Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė Evelina Paulavičienė. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Evelina Paulavičienė: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Evelina Paulavičienė

Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė 

Mano mama kartu su savo tėvais karo metais apsigyveno Šiaurės Gruzijoje, kur buvo perkelti iš Krymo. Kiek vėliau ji išvažiavo studijuoti į Maskvą, kur sutiko lietuvį vyrą, mano būsimąjį tėtį, ir dėl jo mama atvyko gyventi į Lietuvą. Pirmą kartą Graikiją aplankiau 1998 metais. Anuomet pasuose buvo žymima asmens tautybė, ir pasų poskyrio darbuotojas tada mamos paklausė: „Jūs esate graikė, o jūsų vyras lietuvis. Kokia bus jūsų dukros tautybė?“

Pamenu, kaip mama sutriko, o aš kiek pyktelėjusi sušukau: „Mama, tu ką, nežinai? Aišku, kad aš graikė!“ Vaikystėje su mama ir tėčiu bendravome lietuviškai, o su senele – graikiškai, pontiečių dialektu, kuris panašus į kipriečių kalbą, tačiau nuo mažens norėjau išmokti ir bendrinę graikų kalbą. Niekada neplanavau stoti į filologiją, galvojau, būsiu ekonomistė ar vadybininkė, kas tuo metu buvo labiau įprasta. Tačiau Vilniaus universitete, patvirtinus lietuvių ir graikų kalbos studijų programą, nusprendžiau pasirinkti būtent šią specialybę. Iki šiol jaučiu dėkingumą savo Alma mater už suteiktą galimybę studijuoti.

Lietuvos graikų šaknys yra Trapezunde. Jų keliai į Lietuvą buvo skirtingi: vieni atvyko tarpukariu užsiimti verslu, kiti bandė išsigelbėti nuo raudonojo revoliucijos teroro, treti, baigę sovietines aukštąsias mokyklas, gavo paskyrimą dirbti ir pasiliko čia gyventi. Praėjusio amžiaus dramatiška istorija paliko gilius pėdsakus kiekvienos šeimos gyvenime, nes graikus, kaip ir lietuvius, sovietmečiu trėmė į Sibirą, Kazachstaną ar Baškiriją. Kai kurie, tremtyje sukūrę šeimas su lietuviais, esant kiek laisvesnei atmosferai septintajame dešimtmetyje, persikėlė gyventi į Lietuvą – savo vyro ar žmonos gimtinę.

Lietuvos graikai sovietiniais metais gerokai nutautėjo, tačiau nepamiršo savo istorinių šaknų: prasidėjus atgimimui ėmė domėtis helenistine kultūra, mokytis graikų kalbos. „Patrida“ – Lietuvos graikų draugija, įkurta 1995 m., vienija Lietuvoje gyvenančius graikus ir jų šeimas. Esu šios draugijos pirmininkė. Nors didelė dalis bendruomenės į Lietuvą atvyko sovietmečiu, pastaruosius penkerius metus pietiečius Lietuvon atveda meilė.

Jiems esu tarsi jungtis tarp jaunosios ir senosios kartos, kurios atstovai neretai graikiškai jau nebekalba. Man ši Lietuvos graikų bendruomenė suteikia labai daug; svarbiausia – galimybę būti apsuptai savo šaknų. Graikai Lietuvoje pirmą kartą susibūrė dar Sąjūdžio laikotarpiu. Oficialiai bendruomenė dar nebuvo įsteigta, tačiau žmonės jautė poreikį bendrauti. Norisi pratęsti ir išsaugoti tai, kas tiek metų kurta ir puoselėta, todėl „Patridos“ draugija išties gelbsti.

Įdomu tai, kad graikai ir lietuviai turi daug bendra – mus vienija laisvės troškimas. Lietuva daugelį metų kentėjo nuo okupacijos ir priespaudos. Graikiją buvo ištikęs panašus likimas. Abi šios tautos vertina laisvę, ir abiejų kelias iki jos buvo ilgas. Šiandienėje Lietuvoje matomas patriotizmas ir vienybė taip pat yra bendras mūsų bruožas. Didžiausias skirtumas tas, kad graikai protestuoja visur, visada ir triukšmingai. Lietuviai – gerokai kantresni, ramesni... Tačiau kritiniais atvejais visuomet tampa vieningi, susiburia, ir istorijoje tokių pavyzdžių buvo ne vienas.

Aš labai branginu ir vertinu Lietuvą, bet dalis mano širdies priklauso Graikijos žemei. Lietuva – mano tėvynė – nuostabi šalis, leidžianti būti savitam ir nepriklausomam. Tačiau čia gyvenantiems graikams reikia labai pasistengti, kad ir Graikijoje gyvenantys tautiečiai pažintų Lietuvą. Kai esi pietuose, o kažkas šiaurėje, ir atvirkščiai, sunku suvokti, kuo gyvena vienas ar kitas Europos regionas, taigi kartais nesusikalbame. Siekiame, kad žmonės geriau pažintų vieni kitus, kad nebepasikartotų skaudūs praeities įvykiai. Susipriešinimas tautiniu pagrindu niekada niekam nieko gera neatneša, tiesa? Tad kultūrinis pasidalijimas ir pažinimas yra kaip niekada svarbūs, norint suartinti Lietuvos ir Graikijos žmones.

Pažintinis pėsčiųjų takas veda ne tik per nuostabaus grožio miškus, bet ir per draustinio biotopų įvairovę, praturtinančią pievą, įspūdingą Ilgelio pelkę bei joje telkšančius ežerėlius. Edvino Binderio iliustracija

Abi šios tautos vertina laisvę, ir abiejų kelias iki jos buvo ilgas. Šiandienėje Lietuvoje matomas patriotizmas ir vienybė taip pat yra bendras mūsų bruožas. Didžiausias skirtumas tas, kad graikai protestuoja visur, visada ir triukšmingai. Lietuviai – gerokai kantresni, ramesni... Tačiau kritiniais atvejais visuomet tampa vieningi, susiburia, ir istorijoje tokių pavyzdžių buvo ne vienas.

Lietuva – nepaprasto grožio šalis. Giminės ir draugai, atvykstantys iš Graikijos, stebisi Lietuvos miškais, ežerais ir slėniais. Ir pati su šeima mėgstu keliauti po Lietuvą. O labiausiai man patinka būti gamtoje. Trakai visais metų laikais turistų stoka tikrai negali skųstis. Ypač kai oras lepina, į šį šlovinga praeitimi galintį didžiuotis miestą suplūsta minios. Tačiau visiškai šalia Trakų yra vietų, kur galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ramiai, be minios žmonių.

Varnikų pažintinis takas, esantis netoli Trakų, graikams turėtų būti įspūdingas dėl to, kad iš visų pusių apsuptas miškų ir pelkių. Kur pažvelgsi – visur žalia, ryškios spalvos. Visais metų laikais ši vieta stebina skirtingai. Graikija turi kalnus ir jūrą, tačiau ši žalia miško ir samanų oazė nepaliks abejingų. Su šeima jame labiausiai mėgstame lankytis rugsėjo mėnesį, kai oras atvėsta ir ši vieta tampa ypatinga, mistinė, sakyčiau, net sakralinė. Per Ilgelio pelkę besitęsiantis takas užburia vaizdais, kvapais ir garsais. Čia nesigirdi automobilių gausmo, sutiksi vos vieną kitą pasivaikščioti išėjusį turistą, neretai – užsienietį.

Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje išsiraizgęs 5 kilometrų ilgio pažintinis takas gamtos mylėtojams siūlo pasižvalgyti po įspūdingą gamtą ir pasigrožėti jos biologine įvairove. Varnikų draustinis užima apie 611 hektarų plotą, kurio didžiąją dalį sudaro miškai. Šiaurinėje draustinio dalyje, Skaisčio ežero pakrantėje ant kalvos, auga senas 200 metų skaičiuojantis ąžuolynas. Greta ošiantis natūraliai susiformavęs mišrus miškas taip pat žavi savo šimtametėmis eglėmis ir pušimis.

Pažintinis pėsčiųjų takas veda ne tik per nuostabaus grožio miškus, bet ir per draustinio biotopų įvairovę, praturtinančią pievą, įspūdingą Ilgelio pelkę bei joje telkšančius ežerėlius. Pelkėje telkšo 4 liekaninės kilmės ežerėliai: Baluošas, Bevardis, Piliškių ir Ilgelis. Teigiama, kad visi jie yra vieno didelio ežero liekanos. Lankytojų patogumui Trakų miškų urėdija yra įrengusi pavėsines su suoliukais, tris apžvalgos aikšteles bei dešimt atokvėpio stotelių gražiausiose ir sunkiai prieinamose draustinio vietose. Šiose stotelėse aprašomas besikeičiantis kraštovaizdis, čia randamos augalų ir gyvūnų rūšys.

Varnikų botaninis-zoologinis draustinis – geriausiai ištirta Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos dalis. Čia aptikta daugiau nei 600 skirtingų aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių net 16 yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Įspūdingas draustinyje augančių samanų rūšių kiekis – jų suskaičiuojama net 118. Keturios samanų rūšys yra saugomos visoje Lietuvos teritorijoje. Draustinyje taip pat galima rasti į raudonąją knygą įrašytų grybų. Gyvūnijos gausa pasižymi tiek Varnikų draustinyje stūksantys miškai, tiek pelkė. Iš žinduolių čia prieglobstį randa lapės, kiaunės, barsukai, kiškiai, aptinkama elnių, stirnų bei šernų.

Draustinyje yra aptikta net 15 saugomų vabzdžių bei vabalų rūšių. Didysis karališkasis laumžirgis, žiaurusis puikiažygis ir kiti vabzdžiai įrašyti į Raudonąją knygą. Čia taip pat pastebima išskirtinių drugių ir plaštakių. O draustinyje gyvenančios gervės bei kukučiai yra saugomi visoje Lietuvos teritorijoje. Taigi pasivaikščiojimas Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje įrengtu pažintiniu taku išties žavi išskirtine augalija ir gyvūnija.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami

Lietuva, kurią myliu. Estų draugijos pirmininkė L. Urman: „Jūs turite daugiau empatijos“

Lietuva, kurią myliu. Totorių bendruomenės pirmininkė G. Miškinienė: „Ši žemė viena, ji mus ir jungia“

Lietuva, kurią myliu. Baltarusių klubo pirmininkas V. Stech: Vilnius – neatsiejama mano gyvenimo dalis