Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

Lukas pasakoja mums, kad kartu su didžiule minia Jėzų sekė raudančios moterys (23, 28–31). Lukas visada dėmesingai perteikia meilingą moterų buvimą Jėzaus aplinkoje – šios ištikimos mokinės seka jį iki kryžiaus papėdės.

Jėzus jaučia dėkingumą už tai, kad Kalvarijos kelyje nėra paliktas vienas, tačiau labiau už viską jam rūpi minia, kuri jį seka ir kuriai netrukus teks išgyventi Jeruzalės žlugimą: te negalvoja dabar apie jį, te galvoja verčiau, kaip turėtų pakeisti savo gyvenimą: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“

Kiek moterų rauda šiandien netekusios savo brangių artimųjų. Kokia didžiulė nelaimė ištiko mus visus dėl šios pandemijos. Tačiau turime apverkti ir daugybę kitų, seniai pamirštų mirčių: 7 000 mažamečių, kuriuos kasdien nušienauja badas, Čiade prieš keletą dienų Boko Haram nužudytus 100 karių, aukas, žūvančias niekada nesibaigiančiuose karuose, narkotikų karteliuose, pabėgėlius dykumose ir sulaikymo stovyklose...

Jeigu šitaip pasielgė su tavimi, kuris esi „žalias medis“, kas bus su mumis, kurie esame „sausuoliai?“ Turėsime būti nukirsti ir sudeginti. Ko kito esame verti dėl savo piktavališkumo?

Laimei, netrukus ištarsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (23, 34). Pateisini mus, stojies mūsų pusėn, užstoji, be galo mus mylėdamas.

Ar ne šitaip turėtume elgtis ir mes su savo broliais?