Jėzus žydams tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.
    Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
    Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
    Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
    Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
    Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Išganymo istorija – tai ėjimo į Dievą istorija. Tai ėjimas iš medžiaginės tikrovės į dvasinę tikėjimo keliu. Svarbu tikėti Dievo pažadu ir nepasiklysti tarp žmogiškosios išminties ir Dievo vedimo, nes žemiškoji ir dvasinė tikrovės yra susipynusios.

Dievas Abraomui duoda žemiškus pažadus: turėsi nesuskaičiuojamų palikuonių, juos lydės gerovė, jeigu bus laikomasi materialiai išreikštų įsipareigojimų. Ir vis dėlto tai pažadas, skelbiantis dvasinės Dievo karalystės išplitimą žemėje, iš žmonių reikalaujant tikro dvasios bendrumo su juo. Žmonės kartais nuklysdavo nuo Dievui duotų pažadų, todėl neišsipildydavo palaiminta tikrovė.

Būna, kai žmogus sąmoningai stengiasi pateisinti savo klaidas, tyčia painiodamas dvasinius ir žemiškus dalykus. Evangelijoje fariziejai iškreipia ir suniekina Jėzaus žodžius, jį vadindami melagiu bei Dievo niekintoju, galiausiai apkaltindami ir bandydami nužudyti. Tą kartą Jėzus išvengia mirties, jo niekintojai jį nužudys kitą kartą, tačiau pirmiausia jie patys sau pasirūpino mirties nuosprendį, atsisakydami gyvenimo.

Dievas ir mus perspėja, kad, palankiau aiškindami Jo žodį, atmesdami, kas sunku ir atrodo nepriimtina, neatmestume pačios tiesos, malonės ir gyvenimo.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai