Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. 

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.
Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti.
Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais.
Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Jėzus kūrė ir stebuklais patvirtino pranašų skelbtąją Dievo karalystę žemėje, kurios esminis ženklas – tai žmonių širdžių vienybė su Dievu ir tarpusavyje. Buvo skelbiama apie naują, teisingos ir tyros širdies tautą, kurios niekas nebuvo matęs, tačiau kiekvienas žinojo, kaip ji turėtų atrodyti.

Realios tautos vadovams buvo patogu kalbėti apie šviesią ateitį, šiltai įsitaisius ydingoje dabartyje. Atėjęs Dievo karalystės kurti Jėzus reikalavo jau dabar kiekvienam žmogui vidujai pasikeisti, o keistis nedaug kas norėjo, patogiau atrodė palaukti, kada pasikeis kiti ir mums parodys meilę, kuria savanaudiškai galėsime naudotis. Todėl kuo Jėzaus skelbimas buvo veiksmingesnis, tuo atrodė pavojingesnis tautos galingiesiems bei įtakingiesiems, kurie nenorėjo, kad Jėzaus skelbiama tiesa pasiektų asmeniškai juos, todėl troško Jėzų nužudyti. 

Ir mes neturime užsidaryti sau patogioje tikrovėje, vien melsdamiesi ir laukdami, kada mus supantis pasaulis pasikeis. Išganytojo žodis kalba asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir reikalauja keistis, aukotis, kad Dievo karalystė greičiau ir tikrai realiai ateitų per mūsų nuostatas ir elgesį.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai