EPA nuotrauka

Tėvas JEANAS-MIGUELIS GARRIGUES, Prancūzijoje gyvenantis Dominikonų ordino teologas, mokslininkas ir rekolekcijų vadovas, prieš savaitę išsiuntė šį laišką iš vienuolyno Montpeljė mieste, kur jis gyvena karantine su kitais broliais vienuoliais. Tėvas Jeanas-Miguelis yra dvidešimties knygų autorius, jis bendradarbiavo redaguojant Katalikų Bažnyčios katekizmą, kelis kartus lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Palendrių vienuolyno broliams. 2019 metais jo knyga „Mūsų mirties valandą. Priimti amžinąjį gyvenimą“ buvo išleista lietuvių kalba. Laišką iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis. 

Brangūs tikintieji pasauliečiai Kristuje,

Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių karantinas, socialinės distancijos laikymasis, viešų pamaldų atsisakymas ir daugelio bažnyčių uždarymas jus, Viešpaties ištikimus pasauliečius, paskatino tarsi dingti iš Dievo namų – Bažnyčios. Staiga tapote nematomi, ir tai kelia didžiulį skausmą bei liūdesį visam Kristaus Kūnui. Jus ypatingai liūdina, kad negalite (ir nežinia kiek dar ilgai) priimti sakramentų, ypač Eucharistijos, sakramento par excellence. Nes Eucharistijoje pats Kristus save asmeniškai mums atiduoda. Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo šaltinis. Daug galvoju apie tikinčiuosius, kurie yra pandemijos aukos ir gali mirti negavę paskutinių sakramentų.

Bet, patikėkite manimi, tai didžiai liūdina ir kunigus. Mes buvome įšventinti į kunigišką tarnystę, kad pašventintume jus per Dievo Žodį ir sakramentus. Šis pašventinimas sudaro kunigystę, bendrą visiems Kristaus tikintiesiems – ar jie būtų pasauliečiai, ar pašventinti Dievo tarnai. Įsivaizduokite, kaip nusivylę esame mes, dominikonai, daugiau negalėdami skelbti Evangelijos ir švęsti liturgijos. Tai daryti galime nebent bažnyčiose be pasauliečių; įsivaizduokite liūdesį ir nusivylimą, jaučiamą jūsų ganytojų ir kunigų. Parapijose dabar vyksta nebent nematomi susirinkimai. Nematome jūsų ir negalime suteikti galimybės atlikti išpažintį ar Ligonių patepimo sakramentą.

Daug galvoju apie tikinčiuosius, kurie yra pandemijos aukos ir gali mirti negavę paskutinių sakramentų.

Galiu įsivaizduoti, kaip skaudžiai kartais išgyvenate tiek Bažnyčios, tiek savo pačių nematomumą. Jums šis laikas turbūt atrodo tarsi Didysis Šeštadienis, vienintelė diena per metus, kai bažnyčiose nėra jokių matomų Kristaus buvimo ženklų. Tai išties keistas Didysis Šeštadienis, tarsi kokia eschatologinė nuojauta ar perspėjimas. Bažnyčiose Kristus vis dar čia ir dabar yra Švenčiausiajame Sakramente, bet jūs nebegalite ateiti į Dievo garbinimo vietas. Jūs esate įkalinti už bažnyčių, jos lieka jums uždarytos, o mes, kunigai, esame įkalinti viduje. Tai skausmingas padalijimas, nenormalus Kristaus Kūnui.

Jūs tapote nematomi Bažnyčios sakramentiškume. Nematomi – taip, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jūsų nėra Bažnyčioje, kaip tikėjimo, vilties ir meilės žmonių bendruomenėje. Prieš keletą dienų meldžiausi prieš Švenčiausiąjį Sakramentą mūsų vienuolyno bažnyčioje ir staiga pasirodė, jog šalia tabernakulio rusenanti lempa simbolizuoja jūsų buvimą kartu. Priėmiau tai kaip jūsų kasdienio krikščioniško gyvenimo ir nematomos maldos ženklą – maldos, kurios šaltinis įprastai yra Eucharistija. Įprastai. Bet jei Dievas per sakramentus mums teikia malonę, tai nereiškia, kad Jis neturi kitų būdų su mumis komunikuoti.

Jūs tapote nematomi Bažnyčios sakramentiškume. Nematomi – taip, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jūsų nėra Bažnyčioje, kaip tikėjimo, vilties ir meilės žmonių bendruomenėje.

Įprastai malonę priimate per sakramentinį Bažnyčios gyvenimą, tačiau reikalui esant ji gali būti gaunama iš Kristaus tiesiai į širdį. Jei ne dėl savo kaltės negalite priimti Šventosios Komunijos bažnyčioje, galite priimti Komunijos malonę širdimi garbindami Eucharistiją ir jos trokšdami. Tai vadiname dvasine Komunija. Atsiminkite tai, kai kitą kartą keliaudami į maisto prekių parduotuvę praeisite pro uždarytą bažnyčią. Net jei bažnyčios uždarytos, jose yra tabernakuliai, o juose yra pats Kristus. Kunigai bažnyčiose vis dar švenčia Mišias. Vienydamiesi su Jėzumi mintimis ir karšta malda, galite sužadinti savyje Bažnyčią vienijančią tikėjimo, vilties ir meilės bendrystę.

Atminkite, kad Bažnyčia niekada nėra realesnė, niekada nėra labiau pati savimi nei Danguje. Ten nėra sakramentų, nes Kristus jau yra „visa ir visuose“ (Kol 3, 11). Tegu šis neįprastas laikotarpis, kai Bažnyčios sakramentiškumas tarsi užtemdytas, tampa galimybe mums atrasti kitą Bažnyčios aspektą, nematomą akimis, bet vis dėlto labai realų – šventųjų bendriją. Tegul gailestinga Kristaus meilė atveria mūsų širdis stokojantiems broliams ir seserims. Darykime, ką galime, kad jiems padėtume, niekada nepamirškime maldos už sergančiuosius, mirštančiuosius ir visus kenčiantiems padedančius sveikatos apsaugos sistemos darbuotojus.

EPA nuotrauka

Mums reikia melstis vieniems už kitus, prašant Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), kad galėtume drąsiai kovoti su pandemija, kuri savo žiaurumu ir absurdu pirmiausia puls neturtingiausias ir pažeidžiamiausias bendruomenes. Tokia didelė tragedija lengvai galėtų tapti suklupimo akmeniu tikėjimo kelionėje. Mums reikia sakyti: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24). Viena iš mūsų parapijos moterų neseniai uždavė klausimą, kuris, suprantama, jau kurį laiką kankino ją: „Mintis, kad tai galėtų būti Dievo norėta bausmė, man atrodo kokti. Net jeigu ir to nusipelnėme, dėl savo paklaikusių globalizacijos lenktynių ar panašių dalykų, negaliu įsivaizduoti, kad Dievas mums skirtų tokią sunkią atgailą, kai mums labiau nei bet kada reikia Jo meilės.“

Mums reikia melstis vieniems už kitus, prašant Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5)

Prieš atsakant į klausimą, leiskite pabrėžti, kad užuojauta ir gailestinga meilė „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18) besiremianti Kristumi, kuris „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), yra vienintelė kalba, kuri gali tinkamai išreikšti Dievo Žodį tiems, kurie ateina prispausti nelaimių, kančios ir blogio. Šventoji Motina Teresė iš Kalkutos priminė, kad gailestinga meilė – ne tik pati universaliausa kalba. Kai kuriais atvejais ji yra vienintelė, kurią gali išgirsti kenčiantieji. Tiems, kurie gyvena ne tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, norėčiau kaip atsakymą pasiūlyti meditaciją, kuri, tikiuosi, pamaitins jūsų tikėjimą Dievo Žodžiu.

„Juk Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa. Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki, jie neturi mirtinų nuodų“ (Išm 1, 13–14). Tai parašyta Senojo Testamento epochos gale Išminties knygoje. Ji atskleidžia, kad Dievas, sakantis „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14), sukūrė visa, kad kūrinija egzistuotų ir augtų pagal savo prigimtį, o ne tam, kad savo kūrinius sunaikintų. Taip, visi kūniški kūriniai yra mirtingos prigimties. Bet žmogų, kuris yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė, Dievas sukūrė „kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“. Kitaip tariant, Dievas sukūrė žmogų, norėdamas atvesti jį į savo paties amžiną gyvenimą, žmogui nežengiant per mirtį ir kūno nykimą kape. Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27) su dvasine siela, galinčia priimti Jo dvasinį gyvenimą.

EPA nuotrauka

Visgi būtent dėl Dievo dovanotos pilnatvės, žmogus yra sudėtinga būtybė, o jo sudėtingumas reiškia ir tam tikrą trapumą. Žmogus yra mirtingas kūnu ir nemirtingas dvasine siela. Savo sudėtinę prigimtį jis gali laisvai ir aktyviai suderinti, priimdamas „panašumą“ (Pr 1, 26), į kurį Dievas jį pašaukė, pakviesdamas malonės dėka dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Kadangi dėl savo kaltės žmogus nupuolė, malonės ryšys tarp Dievo ir žmogaus bei harmoningas derėjimas tarp žmogaus sielos ir kūno buvo pažeisti. Nuopuolis įvyko žmonijos istorijos pradžioje. Tai vadinama gimtąja nuodėme. Tai yra dvasinė mirtis, kuri atneša kūniškąją mirtį: „nuodėmė atėjo į pasaulį ir per nuodėmę – mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Rom 5, 12). Mirtis nėra bausmė dėl vienos ar kitos mūsų kaltės. Tai yra vidinė teisingumo pasekmė, kylanti iš tikrovės prigimties, iš būklės, į kurią nupuolė žmonija.

Kaip kita monetos pusė, mirtis krenta ant mūsų galvų, dėl to, kad esame pašaukti dieviškajam gėriui – jo atsisakę, dėl nuodėmės tapome mirtingi. Todėl tik dalyvaudami Dievo Sūnaus Velykiniame slėpinyje, per Jo mirtį ir prisikėlimą, galime gauti savo dangiškąjį paveldą. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, nelabai svarbu, ar mirtį sukelia koronavirusas, ar kas nors kita: tikinčiajam mirtis, kad ir kokia būtų jos galutinė priežastis, visada apima tą patį Kristaus perėjimą iš mirtingo gyvenimo į gyvenimą vienybėje su Dievu. Galų gale esame tik piligrimai, svečiai, svetimšaliai ir keliautojai šioje žemėje (Pr 23, 4; Žyd 11, 13). Tad nešiokime „vieni kitų naštas“ Kristuje (Gal 6, 2), kad galėtume kartu žengti į Jo perėjimą „iš šio pasaulio (…) pas Tėvą“ (Jn 13, 1).

Vienydamasis su jumis meile ir malda
Tėvas Jeanas-Miguelis Garrigues OP