Kadagių „uogos“ iš tikrųjų yra kankorėžiukai. Pixabay.com nuotrauka

Verbų sekmadienis, Verbinės arba daug kur Europoje – Palmių sekmadienis, kai šventinami žaliuojančių kadagių, gluosnių ir kitų medžių šakelių ryšeliai, mums primena Kristaus garbingą įžengimą į Jeruzalę. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Būdavęs dar toks paprotys kai kur Lietuvos bažnyčiose tądien, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį Sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičių šakeles.

Kadagys (lot. „Juniperus“). Mindaugo Lapelės nuotrauka

Verbelės – apsauga nuo visų negandų ir palaiminimas žmogui, namams, gyvuliams 

Istorikė Virginija Pugačiauskienė Dzūkijos nacionalinio parko feisbuko paskyroje rašo, kad Lietuvoje šventinamos šakelės pirmą kartą paminėtos 1573-iaisiais. Verboms parenkami tik gyvi medžiai, kurie pirmieji pradeda pavasarį žaliuoti ir išleidžia pumpurus. Tai yra gyvybės ir kasmetinio gyvenimo atsinaujinimo simbolis. Pasak istorikės, Dzūkijoje verbas rišdavo iš gluosnių, žilvičių ir kadagių šakelių. Nulaužtą kadagio šakelę vadindavo verbele. Apie ateinančius metus spręsdavo iš išsprogusių pumpurėlių skaičiaus ant verbos šakelės – kuo daugiau išsprogo pumpurėlių, tuo geresni metai laukia. Taip pat ir su kadagių šakelėmis – ją laužiant buvo žiūrima, kad tik kuo daugiau uogų būtų. 

„Grįžus iš bažnyčios verbos buvo užkišamos už balkio, už šventų paveikslų arba įdedamos į vazelę ir laikomos visus metus. Buvo manoma, kad jos apsaugos namus nuo žaibų ir kitų negandų. Pradėjus griaudėti, namų šeimininkė eidavo per trobą smilkydama verbos šakelę ir taip šventindavo namus, kad žaibas nepatektų. Smilkant verbos šakelę buvo pirmą kartą į laukus išgenami gyvuliai ar nuraminami kokio išgąsčio apimti vaikai. Verba namuose smilkoma buvo bet kokios grėsmės atveju, nes buvo tikima, kad ji apsaugos nuo visų negandų ir palaimins tiek žmogų, tiek gyvulius, tiek ir namus, – tikina istorikė V. Pugačiauskienė. – XX a. pirmojoje pusėje pradėta daugiau dėmesio skirti verbų puošybai. Žilvičio ir kadagio šakeles puošdavo popierinėmis savadarbėmis gėlėmis. Mardasave prie išsprogusios verbelės pridėdavo visokių gėlių, verbą puošdavo surišdami vilnoniais įvairių spalvų siūlais. Verbą surišus raudonu vilnoniu siūlu vėliau jis buvo naudojamas apsauginiams, gydymo arba profilaktiniams tikslams. Juo buvo gydomi rankų sąnarių, juosmens skausmai.“ 

Marcinkoniškiai, istorikės teigimu, gydymui riešą rišdavo raudonu siūlu su įvairiomis mazgelių kombinacijomis. Rišdavo ir norėdami apsisaugoti nuo įsipjovimo per rugiapjūtę. Baltas siūlas buvo naudojamas nuo įvairaus blogio apsisaugoti. Buvo tikima, kad plakant pašventinta verba ir kartu sakant „Ne aš plaku, verba plaka!“ medžio gajumas kartu pereis ir į žmogų, taigi jis visus metus bus sveikas, linksmas, gyvybingas ir darbingas. Gyvuliai plakami pavasarį išgenant į ganyklas, taip siekiant juos apsaugoti nuo vilkų, griaustinio, ligų, blogų akių, gyvačių ir kitokių nelaimių.

Dzūkiška verba. Dzūkijos nacionalinio parko archyvo nuotrauka
Dzūkiška verba. Mindaugo Lapelės nuotrauka

„Verba, laikoma tvarte po balkiu, turėjo apsaugoti nuo perkūnijos. Apsaugai naudotas ir smilkymas. Apie gyvulių smilkymą verba užrašyta Mančiagirės kaime. Gyvulius smilkydavo per Jurgines, verbos gabaliuką uždėję ant „pečiadangtės aidami prieš dziegoriaus rodzymų“, taip sustabdomas laikas ir „geriau mačija“. Tokiu būdu lyg ir grįžtama atgal. Su verba buvo smilkomi ir aviliai, kad jų nepultų pelės. Žmonių smilkymas verbos dūmais atliko apsauginę ir gydomąją funkciją. Pirmiausia jis skirtas apsaugoti vaikus. Suaugusieji smilkomi kritinėse situacijose – susirgus ar mirties akivaizdoje. Smilkant verbą nuo piktųjų dvasių išvalomi namai visiems metams, ir tokiu būdu į namus atnešama laimė. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti“, – pasakoja istorikė V. Pugačiauskienė. 

Taip laikoma verba Bižų kaime. Dzūkijos nacionalinio parko archyvo nuotrauka
Verbos Kašėtų kaime. Dzūkijos nacionalinio parko archyvo nuotrauka

Nežinau, ar kadagiai gali kiek sutrukdyti mus užpuolusio viruso koronę, bet pavasaris, paženklintas Verbų ir Šv. Velykų šventėmis, visada yra vilties ir prisikėlimo metas. To ir linkiu visiems – vilties, kad atlaikę mus užgriuvusius išmėginimus tapsime geresni.

Kadagio šakelė, gluosnio šakelė ir raudonas siūlas

Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė papildė, kad jeigu būdamas Dzūkijoje pasakysi „kadagys“ – gali likti ir nesuprastas, mat dzūkai kadagius dažniausiai vadina ėgliais. Tradicinę verbą, pasak gamtininko, dzūkai rišdavo labai paprastą – tik iš kadagio šakelės, simbolizuojančios amžiną gyvenimą, ir gluosnio šakelės, simbolizuojančios prisikėlimą, o pačią verbą dažniausiai surišdavo raudonu vilnoniu siūlu, simbolizuojančiu Kristaus dėl mūsų pralietą kraują. 

„Ir man būdavo gražu matyti Marcinkonyse gyvenančias močiutytes, kurios visą laiką tokias tradicines, paprastas verbas rišdavo. Vėliau, žinoma, atsirado ir kitokių verbų variacijų – su kitais augalais, priklausomai nuo to, kada Velykos išpuola, su gyvomis ar dirbtinėmis gėlytėmis“, – pasakojo gamtininkas M. Lapelė. 

Anot jo, istorikės V. Pugačiauskienės minimas kadagio naudojimas atėjęs iš labai seniai, būdingas ir Šiaurėje gyvenančioms finougrų tautelėms, ir slavams Lenkijoje. Su Lietuva besiribojančiame Lenkijos pakraštyje irgi įprasta rišti verbas su kadagių šakelėmis. 

„Tikima, kad kadagiai, kaip ir šermukšniai, turi tokių pat galių kovoti su piktosiomis dvasiomis. Sakoma, kad jeigu kur už durų staktos bus užkišta kadagio šakelė – velnias neįeis, nes per žemos jam čia bus durys“, – apie seną žmonių paprotį kalbėjo gamtininkas.

Kadagių naudojimas labai platus – ir buityje, ir medicinoje, ir maistui. Štai kadagių šaknys buvo naudojamos ir krepšeliams pinti, mediena pasitelkiama įvairiems dirbinukams. Tik tai, pasak M. Lapelės – labiau estiška mada, tiesa, ir pas mus jau galima rasti, pavyzdžiui, kadaginių padėkliukų. Kadagių „uogos“ renkamos mėsai gardinti, šakelės – kvapnesniam dūmui išgauti ką nors rūkant. Tiesa, juokiasi M. Lapelė, – nors Dzūkijoje kadagių pilna, rūkymui dzūkai ėglių nenaudoja, valgo mėsą žalią: sūdo, vytina.

Kapiniškių kadagys. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Kapiniškių kadagys žiemą. Mindaugo Lapelės nuotrauka

Man norėtųsi, jeigu tik įmanoma, kad kadagiai būtų paliekami neiškirsti – nes tai lėtai augantis augalas. Kadagiukui reikia 10–12 metų, kol pradeda derėti, ir dera gausiau kas 3–5 metus. Jie labai reikalingi ir mūsų mažajai miško gyvūnijai, mūsų mažiesiems giesmininkams lizdelius sukti. Ypač šiluose, kur beveik nėra krūmų.

Skinti kadagius su protu

„Viena vertus, lietuvio meilė ir pagarba kadagiui yra akivaizdi. Matyt, tai ateina iš mūsų pasąmonės, prigimtinių gelmių. O ir kadagys – juk labai gražus augalas, kaip jo nemylėsi. Aš štai vaikystėje mėgdavau kramtyti kadagių „uogas“. Net esu skaitęs, kad cukraus jose yra daugiau nei vynuogėse, tik kai kramtai uogomis vadinamus kadagių kankorėžiukus, jauti saldumą su karstelėjimu, – pasakojo Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas. – Kita vertus – ir čia toks keistas paradoksas, nors daug kur kadagys – labai vertinamas augalas, gali išgirsti ir tokių pasakymų kaip „kadagys egle niekada netaps“ arba „ožka – ne karvė, kadagys – ne medis“. Taigi toks dvejopas žmonių požiūris į kadagius ir jų vertę.“ 

Gamtininkas M. Lapelė nieko bloga nemato, jei žmogus, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, verboms nusiskina ar šoninę, ar apatinę kadagio šakelę, ar iš kertamų miškų. Tai augalui nepakenks – tik nereikia laužti jo viršūnės. 

„Būna juk – ir kadagių krūmai patys nudžiūva, ir žvėrys juos nuėda – jokio čia baisaus dalyko nėra. Tik, kaip sakiau – turi būti protingumo kriterijus. Ir šia prasme kadagio kaip augalo man negaila – man labiau gaila kadagynų, naikinamų miškų kirtavietėse dėl ūkininkavimo. Kai kertami miškai, ypač atliekant pagrindinius kirtimus, dažniausiai juose kadagiui vietos nelieka. Aišku, paskui jie atsisėja, randasi augant miškui, nes paukščiai, lesdami jų „uogas“, sėklų nesuvirškina ir išplatina. Taigi man norėtųsi, jeigu tik įmanoma, kad kadagiai būtų paliekami neiškirsti – nes tai lėtai augantis augalas. Kadagiukui reikia 10–12 metų, kol pradeda derėti, ir dera gausiau kas 3–5 metus. Jie labai reikalingi ir mūsų mažajai miško gyvūnijai, mūsų mažiesiems giesmininkams lizdelius sukti. Ypač šiluose, kur beveik nėra krūmų.“ 

Dzūkijoje kadagių gausu. Mat čia jiems augti palankios sąlygos. Jie nėra reiklūs dirvožemiui, bet yra šviesiamėgiai augalai. „Šviesūs Dzūkijos pušynai, šilai kadagiams augti – puiki vieta. Kartą Marcinkonyse lankydamiesi skandinavų mokslininkai man pasakė: „Jūsų miškuose seniau buvo ganoma.“ Sakau: „Taip, iš tikrųjų. O iš ko sprendžiate?“ Anot jų – nes čia auga labai daug kadagių. Matyt, miškai, kuriuose buvo ganomi gyvuliai, buvo dar retesni ir šviesesni, dėl to čia daug kadagių. Taip pat tas gausus šviesos kiekis lemia ir kadagių derėjimą. Nors jie gali augti ir paunksnėje, tačiau „uogytės“ kas trejus–ketverius metus dera tik šviesiose vietose. Ant to paties kadagio galima rasti ir žalių, ir tamsiai mėlynų „uogų“ vaškiniu apnašu“, – sakė M. Lapelė. 

Mūsų senoliai kadagiai, gamtininko pasakojimu, dažniausiai auga ežiose tarp skirtingų savininkų ganyklų laukų, jų ribojimosi vietoje. Ir čia jie, apgraužiami gyvulių, būna labai įdomios formos, jau tikri medžiai, kurių šakos skleidžiasi gyvuliams nebepasiekiamame aukštyje. Kas dar apie kadagius įdomu – pasak M. Lapelės, kadangi jie yra dvinamiai augalai, tai vyriškieji kadagiai būna aukšti kaip kolonos, o moteriškieji – žemesni, kuplūs, apvalaini. 

Musteikos kadagiai. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Merkinės kadagiai. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Liškiavos kadagys. Mindaugo Lapelės nuotrauka

Sakoma, kad ten, kur auga kadagiai – švarus miškas ir švarus oras. Gamtininko teigimu, tiesa čia tokia, kad visi spygliuočiai, įskaitant pušis, egles, yra kur kas jautresni oro taršai nei lapuočiai. 

„Štai Vingio parke galime matyti nudžiūvusių pušų viršūnių, nes spygliuočiai jautrūs sieros, azoto oksidams, kurie ilgainiui atmosferoje virsta rūgšties lašeliais ir pažeidžia viršūninius medžių ūglius. Ir kadagiams tas pat galioja. Užtai jie geriau auga švariame ore. Ir patys kadagiai, išskirdami fitoncidų, papildomai jį grynina, – pasakojo Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas M. Lapelė. – Nežinau, ar jie gali kiek sutrukdyti mus užpuolusio viruso koronę, bet pavasaris, paženklintas Verbų ir Šv. Velykų šventėmis, visada yra vilties ir prisikėlimo metas. To ir linkiu visiems – vilties, kad atlaikę mus užgriuvusius išmėginimus tapsime geresni.“