Pierre Mignard (1612–1695). „Šv. Karolis Boromėjus tarnauja maro aukoms.“ Šis kardinolas maro metu pasiliko Milane ir kasdien lankė, maitino bei drąsino žmones.

Wikimedia Commons nuotrauka

Velykos mums šiemet bus kitokios – svarbiausią krikščionių šventę daugelis sutiksime ne bažnyčiose, o namuose. Tai paaiškėjo po to, kai dėl pratęsto karantino Lietuvos vyskupai nusprendė, kad Didžiąją savaitę nebus viešų pamaldų.

Įvykis, kai pačios Bažnyčios hierarchai draudžia tikintiesiems susirinkti švęsti Eucharistiją, Lietuvoje iki šiol nepatirtas. Ko niekada nepadarė žiaurūs karai, persekiojimai ar okupacijos – šiandien, vos per kelis mėnesius, tą padaryti pavyko už druskos krislelį tūkstančius kartų smulkesniam virusui.

Kaip Bažnyčia Lietuvoje į epidemijas reaguodavo anksčiau? Juk pas mus būta ir maro, ir kitų ligų protrūkių. „Ši tema specifinė ir niekieno netyrinėta“, – prieš pokalbį pasakė Vilniaus universiteto istorikas doc. dr. Liudas JOVAIŠA. Tačiau įdomių istorinių detalių mokslininkas žino – ir apie jas pasakoja „Bernardinų“ skaitytojams.

VU istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša.

Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvoje (ir daugelyje kitų šalių) nevyksta viešos pamaldos – nuo koronaviruso saugosi turbūt visos krikščioniškosios konfesijos. Kalbant apie Katalikų Bažnyčią – ji per visą savo istoriją patyrė įvairiausių negandų – karų, maro epidemijų, revoliucijų ir t. t. Vis dėlto ar yra kada nors anksčiau buvę taip, kad bažnyčios būtų tuščios, o tikintieji negalėtų dalyvauti pamaldose?

Bažnytinei vyresnybei šventovių uždarymas, žinoma, yra iš principo svetimas veiksmas. Tai, kad visuomenės gėrio labui viešos pamaldos suspenduojamos hierarchų sprendimu, yra nauja ir mums neįprasta. Ši priemonė priimta bene pirmą kartą taip argumentuotai ir gerai įsisąmoninus tokioje situacijoje liturginių susibūrimų keliamą pavojų. Nepaisant nuo labai senų laikų epidemijų metu taikomos (tiesa, ne taip visuotinai, griežtai ir planingai) izoliavimo(si) ir karantinavimo(si) praktikos, ji paprastai nepaliesdavo viešų pamaldų. Atrodo, net ir 1920-aisiais, kai Lietuvoje vienu metu siautė net kelios skirtingos epidemijos, įprastinės liturginės apeigos nebuvo ribojamos. Tik pačioje 1941 m. pabaigoje, praėjus Kalėdų šventėms, okupacinė vokiečių valdžia kuriam laikui buvo uždariusi Kauno miesto (ir jo apylinkių) bažnyčias dėl dėmėtosios šiltinės. Vis dėlto tai buvo labiau civilinės administracijos Bažnyčiai primesta sankcija. Dalis katalikų (pvz., kun. Juozapas Stankevičius) įtarė, jog „naciams nepatinka, kad daug žmonių lankosi bažnyčiose; kad bažnyčiose sakomi pamokslai“. Jis pastebėjo okupacinės valdžios veiksmų nenuoseklumą: „Uždarytos visos Kauno miesto bažnyčios. Bet veikia mokyklos, veikia teatrai, kinai, žmonės stovi eilėse.“

Žinoma, karo ar maro atvejais dalis bažnyčių kurį laiką ištuštėdavo savaime, kunigams pasitraukus, žuvus arba mirus, tačiau tai lėmė gyvenimo realijos konkrečioje vietoje, o ne principiniai bažnytinės vyresnybės sprendimai.

LVK pirmininkas arkivysk. G. Grušas paskelbia, kad viešos pamaldos nevyks ir Didžiąją savaitę.

Evgenios Levin nuotrauka

Tiesa, buvo viena išimtis, jei taip galime pavadinti – esate minėjęs, kad kartą, XVII a., Vilniaus vyskupas uždraudė vienuoliams viešai aukoti Mišias...

Taip. Istorijoje žinomi atvejai, kai vyskupo nurodymu bažnyčiose buvo suspenduojamos pamaldos. Tie nurodymai būdavo susiję ne su visuomenės gyvenimui iškilusiais pavojais, o su teisinėmis-disciplininėmis sankcijomis. Kitaip tariant, viešų pamaldų uždraudimas buvo ypatingais atvejais taikoma bausmė. Tokia priemonė, vyskupo pritaikoma kokiai nors bažnyčiai ar jų grupei, buvo interdiktas – draudimas bažnyčioje atlikti bet kokias viešas liturgines pamaldas, teikti sakramentus, skambinti varpais.

XVII a. paskutiniame dešimtmetyje toks interdiktas buvo pritaikytas daliai Vilniaus bažnyčių, 1694–1696 m. įsiliepsnojus konfliktui tarp Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus vaivados bei LDK didžiojo etmono (kariuomenės vado) Kazimiero Jono Sapiegos. Vyskupas, pasipiktinęs tuo, kad kariuomenės daliniai buvo dislokuoti teisinį imunitetą turinčios Bažnyčios dvaruose, etmoną ekskomunikavo, tačiau savo geradarį rėmė daugelis Lietuvoje veikusių vienuolijų. Jos nesutiko skelbti ekskomunikos savo bažnyčiose, remdamosi tuo, kad etmonas apskundė vyskupo nuosprendį Šventajam Sostui. Reaguodamas į šią situaciją, Vilniaus vyskupas paskelbė interdiktą kai kurioms Vilniaus vienuolynų bažnyčioms. Konfliktui gilėjant, vyskupą parėmė nuncijus, o etmoną ir vienuolijas – Gniezno arkivyskupas metropolitas. Įsiliepsnojo tikras teisinių sankcijų ir viešų gestų karas: ant bažnyčių durų buvo kabinami, nuplėšiami ir keičiami įvairių bažnytinių autoritetų potvarkiai – vyskupo sprendimas dėl etmono ekskomunikos ir interdikto bažnyčiai, metropolito paskelbtas šių sankcijų anuliavimas ir t. t.

LDK didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega.

Wikipedia.org nuotrauka

Kaip suprantu, tas vyskupo draudimas dėl viešo Mišių aukojimo buvo taikytas tik daliai vienuolijų – visose kitose bažnyčiose pamaldos galėjo laisvai vykti. Tuo metu šiandien susiklostė unikali situacija, kai Mišios viešai neaukojamos niekur, nevyksta jokie vieši renginiai ir susibūrimai. Matome, kad Bažnyčia Lietuvoje, įsiklausydama į pasaulietinės valdžios rekomendacijas ir nurodymus, saugosi izoliacija. Tačiau esu iš Jūsų girdėjęs, kad anksčiau epidemijos atvejais Bažnyčia imdavosi kiek kitokių priemonių.

Bažnyčios vyresnybė visada laikėsi požiūrio, kad Dievo garbinimas ir jo permaldavimas yra pats svarbiausias dalykas, ypač nelaimių akivaizdoje. Todėl viešos pamaldos ištikus karui, badui, taip pat ir marui buvo ne ribojamos, o priešingai – intensyvinamos. Tarkime, XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, Šiaurės karo metais, žmonėms stokojant ir plintant marui, Žemaičių vyskupijoje buvo nurodoma parapijose laikyti specialias pamaldas (dažniausiai trečiadieniais). Paprastai tai buvo suplikacijos [viešos maldaujamojo pobūdžio atgailos ar padėkos giesmės] su Švč. Sakramento išstatymu, tačiau galėjo būti ir procesijos su Švč. Sakramentu, ir maldos globėjams nuo maro – šv. Rokui ir šv. Sebastijonui. Kita „priemonė“, tiesa, nesusijusi su liturginėmis apeigomis, buvo raginimas papildomai pasninkauti (dažniausiai – trečiadieniais, kartais – ir pirmadieniais).

Supratimas, kad epidemija yra dėl žmonių nuodėmingumo kilusios permaldautinos Dievo rūstybės apraiška, buvo tvarus ir istoriškai ilgas. Jis iš esmės nepakito net ir praėjus kritinį žmogaus protą, mokslą ir žinais išaukštinusiai Apšvietos epochai. 1848 m. kilus choleros epidemijai, Žemaičių vyskupijos administratorius kanauninkas Jonas Krizostomas Gintila aplinkraštyje vyskupijos kunigams rašė: „Kaskart labiau besiplečianti epidemija, cholera vadinama, kuri jau ir iki mūsų atėjo ir (...) jau nemažą aukų skaičių nušlavė, yra aiškus Dievo rūstybės, kurią užsitarnavome kasdienėmis nuodėmėmis ir savo sielų užkietinimu, ženklas. Tikėdamiesi permaldauti Aukščiausiąjį Majestotą ir išprašyti, kad dėl begalinio savo gailestingumo šią skaudžią rykštę teiktųsi nuo mūsų atitraukti, sau priklausančiu autoritetu nusprendėme visoje mano valdžiai pavestoje vyskupijoje paskirti ypatingas permaldavimo pamaldas.“ Tai turėjo būti specialios (votyvinės) Mišios šia intencija ir po jų atliekamos suplikacijos išstačius Švč. Sakramentą. Klebonams buvo pavesta nurodyti savo parapijiečiams sukalbėti „tam tikrą jų nustatytą poterių skaičių arba kitas tinkamas maldas“.

Savo feisbuko paskyroje Jūs pasidalinote ištraukomis iš italų autoriaus Alessandro Manzonio romano „Sužadėtiniai“. Kūrinys paremtas tikrais įvykiais, kalba apie 1630 m. maro epidemijos apimtą Milaną. Kas įdomu, jog knygoje randate nemažai paralelių su šiomis dienomis – Milano gyventojai iš pradžių buvo linkę nuvertinti epidemiją (kas jiems brangiai kainavo), o tikintieji netgi susigalvodavo netinkamų priemonių, kurios esą turėjo panaikinti marą – pavyzdžiui, surengė procesiją, po kurios smarkiai išaugo mirusiųjų skaičius... Ar nutikdavo kažko panašaus ir Lietuvoje?

Viešos pamaldos Lietuvoje, kaip ir Manzonio aprašytame Milane, veikiausiai ne kartą bus prisidėjusios prie didesnių epidemijos mastų – tiek dėl medicininių visuomenės žinių, tiek dėl sveiko proto stygiaus. Tačiau konkrečių priežastinių ryšių tarp kokių nors maldingų akcijų ir ligos protrūkių šaltiniuose, regis, nėra užfiksuota. Maro istorija, kurią Lombardijoje kitados kritiškai ėmėsi tyrinėti dar patys įvykių amžininkai, Lietuvoje dar laukia ypatingo istorikų dėmesio.

Koronavirusas Ispanijoje. Dėl paskelbto karantino kunigas aukoja Mišias tuščioje bažnyčioje.

EPA nuotrauka

Šiandien Katalikų Bažnyčios hierarchai susilaiko nuo teiginių, kad pandemijos (ir kitos ligos ar nelaimės) yra tiesioginė Dievo bausmė už mūsų nuodėmes. Kiek pats pastebiu, labiau kreipiamas dėmesys į kitus dalykus – žmogaus laisvą valią, atsakomybę už savo veiksmus, Dievo artumą ir palaikymą sunkumų akivaizdoje, o ne Jo rūstybę. Kaip Jūs, kaip praktikuojantis katalikas, matote šitą pandemijos situaciją? Ar įžvelgiate joje kažkokią Dievo valią, kreipimą – ar vis dėlto Jo čia nereikėtų įpainioti?

Manau, kad Dievas dalyvauja mano asmeninėje ir mūsų visuomeninėje istorijoje. Turbūt dalies krikščionių (tarp jų matau ir save) problema ta, kad mes mažai leidžiame Dievui toje istorijoje veikti – mat Jis gali dalyvauti tik tiek, kiek mes Jam leidžiame, mąstydami apie mus ištinkančius įvykius ir patirtis bei jų prasmę. Jei viską apmąstytume kartu su Dievu, manau, vienodo atsakymo, ką Jis nori pasakyti, vargu ar galėtume tikėtis.

Šioje situacijoje prisimenu kun. Česlovo Kavaliausko mėgtą frazę apie „netiesinį Jėzų“. Įsivaizduoju, kad Dievas per tuos pačius dalykus žmonijai kalba polifoniškai – tiek dėl savo neribotos galios, tiek dėl mūsų ribotumo, kuris mums leidžia išskirti ir suprasti tam tikrus jo bylojimo aspektus, kiekvienam kitokius, jam ar jai gyvybiškai svarbiausius. Tad ir epidemijos įvykis, panardintas mūsų individualioje patirtyje, gali byloti apie įvairius dalykus: gyvenimo nuodėmingumą, būtinybę atsiversti, tikėjimą amžinuoju gyvenimu, Dievo gailestingumą, artimo (ir artimųjų) meilę, kliovimąsi Dievo Apvaizda... Manau, universali „žinutė“ žmonijai būtų ne teiginys, o paakinimas klausti: ko Dievas norėtų iš manęs ir ką man trokšta pasakyti? Ir dar prašymas: įsileiskite Mane į savo istoriją ir savo patirtis, leiskite tapti jūsų gyvenimo dalininku.