Viešnagė garsaus Amerikos lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Bačiūno vasarvietėje „Tabor Farm“ 1941 metų gegužę. Iš kairės: Antano Smetonos žentas Aloyzas Valušis, Marija Tūbelytė, Juozas Bačiūnas, Prezidentas Antanas Smetona, Sofija Smetonienė, Jadvyga Tūbelienė. Peterio Kuhlmanno archyvo nuotrauka

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune dirbanti kelių knygų autorė Ingrida Jakubavičienė vėl nudžiugino savo skaitytojus – neseniai pasirodė jos nauja knyga „Portretas. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“, pasakojanti apie ilgametį Lietuvos Ministrą Pirmininką, ekonomistą, Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą Juozą Tūbelį ir jo žmoną, aktyvią visuomenininkę, žurnalistę, Užsienio reikalų ministerijos tarnautoją Jadvygą Tūbelienę, kuri buvo prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo.

Darbas užtruko kelerius metus

Ši knyga tarsi pratęsė dvi anksčiau išleistas I. Jakubavičienės knygas „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ bei „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“. Autorė, jau daugiau kaip aštuonerius metus tyrinėjanti Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą bei iškiliausių politinių veikėjų biografijas, šįkart rašo apie šeimą, stebinusią amžininkus savo ryškiais charakteriais ir labai skirtingais interesais.

„Man buvo labai įdomu gilintis į šių asmenybių gyvenimus, jų veiklą. Esu Antano Smetonos biografė, teko gilintis į daugybę istorinių dokumentų, šaltinių, rašyti straipsnius, o kai 2014 metais minint prezidento Antano Smetonos 145-ąsias metines parengėme parodą „Gyvenome viltimi“, joje labai atsiskleidė ir tarpusavyje susipynęs Smetonų bei Tūbelių gyvenimas. Kai išleidau „Duetą“ apie Smetonų šeimą, neretai sulaukdavau klausimų, ar bus knyga ir apie jiems labai artimų Tūbelių šeimą. Tad ėmiausi šio darbo, ir jis užtruko kelerius metus“, – pasakojo žurnalistą Istorinėje Prezidentūroje Kaune, buvusiame A. Smetonos darbo kabinete, priėmusi knygos autorė.

Autorė naudojosi Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, Lietuvos konsulatų Niujorke ir Čikagoje dokumentais, apie Juozo ir Jadvygos Tūbelių dalyvavimą Lietuvių tautininkų sąjungos veikloje byloja dokumentai, saugomi Lietuvių tautininkų sąjungos fonde, Kauno regioniniame valstybės archyve saugomi J. Tūbelienės nuosavybės dokumentai, padedantys rekonstruoti namo statybos ir nacionalizavimo 1940 m. detales.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute su J. Tūbelienės veikla JAV susijusių dokumentų autorei pavyko rasti A. Smetonos bei B. Kviklio fonduose. Keletą J. Tūbelienės laiškų, rašytų Prezidento A. Smetonos marčiai Birutei Smetonienei bei jos vaikams, pavyko surasti Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centre, o labai netikėtų J. Tūbelienės asmeninio gyvenimo JAV detalių padėjo atskleisti Inos Kozel-Skardžiūtės – Prezidento A. Smetonos apsaugos karininko Povilo Skardžiaus dukters – saugomi laiškai.

Ingrida Jakubavičienė naujosios knygos pristatyme. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Gavo ir unikalios medžiagos

I. Jakubavičienė labai džiaugėsi, kad jai pavyko gauti unikalios, dar niekur neskelbtos medžiagos naujajai knygai. Amerikoje, Floridos valstijos Sent Pitersbergo mieste, gyvenantis vienintelis Tūbelių anūkas 68 metų Peteris Kuhlmannas, tvarkydamas šiuos namus, kuriuose gyveno jo motina Marija Tūbelytė-Kuhlman, rado jos dienoraštį, kuriame jauna mergina aprašo, kaip su motina gavo JAV vizas ir išvyko į šią šalį.

Dienoraštyje aprašomas laikas, kai pasitraukusios iš Lietuvos jos paskutiniu traukiniu atsidūrė Berlyne, po to per Frankfurtą prie Maino, Lioną Prancūzijoje, Barseloną Ispanijoje pasiekė Portugaliją, Lisaboną, iš kur laivu išplaukė į JAV. Į Ameriką jos plaukė tuo pačiu laivu „New Hellas“ su Nepriklausomybės akto signataro, ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio žmona ir vaikais.

„Vienintelė Tūbelių dukra Marija, Amerikoje ištekėjusi už inžinieriaus Kurto Kuhlmanno, dėl vyro darbo nemažai metų gyveno tokiose šalyse kaip Japonija, Taivanas, tad jos sūnus rado ir pluoštelį Jadvygos Tūbelienės dukrai rašytų laiškų, kuriuos aš iš jo gavau 2018 metais ir juos panaudojau savo knygoje. Aš pamenu, kaip džiaugėsi Peteris Kuhlmannas, kai jį susiradau ir užsimezgė mūsų bendravimas – pasirodo, buvau pirmoji, kuri į jį kreipėsi dėl šių Lietuvai daug padariusių asmenybių. Rašant knygą jis daug padėjo ir pritarė šiam darbui“, – sakė istorikė.

Tūbelių šeimos portretas. Kaunas, 1939 m.

„Mama – man, o tėtė – Lietuvai“

Ji džiaugėsi ir tuo, kad dirbant prie knygos gavo daug vertingų patarimų iš jos recenzentų – profesoriaus Juozo Skiriaus, kuris buvo ir jos magistrinio darbo vadovas, bei docentės Dalios Bukelevičiūtės.

„Reikia suprasti, kad ši knyga nėra grožinė literatūra, o aš nesu rašytoja – viską reikia pagrįsti šaltiniais, analizuoti, lyginti ir gilintis. Tad ir dar 2016 metais sumanyta knyga skaitytojus pasiekė tik dabar“, – paaiškino I. Jakubavičienė.

Anot autorės, pagrindinis šios knygos motyvas yra ne tik šeimos istorija, atidengtos veikėjų asmeninės paslaptys ar išgyventos politinės intrigos. Šie nepriklausomos Lietuvos valstybės elito atstovai savo unikalia gyvenimo istorija suteiks puikių patriotizmo ir atsidavimo valstybės gerovei pamokų, kurių dažnai pasigendame šiandieniame politiniame gyvenime.

Apie naująjį savo kūrinį, naujai atskleistus faktus, įvairias įdomias detales ji galėtų pasakoti smulkiai ir ilgai. Paklausta, kaip trumpai apibūdintų Tūbelių šeimą, knygos autorė sakė, kad tai buvusi tiems laikams labai moderni pora – abu buvo ryškūs individai, vyras žmonai leisdavo išties daug, ko kiti vyrai tuo metu negalėjo leisti savo žmonoms. Ponia Jadvyga pati susidarydavo savo darbotvarkę, ji buvo labai savarankiška, tikrai ne po vyro padu. Tai buvo dvi savarankiškos asmenybės, kurių gyvenimai vyko lygiagrečiai, ir šeiminiai dalykai ne visada buvo patys svarbiausi. Apie tai rašė ir dukra Marija „Vaikystės atsiminimuose“, kurie buvo išspausdinti Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“ 1988 metais.

Autorė cituoja daug įdomių ištraukų, detalių iš šių atsiminimų, kurie ryškiai charakterizuoja šią įdomią šeimą. Tarp jų – ir šešerių ar septynerių metų sulaukusios Marijos pasakymas apie jos tėvus – „mama – man, o tėtė – Lietuvai“.

Jadvyga Tūbelienė priklausė to meto lietuvių moterų organizacijoms, aktyviai veikė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, pati pasirinkdavo, kur dalyvauti. Tada, kai Prancūzijoje, Italijoje moterys dar negalėjo balsuoti, Lietuvoje jos jau buvo renkamos į Seimą. Ne paslaptis, iškalbinga, stilinga ir žavi moteris sulaukdavo ir daug gerbėjų dėmesio, būta ir įvairių flirto apraiškų, ja žavėjosi ir, pasak autorės, dėl jos dūsavo ne vienas užsienio diplomatas, kurių parama vėliau jai labai padėjo emigracijoje. Moteris daug keliavo, dalyvavo politiniuose įvykiuose, kalbėjo penkiomis kalbomis, tad nenuostabu, kad patraukdavo dėmesį.

Buvęs Tūbelių namas Kaune. Algio Vaškevičiaus nuotrauka

Nustebino ir pačią autorę

Knygoje nemažai dėmesio skiriama ir ilgamečiam ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui, rašoma, kaip jis buvo atsidėjęs darbui, kaip stengėsi įsigilinti į kiekvieną problemą, kiek daug laiko skirdavo pašnekovams, kaip netausojo savo sveikatos, itin daug rūkė, ir net gydymasis Šveicarijoje jau nepadėjo – J. Tūbelis mirė 1939 metais, sulaukęs 57-erių, tad jo žmona liko našle, ir jai priklausė pensija, kuri, J. Tūbelienei su dukra atsidūrus Amerikoje, buvo nutraukta mokėti.

Paklausta, kas pačią autorę nustebino gilinantis į šios šeimos gyvenimą, I. Jakubavičienė sakė, kad dokumentai, rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve, čia atkeliavę iš Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, liudija, kiek pastangų padėjo našlė, kovodama dėl jai priklausiusios pensijos, nes gyvenimo pradžia emigracijoje buvusi labai sunki. Į Ameriką ji atvyko su diplomatiniu pasu kaip ilgamečio Lietuvos Ministro Pirmininko našlė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė, tad turėjo galioti dar iki okupacijos, 1940 metų pradžioje Lietuvoje priimtas įstatymas dėl pensijos iki gyvos galvos skyrimo.

„Amerikoje J. Tūbelienė daug kartų kreipėsi į tuometį pasiuntinybės vadovą Povilą Žadeikį, prašydama pratęsti pensijos mokėjimą, bet gaudavo neigiamą atsakymą ir patarimą pinigų prašyti iš Antano Smetonos, kuris pats gaudavo 800 litų išmoką kas mėnesį. Dokumento, kodėl pensija nebuvo mokama našlei, neišliko, bet aišku, kad pirmaisiais metais emigracijoje, nors ir pagal galimybes išlaikoma Smetonų šeimos, ji su dukra vertėsi labai sunkai“, – sako I. Jakubavičienė.

Finansinis gyvenimas pagerėjo, kai našlei, puikiai mokėjusiai rusų kalbą, 1943 metais pavyko įsidarbinti Niujorko Berlitzo institute rusų kalbos mokytoja. Marija Tūbelytė gavo lietuvių stipendiją mokytis Vusterio koledže Ohajo valstijoje, vėliau ji studijavo meno istoriją ir baigė Čikagos universitetą bei pradėjo tapyti – šio meno mokėsi „Art Students League“ meno mokykloje Niujorke.

Peteris Kuhlmannas prie motinos darbo. R. Mikalajūnaitės nuotrauka

Amerikos diplomato pagalba

J. Tūbelienei daug padėjo Amerikos diplomatas Williamas Bullittas – jo laidavimu 1940 metais našlei ir dukrai pavyko gauti JAV vizą, o 1950-aisiais jos abi buvo tarp 8 asmenų, kuriems specialiu JAV Atstovų rūmų nutarimu suteikta JAV pilietybė. Diplomatas, buvęs neabejingas J. Tūbelienės žavesiui, padėjo ir dar kartą, savo rekomendacija sudaręs galimybių jai įsidarbinti Vašingtone specialiosios paskirties užsienio kalbų mokykloje JAV karininkams (Defence Language Institute), kuri dabar vadinasi Valstybės gynybos kalbų institutu – čia aukščiausi Amerikos kariuomenės, žvalgybos, vyriausybės pareigūnai mokosi užsienio kalbų. Šiame institute J. Tūbelienė dirbo iki 1972 metų ir į pensiją išėjo jau sulaukusi beveik 80-ies. Baigusi šį darbą, ji sulaukė Valstybės gynybos departamento padėkos už 20 metų tarnystę – jos kopija spausdinama knygoje.

Iš Vašingtono J. Tūbelienė persikėlė į Floridą, čia nuomojo nedidelį namelį Majamio mieste, vėliau persikėlė į Karaičių šeimai priklausiusį pensioną Sent Pitersberge. Ji palaikė ryšius su okupuotoje Lietuvoje likusiais giminaičiais, pasirašydama laiškus Anos Valaitis vardu. Sulaukusi devyniasdešimties, ji apsigyveno slaugos namuose Putname, Konektikuto valstijoje, čia ir mirė 1988 metais, būdama 97-erių.

Ji palaidota lietuvių vienuolių Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno kapinėse Putname, o ant paminklo iškaltas poeto Bernardo Brazdžionio ketureilis: „Aš priglaudžiau prie žemės širdį / ir ji Tėvynės balsą girdi, / ir Amžinybėje žvalgaus / gimtosios Lietuvos dangaus.“ Pirmosios šio ketureilio eilutės panaudotos režisierės Ramunės Kudzmanaitės 2018 metais sukurto dokumentinio filmo apie seseris Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę pavadinime.

Dukra sugrįžo į laisvą Lietuvą

I. Jakubavičienė naujojoje knygoje aprašo ir vienintelės Tūbelių dukros Marijos Tūbelytės-Kuhlmann likimą, jos kaip dailininkės kūrybos kelią, parodas, susitikimus. Tūbelių dukra 1991 metais pirmąkart po 1940-ųjų apsilankė nepriklausomoje Lietuvoje, dar po metų jai buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 1993-iaisiais ji tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Marija atkūrė savo teises į tėvui priklausiusią nuosavybę Rokiškio rajone, užmezgė ryšius su šio miesto J. Tūbelio vardo mokykla, atvyko į tėvo vardo muziejaus atidarymą, taip pat dalyvavo ir atidengiant memorialinę lentą su J. Tūbelio bareljefu ant namo Kaune, kur gyveno ši šeima – čia jau nuo 1945-ųjų veikia meno mokykla.

M. Tūbelytė-Kuhlmann mirė 2014 metais Sent Pitersberge, po kelių mėnesių vykdant jos paskutinę valią palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti šalia tėvo Panemunės kapinėse, Kaune. 2018-aisiais, Lietuvai minint valstybingumo atkūrimo šimtmetį, šioje kapavietėje buvo pastatytas naujas paminklas, žymintis, jog čia ilsisi Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis ir jo duktė dailininkė, rašytoja Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmann.

Po motinos mirties visą jos palikimą paveldėjęs sūnus nutarė išpildyti motinos svajonę ir surengti jos tapybos darbų parodą Kaune. Tada P. Kuhlmannas Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui padovanojo 66 motinos tapytus paveikslus, o Istorinei prezidentūrai Kaune – nedidelį Tūbelių šeimos archyvą. Tada į motinos gimtinę atvykęs ir žurnalistų klausiamas, kodėl apsisprendė motinos tapybos darbų kolekciją atiduoti Lietuvai, P. Kuhlmannas sakė, jog norėjo, kad šeimos istorija ir palikimas būtų išsaugoti – jis pats turėjo vienintelį sūnų, kurio neteko, kai šiam buvo 21-eri. „Noriu, kad karas ir likimo smūgiai, kuriuos teko išgyventi Lietuvai, nesunaikintų to, kas svarbu – mano senelių ir mano tėvų atminimo“, – tada sakė jis.

Paklausta, kokius ateities planus puoselėja ir kokios temos dar domina, naujosios knygos autorė sakė, kad apie Tūbelių ir Smetonų šeimas žinoma ir parašyta dar toli gražu ne viskas – dar reikėtų labiau patyrinėti jų gyvenimą Amerikoje, taip pat įdomių dalykų turbūt būtų galima rasti ir Rusijos archyvuose, turint galvoje, kad šios šeimos buvo sekamos atitinkamų struktūrų, ir J. Tūbelienė, dirbusi tokį darbą, tikriausiai buvo stebima. Tad galima tikėtis, kad ateityje sulauksime iš šios autorės dar ne vienos malonios staigmenos.