Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

„Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).

Mozei ant Sinajaus kalno Dievas apsireiškė kaip „Aš esu“.

Vien Dievas tikrai yra ir gali pačiu tikriausiu būdu ištarti: „Aš esu.“ Nė vienas negali pasakyti, kad „yra“ taip kaip jis „yra“.

Jėzus labiausiai pažemintas, kai prikaltas prie kryžiaus kaip koks nusikaltėlis ir Dievo prakeiktas (juk Raštas vadina prakeiktu tą, kuris kybo ant medžio: Įst 21, 22–23), atrodo virtęs visišku nieku, parodo savo tikrąją būtį: „Aš esu.“

Jis miršta iš meilės, atskleisdamas tikrąjį Dievo veidą: Meilė. Štai kokia yra Jėzaus tapatybė, jo tikroji būtis.

Virusas mus prikala namuose, ligoninėse, iškelia mus ant kryžiaus, mus pažemina, niekais paverčia visą mūsų galią ir aroganciją. Ar tai raginimas atrasti tikrąjį mūsų aš? Giliausiąją mūsų būties tikrovę – meilę?

„Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).

Būtent todėl, kad „esi“ ir „esi“ Meilė, pakelta nuo žemės – nes tavo nukryžiavimas yra tavo pašlovinimas – atveri mums dangų, taip kaip gerajam latrui ir pasiimi mus kartu.

Pakeli mus iš mūsų nieko, patrauki prie savęs, prie tavo dieviškojo gyvenimo, padaręs mus šeima su Tavimi, su Tėvu, su Motina, kurią atiduodi mums nuo kryžiaus.