Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.
    Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
 Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.
    O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
    Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.
    „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“...
    Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“
    Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.
    Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“
    Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Pirmosiomis Didžiosios Savaitės dienomis šv. Mišių liturgijoje yra skaitomos evangelijų ištraukos pasakojančios apaštalo Judo Iskarijoto gyvenimo dramą. Judas išduoda Jėzų šventu meilės ženklu – pabučiavimu, o Jėzus į tai atsakydamas jį pavadina bičiuliu. Kas iš tiesų skaito evangeliją, žino tik vieną Judo vardą – tą, kurį jam davė Jėzus. Šis vardas ne tik neturėtų mūsų piktinti, bet priešingai – pripildyti džiaugsmu, kadangi nepaisant daugybės įvairiausių mūsų išdavysčių, Jėzus ir toliau kiekvieną mūsų vadina bičiuliu.

Evangelistas Jonas užrašo siaubingą faktą: įėjo į jį šėtonas. Šėtonas galėjo įeiti į Judą, kadangi jo širdis buvo tuščia – joje nebuvo meilės. Kaip galėjo atsitikti, jog būdamas Jėzaus mokinių bendrijoje jis atsidūrė vidinėje tuštumoje? Nejaugi galima būti Jėzaus mokinių tarpe ir nepatirti meilės? Pasirodo – galima. Jei apaštalų meilė Judui būtų buvusi pakankamai tvirta, ar šėtonas būtų galėjęs prasiskverbti į Judo širdį? Šėtonas turi laisvą kelią tik tuomet, kai meilė pasitraukia.

Tad anas (Judas), nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis. Tuo tarpu visi Jėzaus mokiniai pasisotinę antgamtiniu Jėzaus pagamintu Maistu liko ramiai sėdėti savo vietose. Nė vienam iš jų neatėjo į galvą mintis nuskubėti paskui Judą, bent pamėginti jį sulaikyti. Įdomu, ko iš savo apaštalų tikėjosi Jėzus atlikęs beprotiškos meilės veiksmą – atidavęs jiems savo kūną? Jei bent vienas būtų pajudinęs savo Mokytojo švelnaus gesto ką tik nuplautas kojas ir leidęsis paskui Judą meilės Duonos nuryto kąsnio paakintas... Nejaugi Vienuolikos sutartinė meilė nebūtų galėjusi įveikti vieno mokinio neapykantos? Netgi jei ir visų mokinių pastangos nebūtų palietusios Judo širdies, tuomet visi apaštalai turėjo eiti į aukščiausiojo kunigo kiemą. Žinoma, ne tam, kad kaip Petras pasišildytų prie ugnies, bet kad paliudytų Jam savo atsidavimą ir, jei to reikėtų, kad ant Golgotos kalno būtų paruošta dar vienuolika kryžių.

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

 

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai