgtis taip, kad tos visumos nesugadintume.

Negalime matyti visumos, tačiau nesunkiai galime užčiuopti šio meno kūrinio medžiagą, jo drobę ir dažus, taip sakant, be kurių nebūtų įmanomi miesto prasminiai sąskambiai. Didieji žmonijos miestai – absoliuti jų dauguma – sudaro savotišką unikalią poetinę simbiozę su savo gamtine aplinka. Veneciją kuria dviprasmiškas, meilės ir baugios pagarbos kupinas santykis su jūra, ją pagimdžiusia, atspindinčia ir nuolat grasinančia pasiglemžti. Konstantinopolis-Stambulas neįsivaizduojamas be trijų vandens ir trijų sausumos masių įtampos ir dermės, išreiškiančių geopolitines bei civilizacines įtampas jo istorijoje ir dabartyje.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus poetikos dalis yra jo peizažas – jaukus upės slėnio dubuo ir nuolaidžios kalvos, bendramatės bažnyčių varpinių masteliui, nusileidžiančios į miestą ir drauge su senoviniu kreivų gatvių tinklu atveriančios nelauktas perspektyvas, kurios leidžia daugsyk matytą fasadą ir varpinę išvysti tarsi iš naujo. Kažkada paauglystėje esu ištyręs – Senamiestyje nėra nė vienos kryžkelės, iš kurios nebūtų matyti bent viena bažnyčia ar varpinė, kurios kartais išnyra visai iš toli ir netikėtu kampu. Vėlgi, perspektyvos nebūtų įmanomos, jei ne palyginti neaukšti Senamiesčio statiniai. Būtent todėl tokia pavojinga šliaužianti Senamiesčio stogų aukštinimo epidemija – perspektyvos pamažu užsiveria, užanka, pradingsta.

Netankus užstatymas, apytuščiai plotai, kažkada priglobę miestiečių sodus ir daržus, į miesto centrą įsiveržiantys miško liežuviai kuria erdvės dosnumo jausmą, idilišką gamtos ir architektūros samplaiką, – kuri, deja, yra neatlaikomai erzinanti pagunda neandertalietiškai nekilnojamojo turto vystytojų vaizduotei: jei mieste yra tuščia erdvė, ją tiesiog būtina užstatyti. Tokių žmonių – ir beveik neabejotinos, nors ir neįrodomos korupcijos, dėka ateities kartos jau niekada nebematys Misionierių kalvos tokios, kokią ją matė Janas Bulhakas ir Czesławas Miłoszas, apipynęs ją vienu įsimintiniausių poetinių Vilniaus įvaizdžių.

Tačiau meno kūrinys nėra tik gražūs vaizdai ir netikėtos perspektyvos. Miestas su savo šventovėmis ir tvirtovėmis, sienomis ir vartais yra gilesnės, politinės, geopolitinės ir metafizinės, tikrovės ženklas. Vilnius daug šimtmečių išgyveno savo tapatybę kaip antemurale Christianitatis, kaip toliausiai į Rytus nutolusio krikščioniškosios ir laisvosios Vakarų civilizacijos bastiono misiją. Keista, kad šis naratyvas, kuris dabar turėtų būti kaip niekad aktualus ir opus – Vakarų geopolitinė siena priartėjo iki Vilniaus per 30 kilometrų, – vilniečių sąmonėje prislopintas, iškyla tik retkarčiais, kai susirūpinama dėl Astravo ar Rusijos grėsmių arba priimami garbingi Rusijos laisvės kovotojai. Dominuojantis naratyvas yra Vilniaus kaip sėkmės ir rafinuotų pramogų bei vartojimo miesto įvaizdis, kuris mažai ką gali pasakyti – ir išgirsti – iš tos istorijos, kurios paminklai sudaro tokį malonų setting kokteilių barams bei naktiniams klubams.

Vaikystėje visi girdėjome urban legend, „miesto legendą“ apie požeminį praėjimą, jungiantį Gedimino bokštą su pilimi Trakų ežero saloje. Paauglystėje netgi sutikau žmogų, kuris dievagojosi jame buvęs – tačiau kažkodėl niekaip nesutiko jo parodyti. Dabar ta legenda gyva tik kaip ironiškas tropas apie tai, kad požeminis tunelis jungia įvairius Vilniuje iš žemės išnyrančius vamzdžius su garsiąja Krantinės arka. Tačiau neseniai pas Williamą Lethaby perskaičiau, kad ši legenda atsikartoja daugelyje gilios senovės statinių ir miestų: nuo abatijų griuvėsių Anglijoje, iš kur „požeminis praėjimas tęsiasi mylių mylias; jis pralenda po upe, o jo kitas galas yra pilyje“, iki Prancūzijos, kur ta pati legenda pasakojama, be kita ko, apie tunelį, jungiantį Arlio miestą su romėnišku Nimo amfiteatru, esantį už 30 kilometrų senuoju romėnišku keliu, ir dar toliau: XIX a. keliautojai tą pačią legendą girdėjo atkampiausiuose Persijos pakraščiuose. Dar Herodotas pasakojo apie požeminę galeriją, iš Didžiosios piramidės vedančią prie Nilo, lygiai kaip dabartiniai arabai – apie praėjimą iš Cheopso piramidės į Sfinkso galvą. Lethaby šias legendas interpretuoja kaip savarankiška romantiška legenda virtusį fragmentą, nuolaužą iš miesto simbolizmui būdingos nuorodos į labirintą, po racionalia ir prijaukinta miesto erdve glūdintį požemių pasaulį, kaip Cypriano Norwido eilėse: „Tada prabilsiu kaip į Romos liaudį. / Po juo, gilybėj, slypės labirintai, / Jį akins oras ir padangių tyrai“ (Tomo Venclovos vertimas). Tame labirinte glaudžiasi tamsos figūros: Minotauras arba, Vilniaus atveju, baziliskas – simboliai, sutirštėję iš tamsiosios istorijos pusės nuojautos, tarsi žmogaus kraują geriančių raganų reginys Hanso Kastorpo vizijoje Thomo Manno romane.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau suplokštėjusi dabartinio miesto viešoji erdvė istoriją paverčia neįpareigojančiu ornamentu, proga smalsumui patenkinti arba kurti naujai, istorinėmis nuoskaudomis grįstai tapatybės politikai – galų gale tai yra dvi to paties santykio su istorija pusės. Ir todėl, žvelgdamas į ateitį, negali nejausti nerimo – o kaip tą paveldėtą meno kūrinį seksis perskaityti ir toliau kurti kartai, kuriai svetimi ne tik nobiliteto rūmai, bet prarasta ir šventovių gyvastį įkvepianti prasmė? Kurios vaizduotėje nėra transcendencijos matmens, o „šlovė“ yra kažkur girdėtas žodis, bet ne suprantama sąvoka? Kaip vertikalių tradicinių hierarchijų ir civilizacinių konfliktų pasaulio sukurtos architektūrinės erdvės išgyvens „saugių erdvių“, reliatyvizmo ir anachronistiškai retrospektyviai taikomo politinio korektiškumo amžiaus dvasią?Dabartiniam Vilniui mitų nebereikia ir jis pamiršta miglotas archetipais grįstas legendas. Čia pat po pastatų sienų ir po trapaus sutarimo dėl istorinės tiesos paviršiumi gyvena nauji minotaurai ir baziliskai – XX a. katastrofų atmintis. Holokausto tragedija, lenkų bendruomenės netektis, lietuvių kančios totalitarinio režimo gniaužtuose, pasipriešinimo ir kolaboravimo dramos. Šios pabaisos trumpam išnyra konfliktuose dėl lentelių ir rietenose dėl to, kokį paminklą statyti kartuvių ir žmogžudžio vietoje Lukiškių aikštėje.

Jau dabar galima matyti būsimų problemų apybraižas. Nekalbėsiu apie priemiesčiuose ar apskritai kitame mieste gyvenančius vystytojus, kuriems Vilnius yra tik proga greitai prasukti pinigus ir dingti, vilniečiams palikus gyventi su gipskartonio gargarų ir olandiškų šiltnamių votimis. Tačiau ne mažesnė problema kyla ir tuomet, kai dvasingas patarėjas ima samprotauti, kad Barokas yra veržimasis aukštyn, taigi Baroko, o ir Vilniaus dvasią geriausiai išreiškia dangoraižiai – ir kuo jie aukštesni, tuo labiau esą barokiniai ir vilnietiški. Ir čia, deja, nėra parodija.

Kad Vilnius ir toliau išliktų meno kūrinys, jo kūryba pirmiausia reikalauja nuolankumo – suvokimo, kad neturi mėginti šio paveldėto paveikslo pertapyti, perdaryti pagal save, kad turi su pietetu priimti ankstesnių kartų palikimą, mėgindamas suprasti ir įsigyventi, prieš tai, kai imsiesi taisyti arba griauti. Pirminis imperatyvas yra nesugadinti – nedaryti, jei nesi tikras, ar padarysi geriau.

Tačiau tam priešinasi „dabartizmo“ hybris, pažangos puikybės nuostata – įsitikinimas, kad esame įžvalgesni, pažangesni ir kietesni, negu visos prieš tai buvusios kartos vien todėl, kad turim internetą, antibiotikus ir išmanius telefonus. Prie šitos nuostatos dar prisiplaka istorizuojančio reliatyvizmo padiktuota fallacy, loginio mąstymo klaida: kadangi praeityje kai kurie meno kūriniai, kuriuos dabar laikome šedevrais, buvo atmetami, keldavo nepasitenkinimą kaip revoliucingi, disonuojantys ir disruptyvūs (pavyzdžiui, Eiffelio bokštas), tai disonansas ir disrupcija laikomi požymiais, įrodančiais meninę naujovės vertę – iš esmės, kuo baisiau, tuo (ateityje bus) geriau. Ši mąstymo klaida vos architektūros kursą išslebizavusiam biezdariui leidžia manyti, kad jo indėlis į Senamiesčio darkymą kada nors bus laikomas vos ne antrąja Šv. Onos bažnyčia.

Miestas kaip meno kūrinys gali gyvuoti tada, kai vyksta daugybės kartų bendradarbiavimas bendrame projekte. Tačiau tokio bendradarbiavimo galimybė pakirsta, o istorijos tęstinumas pertrūkęs: Vilnius, kaip mažai koks kitas miestas, per paskutinius du šimtus metų patyrė drastiškas gyventojų netektis ir kaitą – sunaikinti žydai, „repatrijuoti“ lenkai, išblaškyta senoji lietuvių bendruomenė. Nuo XX a. vidurio Vilnius yra permanentinis naujakurių miestas. Ir į tai žvelgiant, matant naujakurių pastangas perkelti į Vilnių iš gimtojo sodžiaus atsivežtą įsivaizdavimą, koks turi būti „tik­ras didmiestis“, gali apimti neviltis dėl jo – kaip meno kūrinio – išsaugojimo galimybių.

Iš tiesų, viską pasvėrus, galėtų atrodyti, kad Vilnius kaip meno kūrinys yra pasmerktas. Organiška jo tapatybės tąsa nutrūkusi, netgi įspūdingiausi jo istorinės atminties statiniai ir peizažai tampa architektų puikybės ir vystytojų godumo įkaitais. Dabartinio amžiaus dvasiai yra nesuvokiamas pietetas, ir tai trukdo ugdytis tą pamaldžią pagarbą ankstesnių kartų pasiekimams, kuri skatintų kurti ten ir tiek, kur nebūtų gadinama ir įsiveržiama į tai, kas tobula.

Galų gale Vilnius pirmiausia ir kenčia nuo to, kad tiek nedaug yra gebančių miestą regėti – ir kurti – kaip meno kūrinį. Gebančių suvokti, kad miestas yra daugiau nei pastatų, raudonųjų linijų, objektų, transporto arterijų ir netgi jame gyvenančių žmonių suma. Kad tai per daugelį kartų išsitęsęs kūrinys, niekada nepabaigiamas pasakojimas, kaip žodžius pasitelkiantis erdvės ir laiko pavidalus, kalbantis apie istoriją ir tai, kas ją peržengia, apie meilę ir prievartą, auką ir viltį, santykį su Kitu ir kitais – bei egzistencijos prasmę. Labai bijau, kad ateities kartos, skaitydamos šių dienų paliktus puslapius tame naratyve, gūžčios pečiais nesuprasdamos, iš kur ir kodėl ta banalybė ir sumenkėjimas – atrodo, lyg per vieną kartą nuo Miłoszo būtume nusiritę iki Coelho.

Ir vis dėlto privalau šį svarstymą užbaigti kitokia tonacija. Ne, ne todėl, kad „žiniasklaidoje tiek daug negatyvo“, tad reikėtų baigti „optimistine gaida“. Priežastis visai kita: šitas miestas, net ir niokojamas, tuo pat metu pasižymi įstabia galia – Vilnius kaskart išsiugdo sau naujų vilniečių. Tai dar viena jo, kaip meno kūrinio ypatybė: kaip palėpėje užmestas paveikslas, kuris atrastas vėl iš naujo pakeri ir sužavi, kai tik į jį įsižiūrime. Senas dailės dėstytojas kadaise sakė, kad pradžiai reikia įsižiūrėti į aplinką ir meną, tada kyla noras pačiam pamėginti kurti. Gyvenant Vilniuje neįmanoma jo nepastebėti, jis visada prieš akis. Ir tai leidžia šį meilės padiktuotą svarstymą baigti viltimi – tegu ir nedrąsia, kuri dar nepriaugo iki tikėjimo.

Naujasis židinys