Gedimino Kajėno nuotrauka.

Argentinietis teologas kun. Enrique Cambón gyvena Romoje, yra Fokoliarų judėjimo studijų centro „Scuola Abbà“ narys, įvairių Lotynų Amerikos ir Europos universitetų profesorius. Daugelio teologinių ir katechetinių publikacijų, pasižyminčių dideliusocialiniu bei ekumeniniujautrumu, autorius. Straipsnis publikuotas 2020 m. vasario 7 d. žurnale „Citta nuova“ originaliu pavadinimu „Laisvė, blogis ir Dievas“ (Liberta male e Dio). Vertė Saulena Žiugždaitė.

„Netikiu Dievu. O jeigu jis egzistuoja, tai negali būti geras, matant kiek kančios žmonijai teko patirti per visą jos istoriją“. Taip viename interviu teigė žinoma italų politikė komunistė bei žurnalistė, kovojanti už moterų teises, Rossana Rossanda. Dievo tyla ir jo „nesikišimas“ į žmoniją ištinkančias tragedijas, šiandien, kaip dar jokiu kitu istorijos momentu, stiprina Dievo nutolimo ir nebuvimo pojūtį.

Daugybė svarių autorių – filosofų, teologų, psichologų, sociologų, biologų, astrofizikų – yra apie tai kalbėję. Vis dėlto, nepaisant daugybės teigiamų ir praturtinančių aspektų, mano galva, niekas taip ir nepasiekė klausimo gelmės. Teologas Raimonas Panikkaras teigė, kad

religijos nesugeba įtikinamai atsakyti į klausimus apie tai, kaip Dievas susijęs su blogio tikrove pasaulyje. Jis šią tema vadino religijų „dygliu šone“.

Manau, kad atsakymas galėtų glūdėti dviejuose, iš pirmo žvilgsnio paradoksaliuose teiginiuose, kurie vienas kitą paaiškina. Pirmasis yra Simone Weil: „Dievas gali būti kūrinijoje tik nebūdamas joje (pasitraukdamas). […] Dievo nebuvimas (pasitraukimas) yra pats nuostabiausias Dievo meilės liudijimas.“

Kito teiginio autorius yra Walteris Kasperis: „Krikščionių atsakymas yra Vienas ir Trejybinis Dievas, vienintelis atlaikantis šiuolaikinio ateizmo iššūkį.“

Krikščioniškoji naujovė yra ne tikėjimas į Dievą, o tikėjimas, kad Dievas yra Meilė. 

Išties krikščioniškoji naujovė yra ne tikėjimas į Dievą, o tikėjimas, kad Dievas yra Meilė. Tad neišvengiamai meilei reikalingas pliuralumas, santykis; tas, tas, kuris dovanojasi, ir kitas, kuris būdamas mylimas, turi galimybę tą meilę priimti ir savo ruožtu mylėti. Meilė pilna to žodžio prasme apima mylintįjį-mylimąjį-meilę, apibendrintai sakė šv. Augustinas.

Švč. Trejybės ikona

Niekas taip nesujungia kaip meilė, kuri tam, kad būtų visavertė ir sveika, turi laiduoti skirtingumus gerbiančią vienybę. Dėl to atrodo visai „pagrįstas“ dalykas, kad krikščionių tikėjimas kalba apie Dievą, kuris neišvengiamai yra Vienintelis ir Vienas, bet neatskiriamai Trejybinis.

Meilė siekia, kad kitas galėtų visiškai būti savimi.

Kuo pasižymi – čia visa esmė – „viena-trejybinė“ meilė? Tarp daugybės įvairių jos savybių norisi pabrėžti vieną pamatinę: meilė išreiškia savo „trejybinį“ potencialą, kai kiekvienas bendraujantis subjektas dovanojasi tokiu būdu, kad kitas galėtų visiškai būti savimi. „Viena-trejybinėje“ meilėje kiekvienas išgrynina savąją tapatybę ir realizuoja ją.

Teologas Enrique Cambón. editrice.effata.it nuotrauka

Tai vyksta Dievo „viduje“, tačiau ką tai galėtų reikšti jo santykyje su žmogiškąja istorija?

Kaip tik todėl, kad yra Meilė, Dievas palaiko žmogiškąsias būtybes tokiu būdu, kad šios būtų savimi, tikri jo partneriai, autentiški savosios egzistencijos veikėjai, savo ruožtu laisvi mylėti.

Dievo „pasislėpimas“, jo laikysena, neturinti nė lašelio arogancijos, šantažo, paternalizmo, ar tironiškumo, jo nuolankumas/diskretiškumas, jo egzistavimas, suteikiant erdvę žmogui pilnakraujiškai būti savimi, yra laisvas, bet neišvengiamas jo Meilės bruožas.

Jo neatsakymas, nesikišimas, tylėjimas ir „nebuvimas“ yra būdas, kuriuo Dievas kosmosui ir žmonijai sako: „Myliu tave.“ Tai yra daug ką paaiškinantis siūlo galas. Šis būdas neverčia tikėti į Dievą. Nesužadina tikėjimo automatiškai. Tačiau, jei tikėti norima, jei norima tinkamai pagrįsti Dievo buvimą, tenka pereiti per šiuos vartus. Bet kuris kitas paaiškinimas veda į akligatvį, nepateikiantį patenkinančių atsakymų. Tampa ateizmo sėkla, kaip tai pastebime mūsų laikais, pasižyminčiais ne vien kolektyvine tikėjimo naktimi, bet pačia tikriausia „Dievo naktimi“.

Popiežius Pranciškus Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje 2018 m. rugsėjo 23 d. EPA nuotrauka

Ši „naktis“, kuri prasiskverbia ir paliečia daugybę žmonių, tikinčių ir ne, yra tarsi kvietimas „leisti Dievui būti Dievu“. Priešingu atveju apie jį mąstome (ir jo prašome dalykų) jo nevertu būdu, prieštaraujančiu jo Meilei.

Patirtis, labiausiai trukdanti tikėti Dievu, gali virsti privilegijuotu keliu jo link.

Be abejo, toks įsitikinimas reikalauja ir jį atitinkančio elgesio. Kai Dievo „nuotolis“ mums tampa pernelyg skausmingas, kai aplanko kentėjimas, kai „nejaučiame“ jo įsikišimo, apčiuopdami vien prigimties ir kultūros diktuojamas aplinkybes, – kartu su žmogaus sudėtingumu bei niekšybe, – būtent tada privalome toliau tikėti be galo intymiu jo Meilės artumu.

Per šias aplinkybes Dievas veikia, žiūri į jas rimtai, jas gerbia. Tiems, kurie tiki, visas gyvenimas tada atrodo kaip dramatiškas ir jaudinantis Dievo ir žmogaus „meilės žaidimas“. Pabaigoje paaiškėja, kad argumentas ar patirtis, labiausiai trukdanti tikėti Dievu, gali virsti privilegijuotu keliu jo link.