Bernardinai.lt montažas. Fragmentas iš Sienos katedros freskos, 1308 m. (paimta iš Wikimedia Commons)

Jei tolesnis tekstas Jums atrodo nesuvokiamas, rekomenduojame pažvelgti į anksčiau publikuotą pandemžodžių žodyną.

Nors jau kurį laiką lietuvių tauta turėtų būti vadinama koronacija, mes, pandemžodžiautojai, nesnaudžiame ir stengiamės suvokti, kur link pasuks tūlo lietuvio mintijimai išgirdus vienus ar kitus posakius. Stengėmės pažvelgti, kas šiuo metu gali slypėti už, rodos, tokių kasdienių ir įprastų ar liaudies išminties padiktuotų skambių frazių. Stebėdami, kaip vyksta koronfrontacija, raginame visus išlikti kovidūnais ir nepamiršti, kad šiuo metu būti kauku yra didis gėris. Taigi, pristatome frazeologizmus, patarles ir posakius, kurie jau niekad nebeskambės kaip anksčiau:

Akis muilinti – taip, reikia plauti viską, kartoju – viską.

Į sveikatą! – kažkaip nebekyla klausimas, ar tu juos gerbi!

Akis prasikrapštyti – susimildami, nelieskite veido!

Prie keturių akių / akis į akį – dviese, bet ne arčiau nei per 1 metrą.

Akimis nurenginėti – žinoma, juk rankomis liesti nevalia.

Dviveidis – taip, visi mes su kaukėmis.

Išeiti iš gyvenimo – juk miestas tik centre, o gyvenimas tik mieste...

Ranka ranką plauna... čia nebėra ką pridurti.

Pirmadienis – grikiai!!! Antradienis – grikiai! Trečiadienis... – taip taip, pamažu anekdotai tampa realybe.

Ausimis karpyti – o kas gi belieka, kai niekas kitas neapkerpa.

Kur du, trečias nereikalingas – pagaliau nebereikia galvoti kažkokių pasiteisinimų.

Nekišti nosies kur nereikia – dukart nereikia prašyti.

Dantys niežti / rankos niežti – o kasytis nevalia!

Ne visi namie – aj aj aj, o juk karantinas.

Pasiraitok rankoves! – tikiuosi daugiau nebegirdėti tokių neadekvačių raginimų!

Broliai „pandemžodžiautojai“ Eduardas ir Gabrielius Klimenkos.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šaligatvius trinti – pagaliau net įstatymai tai draudžia!

Krapštyti nosį – kartoju, susimildami, nelieskite veido.

Koja kojon – senus įpročius keičia nauji, kai bent taip sveikintis bus įprasta.

Atbulais nagais – o ką daryti, kai vaistinėje nebeliko pirštinių?

Pirštus apsilaižyti – o Dieve... Ar bent dezinfekciniu skysčiu pasitrynei?

Namai namučiai – ar vis dar taip galvoji?

Kas retai prausias, po tą gyviai rausias – senolių išmintį gerbiu ir mikliai bėgu praustis.

Teisėją į muilą – ankščiau tai girdėjom tik per sportą.

Rankas išbučiuoti – patraukite šalin tą beprotį, jis suplėšys man pirštines!

Jauskis kaip namie – o ar galima bent trumpam į lauką?

Antrieji namai – pirmuose nebeliko darbo.

Nors galva trankyk į sieną – o ką dar veikti?

Nušluostyti kam nosį – jūs rimtai? Juk sakėm per 1 metrą vienas nuo kito!

Braidyti po mėšlą – idealiausia apsauga, ypač rankas susitepus: veido tikrai neliesi, rankos nieks spaust nesiverš, o ir prieš valgį jas ypač gerai nuplausi.

Už nosies vedžioti – dar pavojingiau nei bet kada anksčiau.

Broliai „pandemžodžiautojai“ Gabrielius ir Eduardas Klimenkos.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Iki plaukų šaknų – moterys mane supras...

Blusų apsėstas katinas ir švarų žmogų apkrečia – blusos – niekis, svarbiausia kad koronos neparsineštų.

Nė plaukas nenukris nuo jo galvos – pagarba! Nelegaliam kirpimui – NE!

Plikomis rankomis – ...aš šokiruotas...

Teptis rankas – taip, neigiamas dalykas pamažu tampa visuotine norma.

Ištiesti pagalbos ranką – žinoma, svarbu tik kad su pirštine būtų.

Netylėk ant manęs... – taip pat nekosėk, nečiaudėk, neliesk ir iš vis nesiartink.

Namisėda – idealiausia žmogaus savybė.

Išplauti pinigus – dabar tik dezinfekciniu skysčiu.

Tvarka kaip bažnyčioj, švara kaip vaistinėj – dar nė vienuose namuose nebūta tokios siekiamybės.

Išnešti muilą – tai bus kita deficitinė prekė.

Kai gryčia visad švari, nebijai nė svečių – aš vis tiek bijočiau, maža ką užneš.

Tarp paišinų ir švarus išsitepa – dabar jau suprantu, kad senoliai „paišinais“ vadino sergančiuosius.

Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs – žinau, kad kai kurie taip gydosi, deja, muilas tinka tik rankoms ir veidui.

Eini kaip per muilą – tai daug geriau, nei sviestu patepta.

Nieks rankos nepaduos – nebent dėvėsi pirštinę.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gabrielius E. Klimenka OPs, Eduardas Klimenka.