EPA nuotrauka

Prieš kiek daugiau nei dvi savaites paskelbus karantiną Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rekomendavo valstybinėms mokykloms išeiti atostogų dviem savaitėms ir tik vėliau, jei karantinas tęsis, pereiti prie nuotolinio mokymosi būdo. Didžioji dalis privačių mokyklų Lietuvoje (kurių steigėjas nėra savivaldybė ir ministerija) rinkosi kitokią strategiją, t. y. jau pirmomis karantino dienomis pereiti prie mokymosi nuotoliniu būdu. Tokių mokyklų buvo ir valstybinių sektoriuje, tačiau mažuma. Daugelis jų pradėjo nuotolinio mokymosi procesą tik šią savaitę. Ko iš privačių mokyklų galėtų pasimokyti dabar su šiuo procesu pradedančios dorotis valstybinės mokyklos?

Kalbinome trijose Vilniaus mokyklose dirbančius žmones – Vilniaus jėzuitų gimnazijos tikybos mokytoją MILDĄ VITKUTĘ, Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoją SES. DANGUOLĘ GERVYTĘ ir Guliverio akademijos direktorių STEPHENĄ LEE. Visos šios mokyklos skiriasi viena nuo kitos: tiek ugdymo filosofija, tiek mokesčio už mokslą dydžiu, tiek požiūriu į ugdymo procesą.

Mokymasis į virtualią erdvę buvo perkeltas nelaukiant

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dvasiniam ugdymui ir neformaliam švietimui ses. Danguolė Gervytė sako, kad mokykla pasirinko neperkelti šv. Velykų atostogų, o iškart pradėti nuotolinio mokymosi procesą, galvodama apie šeimų gerovę. Juk atostogos tuo metu, kai reikia sėdėti namie, nėra „labai atostogiškas“ laikas, taip pat nesinorėjo sukelti dar daugiau pokyčių tiek šeimų, tiek mokytojų gyvenimuose.

„Mokslo metų nenutraukimas tiek vaikams, tiek mokytojams padeda palaikyti ritmą, suteikia dienai struktūrą, o tai labai svarbu krizių atvejais, kuomet turime likti namuose. Žinoma, kad buvo ir yra daug klaidžiojimo, ieškojimo, kaip dirbti, mokytojai turi pajusti, koks optimalus krūvis, kokie užduočių kiekiai ir pan. Gelbsti, ko gero, tai, kad nemažai mokytojų dirba „Eduka“ klasėje, naudoja Ema elektroninę mokymosi aplinką, egzaminatorių, prie šių platformų jau yra įpratę kai kurie mokiniai ir mokytojai. Kitose klasėse ar mokomuosiuose dalykuose tenka patiems mokytojams mokyti ir mokytis tuo pačiu metu. Dirbame su „Zoom“ ir „Google Classroom“ (liet. Google klasė) programomis, daugeliui darbuotojų jos yra naujos. Mokykloje svarbu naudoti tas pačias platformas visiems dėstomiems dalykams, nes dabar gali ir galva apsisukti nuo siūlomų IT produktų“, – kalba pedagogė. 

Stephen Lee. Guliverio akademijos nuotrauka

Privačios, pagal modernius metodus (atvira klasė, dalykinio mokymo nebuvimas) dirbančios Guliverio akademijos direktorius, australas Stephenas Lee kalba, kad mokykloje technologijos nėra naujiena, todėl  pereiti į virtualią aplinką nebuvo sunku. Taip pat jis akcentuoja, kad kur kas svarbiau ne konkreti mokymosi platforma, kurią naudoja švietimo proceso dalyviai, o veikiau platformos „savumas“ ir išankstinis susipažinimas su ja: „Svarbiausia, kad mokyklos naudotų tas programas, prie kurių yra pripratusios. Jeigu klasės visuomet dirbo su „Google Classroom“ (liet. Google klasė), tuomet darbą šioje platformoje ir turėtų tęsti. Tokiose situacijose gausu streso, milžiniškų pokyčių vaikams ir mokytojams, todėl nereikėtų dar prašyti mokytojų ir vaikų išmokti naudotis naujomis, jiems nepažįstamomis programomis. Visiškai nesvarbu, kokią platformą būtų pasirinkusios lietuviškos mokyklos, pats perėjimas būtų buvęs sunkus dėl to, kad mokiniai ir mokytojai nebuvo pratę naudotis tokiomis platformomis mokantis“, – sakė mokyklos direktorius. 

Vilniaus jėzuitų gimnazijos tikybos mokytojos Mildos Vitkutės teigimu, pačioje karantino pradžioje mokykloje buvo itin svarbus vadovybės vaidmuo, padrąsinimas ir rūpinimasis tiek mokytojais, tiek mokiniais ir jų šeimomis: „Prieš prasidedant karantinui vyko mokytojų susirinkimas. Direktorė pranešė, kad nuo šiol dirbsime nuotoliniu būdu ir tikrai nežinome, kaip viskas klostysis, tačiau ir padrąsino klausdama: kada gi Jėzuitų gimnazijos mokytojai nebuvo kūrybingi? Sakė nežinanti, kaip dabar galėtų vykti kūno kultūros pamoka, gal sportuosime per videokonferencijas, bet juk dabar visiems metas sudėtingas, todėl kartu ieškokime būdų“, – apie pirmąsias karantino patirtis pasakoja mokytoja. Administracijos vaidmenį šiame procese taip pat akcentavo ir dr. D. Gervytė.

Patirtys mokantis nuotoliniu būdu

Prasidėjus mokymosi procesui nuotoliniu būdu, tiek mokytojai, tiek mokiniai susiduria su labai daug iššūkių. Vienas pirmųjų profesinių iššūkių mokytojams: visai kitaip reikia organizuoti klasės darbus. Daugelyje mokyklų ne visos pamokos ir ne visada gali vykti su vaizdo konferencijų pagalba, nes mokiniai ne visuomet gali turėti kompiuterį, savą asmeninę erdvę. Anot M. Vitkutės, daugiavaikėse šeimose, jeigu dar abu tėvai dirba iš namų, sunku rasti ne tik technikos, bet ir vietos ramiam darbui klasėje su kitais: kokios šeimos namuose, jei gyvena septyniese, turi septynis kompiuterius ir septynias darbo vietas vienu metu? Panaši situacija ištinka ir mažesnes šeimas, kurių gyvenamosios erdvės nėra didelės. 

Milda Vitkutė. Lino Braukylos nuotrauka

Dėl šios priežasties nemažai mokytojų renkasi parengti užduotis iš anksto, tačiau tai sukelia ir kitų iššūkių: klasėje duodant savarankiškas užduotis vaikai gali nuolat klausti, mokytojai reaguoti (juk yra skirtumas reaguoti į gyvą vaiką, o ne į jo žinutę elektroniniame pašte), taip pat mokytojai vėliau turi užduotis taisyti, tai užima dar daugiau laiko ir verčia prie ekrano praleisti kur kas daugiau valandų, nei įprasta. 

M. Vitkutė pasakoja, kad anksčiau užduočiai paruošti skirdavo valandą ar dvi, o dabar tai užtrunka gerokai ilgiau: viskas nauja, neįprasta, reikia galvoti apie vaiką, kuris namuose dirbs vienas: „Kitos, labiau patyrusios mokytojos man patarė, kad nepersistengčiau. Reikia duoti užduotis vaikams, kurios truktų mažiau nei 45 minutes. Jeigu man pačiai atrodo, kad užduotis truks apie 20 minučių, tai nereiškia, kad vaikui ji neužtruks ilgiau: juk jiems šiomis savaitėmis bus labai sunku, viskas nauja. Ši mintis man labai padėjo, nusprendžiau, kad pirmąją savaitę savo mokinius „paterapinsiu“, pabandysiu jiems padėti atsipalaiduoti, permąstyti esančią situaciją“, – kalba Milda.

Su dideliais iššūkiais susiduria ir mokytojai, kurie patys augina mokyklinio amžiaus vaikus: „Likusiems namie vaikams reikia padėti mokytis, o savo darbą (pavyzdžiui, taisyti savų mokinių darbus) jie gali atlikti tik tada, kai jų „nuosavi“ vaikai jau ruošiasi miegoti. Dabar reikia sužongliruoti daugybę dalykų: reikia padėti savo vaikams susikurti struktūrą, gaminti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę ir dar dirbti savo darbą“, – kalba Milda. Taip pat ir mokytojus, ir vaikus itin vargina kompiuterio ekranai, nuolatinis darbas su „plokštuma“, o ne su gyvais žmonėmis. Juk reikia visiškai „persiorientuoti“, atprasti nuo kasdienių ir įprastų bendravimo, mokymo būdų.

M. Vitkutė teigia, kad mokymosi namuose ypatumai atskleidžia ir mokymosi būdų įvairovės poreikį: „Girdžiu ir įdomių atsiliepimų iš, pavyzdžiui, vienuoliktokų. Kai kurie sako, kad toks mokymosi būdas jiems labiau patinka, nes turi visišką laisvę, kuria moka naudotis: gerai išsimiega, kai nėra pamokos laiko apribojimų ilgiau gilinasi į dalykus, kurie jiems patiems įdomūs, o jeigu nėra baisiai įdomu, tai tik atlieka užduotą darbą. Jie jaučiasi savo laiko šeimininkais. Kiti sako, kad be mokyklos numatytos tvarkos mokytis sunku, jiems nepavyksta susikurti dienos ritmo, neretai užduotis daro paskutinę minutę. Iš to galime matyti, kad kaip ne visiems mokykla yra geriausia mokymosi aplinka, taip ir ne visiems lengvai pavyksta mokytis namie. Daug kas priklauso nuo paties vaiko būdo bei įpročių ir nuo šeimos situacijos“, – pasakoja mokytoja.

Ses. D. Gervytė mano, kad itin svarbu atkreipti dėmesį ne tik į vaikų mokymosi rezultatus, jų efektyvumą, bet ir emocinį klimatą: „Būtinas dėmesys mokytojų ir mokinių emocinei būklei. Mokytis yra labai svarbu, bet turime būti jautrūs ir suprasti, kad emocinis fonas šeimose, visuomenėje nėra paprastas. Todėl prisijungus prie videopamokos ne mažiau svarbu pradžioje išgirsti mokinius, su jais pasikalbėti, o ne pulti su testais ar kontroliniais. Taip pat mokyklų specialistai, socialiniai pedagogai, psichologai ieško būdų, kaip pasiekti krizėse esančias šeimas ir joms padėti. Kadangi mūsų gimnazija katalikiška, tai sielovados grupėje aptarėme, kaip sudarysime virtualias sielovados erdves, kur vaikai galės „ateiti“ pasikalbėti su kapelionu ar kitais sielovadininkais“, – kalba pedagogė.

Šiuo laikotarpiu Danguolę itin džiugina mokytojų bendradarbiavimas tarpusavyje: dalinimasis užduotimis, patarimais, bandymas suprasti vieniems kitus, palaikyti. Panašią mokytojų solidarumo vienų su kitais tendenciją jaučia ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytoja M. Vitkutė. Per mokytojų susirinkimą prieš karantiną ir administracija tai iniciavo – sukūrė platformas, kuriose galime dalintis medžiaga.

Kompiuteriai namuose neišsprendžia gilesnių problemų

Paskelbus karantiną pasklido žinia, kad maždaug 35 tūkst. vaikų namuose neturi kompiuterio, kuriuo galėtų naudotis mokantis. Privačios mokyklos taip pat susiduria su šia problema, nes jose yra mokinių, kurie nemoka už mokslą, yra iš nepasiturinčių šeimų. Tiek M. Vitkutė, tiek D. Gervytė pabrėžė tai, jog mokyklos bendruomenės padeda susidoroti su šia problema. M. Vitkutė pasakojo, kad prieš pat karantiną buvo apklausti mokiniai, išsiaiškintas jų poreikis,galiausiai panaudoti savi resursai ir paprašyta mokyklos bendruomenės kompiuterių paskolinti mokiniams, kuriems jų trūksta. Visus nustebino bendruomeniškumas: mokykla surinko visus reikiamus kompiuterius.

Ses. Danguolė Gervytė. Bernardinai.lt nuotrauka.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje situacijoje buvo panaši – pati mokykla dalinasi savo turimais nešiojamais ir planšetiniais kompiuteriais su tais mokiniais, kuriems jų trūksta. 

Tiesa, ses. D. Gervytė pabrėžė, jog kompiuterio ar interneto neturėjimas nebūtinai yra esminė problema, su kuria susidurs rizikos šeimų vaikai: „Matau tokią nesveiką reakciją: duokite kompiuterius, išmokykite dirbti, tada dirbsime. Juk visiems nėra lengva ir visiems reikia ieškoti sprendimų kartu. Nuotolinis mokymasis nėra aštuonias valandas žiūrėjimas į kompiuterį. Juk yra užduočių, kurias reikia atlikti pratybų sąsiuviniuose, perskaityti popieriniuose vadovėliuose ar tiesiog parašyti rašinį ranka. Gaila, bet sutikime, kad per nuotolinį mokymą nukentės daugiausia ne tie, kurie neturi kompiuterio, bet tie, kurie yra nedarniose šeimose, kur vaikai patiria smurtą ar yra priversti būti su girtaujančiais tėvais, o tokių šeimų yra visoje Lietuvoje“, – kalbėjo ses. D. Gervytė.

Dvyliktokų situacija

Viena daugiausia atidos reikalaujančių situacijų šiuo metu – dvyliktokai ir brandos egzaminai. Per šią ir kitą savaitę ŠMSM turi nuspręsti, kokiais būdais bus egzaminuojami ar įvertinti šiais metais mokyklas baigiantys dvyliktokai. Anot M. Vitkutės, Vilniaus jėzuitų gimnazija kiek įmanoma mažina „nebūtiną“ dvyliktokams krūvį ir stengiasi susitelkti tik į jiems egzaminams pačius svarbiausius dalykus, taip pat juos nuraminti. O patys dvyliktokai jaučiasi įvairiai: iš vienos pusės, nežinia (bus egzaminai ar ne) kelia nerimą, viena mokinė sakė, kad jaučiasi kaip dipukai (tik perkelti ne fiziškai, bet emociškai, intelektualiai), be to, jie jau pasiruošę laikyti egzaminus, viskas jau išmokta, tik kartojasi, tad labai norėtųsi užbaigtus darbus pabaigti. Iš kitos pusės, mano mokiniai dalijosi, kad šis mokymosi laikas jiems naudingas ir net vaisingas kartotis, be to sulaukė labai daug palaikymo iš mokytojų, kurie klausia ir klauso, kokios užduotys, kiek jų ir kokiu tempu jiems būtų patogiai įveikiamos. Viena mokinė sakė jaučianti iš mokytojų rūpestį, kad dvyliktokai yra gerąja prasme po padidinamuoju stiklu – mokykla, suprasdama jų pažeidžiamumą, ypač jais rūpinasi. „Mane žavi mūsų dvyliktokų branda, situaciją jie mato plačiai ir, nors patys sako, kad sunku gyventi lyg pakibus, jie toliau noriai mokosi, palaiko vieni kitus, taip pat ir mokytojus“, kalbėjo M. Vitkutė

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Guliverio akademija“ šiuo metu dar neturi dvyliktokų, kurie ruoštųsi egzaminams, tačiau mokyklos direktorius planuoja juos ateityje: „Auga vaikai, auga ir mokykla“, – sako jis. Tiesa, jeigu šiuo metu mokykloje būtų abiturientų, anot Stepheno Lee, tai tikrai keltų stresą jam, kaip mokyklos direktoriui: „Didžiausia problema direktoriams: jie negali įsikišti į diskusiją, neturi savo balso, kaip problema turėtų būti išspręsta. Lietuviškoje mokymosi sistemoje nėra labai daug konsultacijų. Tiesą sakant, apskritai visoje Lietuvoje trūksta bendradarbiavimo kultūros. Manau, jog direktoriui, kuris dirba net dviem vadovams – jis turi patenkinti ir savivaldybės, ir ministerijos norus – sunkiausia dėl to, kad jie negali patys nuspręsti. Galiausiai bus gautas koks nors laiškas ar šiaip žinutė iš ministerijos, kurioje bus nurodyta, ką jiems reikės daryti. Australijoje turime posakį, kad švietimą turėtų valdyti ne politikai, o pedagogai, dirbantys švietime. Ministerija „instruktuos“, kaip reikia elgtis, todėl direktoriai jaučia nerimą dėl to, kad jie nežino, kaip bus, ir tik laukia „instrukcijų““, – kalba privačios mokyklos direktorius.

Pamokos ateičiai – lėtėjantis tempas ir svarbiausi dalykai

Po dviejų savaičių Vilniaus jėzuitų gimnazijoje buvo nuspręsta truputį sulėtinti tempą: „Mokyklos administracija šiam laikui mums pateikė palyginimą – jei važiuodamas pasieki pavojingą kelio ruožą, elgiesi atsargiai, lėtini greitį, galbūt kai kurias tarpines stoteles praleidi. Dabar yra tokio pobūdžio situacija, todėl lėtiname tempus ir stengiamės atsižvelgti į besikeičiančius mokinių poreikius: sumažėjo pamokų skaičius, daug pamokų, kuriose reikėjo vertinti pažymiais, pakeistos į įskaitas, susitelkiame tik į tai, kas būtiniausia, ypač abiturientams, tačiau ir kitiems. Stengiamės neperspausti, nes dabartinis iššūkis yra ne tik nuotolinis mokymas, bet ir apskritai bendra situacija“, – kalba tikybos mokytoja M. Vitkutė.

Jai pritaria ir ses. Danguolė Gervytė, kurios didžiausias lūkestis būtų, kad šiuo sunkiu laikotarpiu permąstytume principus, kuriais remdamiesi tiek gyvename, tiek mokome savo vaikus: „Mokyklos prieš dvi savaites sustojo tarsi užtraukus rankinį stabdį. Tai visai normalu, kad reikia laiko susigaudyti. Kartu matome, kiek nereikalingų dalykų, reikalavimų mokyklose buvome prisigalvoję. Tikiuosi, kad ministerijų ir savivaldybių švietimo darbuotojai dabar nepuls kurti kalno naujų aprašų ir reikalavimų, kurie yra atitrūkę nuo realybės. Čia matyti, kad didžiausia investicija buvo reikalinga ne nudailintoms programoms, aprašams, normoms (nesakau, kad jų nereikia), net ir ne technologinėms priemonėms (nors dabar kaip niekada pamatysime, kad yra dvi Lietuvos – skurstanti ir turinti labai geras galimybes), bet žmonėms, mokytojams, specialistams, mokyklų vadovams. Kritines situacijas irgi valdo ne technologijos, o už jų esantys žmonės. Yra A. Joknytės giesmėje žodžiai: iš tavo gelmių negrįšim tokie patys. Esame akistatoje su žmogaus trapumu, tarsi pati situacija mus „atstato į vietą“. Tikiuosi, kad iš jos negrįšim tokie patys ir nepulsime vėl lenktyniauti, dirbti dėl darbo, laikytis normų dėl pačių normų ar pan. Gal ir švietimo sistemoje, religiniame ugdyme atsikratysime to, kas nereikalinga, perteklinio, gal ši patirtis apskritai mus paskatins drąsiau ieškoti naujų mokymosi formų, kai vaikai nebesėdi keturiasdešimt penkias minutes susodinti eilėse. Bet apie tai dar per daug anksti svarstyti“, – kalba Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja.