Kodėl rasakila pasirinkta pasaulio vaizdo kalboje simboliniu įvaizdžiu? Ši niekuo neišsiskirianti žolelė gali būti puiki iliustracija Ludwigo Wittgensteino minčiai apie pasaulio ir kalbos ribas – jei tu eini žalia pieva ir nežinai žodžių, kurie pavadina joje augančius augalus, tu matai – ką? Žalią pievą. Jei augalų pavadinimus žinai – tu matai gyslotį, dobiliuką, rasakilą. Jei matai rasakilą – žinai arba gali sužinoti, kad ji – moteriškumo žolė, vaistažolė, grožio žolelė, kažkada laikyta stebuklinga, reikšminga alchemikams. Wikipedia.org archyvo nuotrauka

Tęsiame mūsų pokalbius apie kalbą. Pirmajame pokalbyje priėjome prie išvados, kad kalbos semantiniai tinklai yra labiau unikalūs ta kalba kalbančios tautos atžvilgiu negu universalūs visos žmonijos istorinės atminties ir sociokultūrinės patirties požiūriu, nes sukuriami ir perduodami iš kartos į kartą per vienetinę istoriją, kurią išgyvena konkrečia kalba kalbanti bendruomenė. Ir tai yra didelis turtas, nes kalba išreiškiamas mąstymas atspindi tautos išskirtinumą. Vadinasi, galime kalbėti apie pasaulio vaizdą konkrečioje kalboje (ir net tarmėje).

Apie tai ir vyko antrasis pokalbis „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas: semantika ir pasaulio vaizdas kalboje“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Dokumentinio paveldo departamento Lituanistikos skyriaus iniciatyva suburtame Kalbos klube.

Kaip ir kodėl pasaulio vaizdas atsiskleidžia konkrečioje kalboje? Ar galime kalbėti apie tarmės atspindimą pasaulio vaizdą?

Kalbos klubo sumanytoja ir moderatorė, šių eilučių autorė, klausė, ar pašnekovai atkreipia dėmesį į, jų manymu, išskirtines konkrečios kalbos ar tarmės kalbinio pasaulio vaizdo išraiškas, kai dirba savo darbus – moko vaikus, verčia literatūrą, rašo romanus? Tą pavakarę, kai dar nebuvo nei karantino, nei saviizoliacijos, nei užsikrėtusiųjų, tik didėjantis nerimas, apie pasaulio vaizdą kalboje diskutavo lietuvių kalbos mokytoja Andželika Aleksandravičiūtė, vertėjas ir poliglotas Markus Roduneris, rašytojas Rimantas Kmita.

Moderatorė antrajam Kalbos klubo pokalbiui iliustruoti pasirinko rasakilos įvaizdį. Susirinkusieji turėjo atsakyti į klausimą – kaip kukli žolelė yra susijusi su pokalbio tema?

Kai kalbama apie tai, kad kalba yra pasaulio vaizdo atspindys žmogaus ir / arba visuomenės sąmonėje, paprastai cituojama vieno žymiausių kalbos filosofų Ludwigo Wittgensteino geniali mintis, kad „mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“. Kalbos ribos yra ir pasaulio ribos dėl paprastų ir tuo pačiu metu sudėtingų, semantinių procesų, kuriuos suvokti galime kiekvienas. Dėl to, kad kalba yra prigimtinė duotybė, apie juos kasdieniniame gyvenime nesusimąstome, kaip ir nesusimąstome, kaip teka mūsų kraujas, plaka širdis ar veikia smegenys.

Kalba yra neįmanoma be žodžių (ir gestų kalboje lygiai taip pat veikia žodžiai, tik ne garsais, o judesiais išreikšti). Žodis yra pagrindinis kalbos vienetas, nes, vaizdžiai tariant, yra mus supančio pasaulio etiketė, prilipinta prie kiekvieno reiškinio, daikto, veiksmo, pojūčio, emocijos, ypatybės, savybės. Skaitvardžiais, prieveiksmiais ir prielinksniais kartu su gramatinėmis kategorijomis – laikais, linksniais, skaičiais etc. – apibūdiname mus supančio pasaulio ryšius erdvėje ir santykius laike. Pažinimas, žinios ir žinojimo interpretavimas taip pat vyksta naujiems reiškiniams suteikiant pavadinimus ir / arba sukuriant pasaulį paaiškinančias metaforas. Per žodžius susijungia realus pasaulis (realus „aš“ / mane supanti tikrovė) ir idealus pasaulis (mano / mūsų su(si)kurtas pasaulis). Visuomenė saugo ir tobulina (arba griauna ir komplikuoja, deja) savo realų pasaulį, o jos patirtys, istorija, atmintis, vertybės, nuostatos kaupiasi žodžio sąvokoje ir plečia vaizdinių įvairovę bei variantiškumą.

Sąvokoje yra sukauptas asmeninis ir bendruomeninis pažinimas, žinios bei žinojimas. Vaizdinys turi skirtingų, su konkrečios bendruomenės kultūra ir etnokultūra susijusių variantų, leidžiančių pamatyti mus supančio pasaulio įvairovę ir skirtumus. Per šiuos semantinius procesus ir atsiskleidžia, koks pasaulio vaizdas yra konkrečioje kalboje.

Sąvoka konkrečioje kalboje yra ir unikali dėl joje sutelkto kalbinės bendruomenės patyrimo, ir universali, nes išlaiko visos žmonijos bazinę patirtį. Pavyzdžiui, turime lietuvių kalboje skolinį kibinas, kuris tapo vienu iš Lietuvos virtuvės prekių ženklų. Tai karaimiškas pyragėlis su mėsa. Tačiau jei imtume analizuoti, kas glūdi žodžio kibinas sąvokoje, turėtume atsakyti į klausimus: iš kur karaimai atsirado Lietuvoje, kur jie gyvena, kodėl jų centras yra Trakuose ir t. t. Žodis kibinas taptų raktu į Vytauto Didžiojo pasakojimą. Taip yra todėl, kad šis pasakojimas potencialiai yra žodžio kibinas unikaliojoje sąvokos dalyje. Universalioji sąvokos dalis talpina žinojimą apie kepinį su aviena, būdingą daugeliui rytų ir pietų šalių virtuvių visame pasaulyje.

Vaizdinys, kaip jau buvo minėta, priklauso nuo kultūros, o tarmėse – ir nuo etnokultūros. Pavyzdžiui, žemaičių tarmėje neutralus žodis ėsti „valgyti” neturi savyje vaizdinio varianto „valgyti sėdint prie stalo, kuris padengtas naudojant keturias poras valgymo įrankių ir tris skirtingų formų taures“.

Kalbos klubo pašnekovai surado smagių pavyzdžių, kaip konkrečios bendruomenės gyvenimo būdas daro įtaką pasaulio vaizdui kalboje. Pavyzdžiui, M. Roduneris, kuris lietuvių literatūrą verčia į vokiečių kalbą ir net į vieną vokiečių šveicarų tarmę, sakė, kad taupiesiems ir praktiškiesiems šveicarams maloninis pinigų pavadinimas, mėgstamas lietuvių kalboje – pinigėliai – yra neįmanomas.

Wikipedia.org archyvo iliustracija

O į klausimą, kodėl rasakila pasirinkta pasaulio vaizdo kalboje simboliniu įvaizdžiu, buvo atsakyta taip: ši niekuo neišsiskirianti žolelė gali būti puiki iliustracija Ludwigo Wittgensteino minčiai apie pasaulio ir kalbos ribas – jei tu eini žalia pieva ir nežinai žodžių, kurie pavadina joje augančius augalus, tu matai – ką? Žalią pievą. Jei augalų pavadinimus žinai – tu matai gyslotį, dobiliuką, rasakilą. Jei matai rasakilą – žinai arba gali sužinoti, kad ji – moteriškumo žolė, vaistažolė, grožio žolelė, kažkada laikyta stebuklinga, reikšminga alchemikams. Kad jos lotyniškas pavadinimas yra alchemilla, o angliškas – lady’s mantle. Tai sukelia įdomių minčių, kaitina vaizduotę. Ir tau, jei tik nori, atsiveria naujų pažinimo ir kūrybos perspektyvų.

Taigi Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami. 

Pokalbį galima pasižiūrėti čia:

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)