Kardinolas George'as Pellas teismo procese 2018 m. EPA nuotrauka

Seksualinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje skandalai bei Bažnyčios vadovų atsakas yra viena skaudžiausių temų tiek katalikams, tiek šiai bendruomenei nepriklausantiems. Pažeidžiami vaikai, moterys ar vyrai pasitikėjo tais, kurie juos išnaudojo, apgavo, sužeidė. Ir tiesiogiai nukentėję, ir skriaudą patirianti katalikų bendruomenė turės išmokti gyventi su šių nusikaltimų sukeltu skausmu. Tinkamas atsakas, pripažįstant klaidas, atlyginant žalą, nubaudžiant kaltininkus yra gijimo kelio pradžia. 

Didelio masto ir įsisenėjusių problemų sprendimai užtrunka. Suprantama, kai negaunant atsakymų, nesulaukiant nuosprendžių, nuolatos girdint apie naujus išnaudojimo ar dangstymo atvejus kyla beviltiškumo jausmas, Bažnyčią imama matyti vien kaip galingą, nepaslankią, postais ir procedūromis vien save saugančią ir daugeliu aspektų nuasmenintą instituciją. Jos nenuteisi ir net neapkaltinsi, kovojant su tokia institucija, teisingumo paieškos gali būti bergždžios. Bejėgystę išgyventi gali ne tik pačios aukos, bet ir visuomenė. Be konkretaus kaltinamojo ir nuosprendžio sunku patikėti teisingumu. Institucijos nejaučia kaltės ar gailesčio, jos nesprendžia, todėl neatsako, jos neatgailauja. Institucijose veikia žmonės, todėl ir atsakyti turi kažkuris konkretus žmogus.

Viena, kai tas žmogus tikrai kaltas dėl savo veikimo ar neveikimo. Aukos, jas palaikančios visuomeninės struktūros, žiniasklaida ir pati institucija, kurioje veika kaltinamasis, turi kelti į dienos šviesą nusikaltimus. Tačiau visai kas kita, kai kaltė sukraunama ant nekalto žmogaus vien dėl to, kad jis atstovauja kaltinamai institucijai.

Kardinolas George'as Pellas palieka įkalinimo įstaigą.

EPA nuotrauka

Tebūnie šis tekstas vienas iš bandymų suprasti, kas įvyko Australijoje, kur daugiau nei prieš metus už neva padarytus seksualinius nusikaltimus buvo nuteistas kardinolas George'as Pellas. Kodėl šie įvykiai Australijoje svarbūs? Nes Geoge'as Pellas yra kardinolas, ėjęs svarbias paregas Vatikane, buvo vienas iš artimiausių popiežiaus Pranciškaus patikėtinių, kardinolų grupės, kūrusios ir vykdžiusios Vatikano reformą, narys. Tad jis atstovauja ne tik Katalikų Bažnyčiai Australijoje, bet ir visai Bažnyčiai.

Kai Australijoje sprogo seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje pūlinys, kardinolas G. Pellas buvo tas dvasininkas, kuris pradėjo tyrimus ir institucines reformas, kūrė žalos atlyginimo mechanizmus. Jis atstovavo Katalikų Bažnyčiai politikų bei teisėjų apklausose, žiniasklaidos rengiamuose reportažuose. Vieniems jis tapo Bažnyčios, bandžiusios susitvarkyti su seksualiniais skandalais, veidu, kitiems nepaslankios, savo nusikaltimus dangstančios institucijos simboliu, tuo konkrečiu žmogumi, kurį galima apkaltinti ir nuteisti už visos Bažnyčios (bent jau Australijoje) nusikaltimus.

O kaltinimų buvo įvairių. Kardinolas kritikuotas ir dėl Bažnyčios Australijoje plano, vadinamo Melburno atsaku, tirti seksualinius nusikaltimus ir atlyginti žalą aukoms. Australijos visuomenė jautriai reagavo į pranešimus, keliančius abejonių dėl tyrimų objektyvumo, Bažnyčios hierarchų intencijų, nešališkumo. Pasitikėjimo neskatino ir įvairios interpretacijos dėl kardinolo laikysenos šios problemos atžvilgiu. Australijos žiniasklaidoje jis įgijo nejautraus ir išsisukinėjančio hierarcho reputaciją. Vėliau ir jam asmeniškai buvo pareikšti įvairūs įtarimai dėl netinkamo seksualinio elgesio. Daugelis jų nepasitvirtino, galiausiai dėl įvykių, susijusių su dviem anuo metu berniukais, jis buvo nuteistas kalėti šešerius metus. Kaip tik pasibaigus teismo procesui teko trumpai apžvelgti įvykį, bei abejones dėl nusikaltimo vertinimo. Tad susidomėjusiems siūlau prisiminti šį tekstą.

Pykčio protrūkis dėl teismo sprendimo kardinolo George'o Pello byloje.

EPA nuotrauka

Šiandien kardinolas G. Pellas yra laisvas. Aukščiausiasis teismas nagrinėjo pateiktą apeliaciją ir 7 teisėjai iš 7 sutarė, kad kardinolas negalėjo būti nuteistas už šiuos nusikaltimus. 79 metų kardinolas kalėjime praleido daugiau nei 400 dienų. 

Apžvelgus pirmuosius komentarus Australijos žiniasklaidoje ar tviterio sraute akivaizdu, šis sprendimas nesutaikė Australijos visuomenės. Dabar tik su palengvėjimu atsikvėpė tikėjusieji kardinolu, kuris niekada nepripažino jokių kaltinimų. Tačiau pyktis dėl Katalikų Bažnyčią lydinčių seksualinių skandalų vėl buvo pakurstytas. Ir tas pyktis, kuris labiausiai reiškia, kad žmonėms skauda, yra suprantamas.

Išgyvenant šį skausmą, verta įsiklausyti į paties kardinolo G. Pello pasakytus žodžius po pastarojo teismo sprendimo: „Mano teismo procesas nebuvo referendumas dėl Katalikų Bažnyčios ar dėl Bažnyčios Australijoje atsako į seksualinius nusikaltimus Bažnyčioje. Esminis klausimas, ar aš padariau šiuos baisius nusikaltimus. Ir aš jų nepadariau.“ Atrodo, kaip tik tai ir vyko tiek teismo salėje, tiek žiniasklaidoje – konkretus žmogus, tapęs institucijos simboliu, iš tiesų buvo teisiamas ne dėl jo padarytų nusikaltimų, o dėl visos institucinės Bažnyčios nuodėmių.

Tačiau, kaip kardinolas savo pranešime sako, „vienintelė  pagijimo sąlyga yra tiesa, teisingumas gali remtis tik tiesos pagrindu“. Kad ir kaip norėtųsi ką nors apkaltinti ir nuteisti, kad būtų galima patirti bent šiokį tokį teisingumo jausmą, neteisybė, daroma kitam, tikro palengvėjimo nesuteiks. Perfrazuojant kardinolo žodžius, teisingumas reiškia, kad mes priimam visą tiesą, kad ir kokia ji būtų, apie kiekvieną.

Galima sakyti, kad vakar, teismui paskelbus galutinį sprendimą, pagaliau teisingumas triumfavo. Tačiau kaina sumokėta didelė, todėl, kaip ir kai kurie Australijos apžvalgininkai, abejoju, ar tai galima pavadinti triumfu. Nuteisti yra lengva, tačiau išteisinti sunku. Teismo salėje nuskambėjo kaltinimus panaikinantis nuosprendis, tačiau ne visus jis įtikins. Neteisingai apkaltinto žmogaus gyvenimas yra suluošintas negrįžtamai, prarasta reputacija, žlugusi karjera, tai, ką jis, jo šeima, draugai, kolegos išgyveno, mes tikriausiai niekada nesužinosime, bet net neabejoju, žalos padaryta daug. Teisine prasme teisingumas įgyvendintas, bet žmogiškąja prasme, po šio mūšio teisingumas liko šlubuojantis.

Tačiau mums, tikintiesiems, šis išteisinimas, o tiksliau, neteisingas apkaltinimas neturėtų tapti priežastimi netikėti aukomis ar teisėsaugos atliekamais tyrimais. Reikėtų budėti, kad nepasiduotume pykčiui dėl neteisybės Bažnyčios atžvilgiu ir nepradėtume teisinti neveiklumo ar slapstymosi Bažnyčios struktūrose. Šis procesas yra akivaizdus įrodymas, kad pirmiausia turime ieškoti tiesos.