Rubensas. Apaštalas Jonas, 1611.

Wikipedia.org nuotrauka

Šias paskutines gavėnios dienas Bažnyčios liturgija paprastai mums siūlo skaityti Evangelijos pagal Joną ištraukas. Tad įdomu gilintis į šv. Jono perduodamą žinią apie Jėzų.

Kelias į Dievo gelmes

Šv. Jonas Teologas, dar kitaip – Jonas Mistikas, kviečia mus įsižiūrėti į Dievo gelmes, sutelkus žvilgsnį į Jėzų, nes matyti Jėzų – tai matyti Tėvą (plg. 12, 45; 14, 9): „Aš ir Tėvas esame viena.“ (10, 30) Savo evangelija jis siekia vienintelio tikslo – padėti mums pažinti Tėvo Meilę, apsireiškusią Jėzuje: „Jei kas mane myli, (…) ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (14, 23) Ir mes tampame šios Meilės dalininkais: „Patsai Tėvas jus myli!“ (16, 27) Juk Jėzus meldė ir už mus: „Kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose!“ (17, 26)

Tačiau nesuklyskime – ketvirtasis evangelistas į šias gelmes mus veda ne per ką kita, kaip per tikrą, trapų Žodžio, tapusio kūnu, žmogiškumą. Jis pabrėžia ne tik dieviškuosius Jėzaus bruožus, bet aiškiai atskleidžia visa tai, kas liudija Jėzų tikrai esant žmogų: Jis būna pavargęs (4, 6), ištroškęs (4, 7), klausinėjantis (11, 34), verkiantis (11, 35)... Kaip ir mes, troškimų vedamas, Jėzus moko mus gręžtis į didįjį Tėvo troškimą, nes didžiausias Jo paties troškulys ir maistas – vykdyti Tėvo valią: „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis man yra įsakęs.“ (14, 31) Žvelgdami į jo žmogystę, tam tikrų dalykų stoką galime suvokti kaip genėjimo procesą: esame apgenimi, kad vis labiau taptume meile, vis labiau galėtume džiaugtis, skleisti džiaugsmą, kylantį iš Dvasios, iš Meilės, kuri vienija Tėvą ir Sūnų: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (15, 11)

Norėdamas mus įvesti į šią trikovę, Jėzus panaudoja žodžius ir ženklus. Jonas pamini septynetą jų, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.“ (20, 30)

Šv. Jono evangelisto simbolis erelis.

Raimondos Norkutės nuotrauka

Ženklų knyga

Jono evangelija gali būti dalijama į dvi stambias dalis: Ženklų knygą (1, 35–12, 50) ir Šlovės knygą (13, 1–20, 30). Prieš pirmąją dalį yra poetinis prologas (1, 1–18) ir pasakojimas (1, 19–34); po antrosios dalies – epilogas (21). Laikykimės pirmosios dalies: prologo ir Ženklų knygos. Jonas mus nuo pat pradžių įkurdina labai aukštai – Dievuje! Žodis yra Dievas (1 eil.), Jis tapo kūnu (žmogumi) (14 eil.) ir moko mus pažinti (patirti) Dievą (18 eil.). Šiame pradžios himne yra fragmentų, kuriuose kalbama „mes“ (14–16 eil.) asmeniu, įrodančiu, jog tai – krikščionių bendruomenės liudijimas. Paskui ir Jonas Krikštytojas savo liudijimu patvirtina, kad Jėzus yra „Dievo Sūnus“ (34 eil.). Skaitytojas kviečiamas pažinti tai, ką tvirtina Jonas Krikštytojas ir pirmieji krikščionys. Štai kodėl Jėzus ir į skaitytoją atsigręžia kaip į tuos du mokinius, klausdamas (tai pirmieji Jėzaus žodžiai ketvirtojoje Evangelijoje!): „Ko ieškai?“, „Mokytojau, kur gyveni?“, „Ateik ir pamatysi.“ (plg. 1, 38–39) Taip Jėzus mus kviečia sekti Juo per visą Evangeliją, kad Jį pažintume.

Ženklų knyga yra tarsi katechezė: po pasakojimo apie parodytą ženklą pateikiamas komentaras (diskusijos arba kalbos forma), o jungiamuosiuose tekstuose dažniausiai dedami ilgi dialogai apie apreiškimą. Skyrius po skyriaus ryškėja tai, apie ką buvo perspėjama prologe: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ (1, 11) 5-ajame skyriuje pirmą kartą pasigirsta sprendimas Jėzų nužudyti, o 11-ajame jis jau aiškiai patvirtinamas. Kartu keliaujantis skaitytojas taip pat užklausiamas: „Ar ir tu nori mane palikti?“ (6, 67) 12 skyriuje aidi paskutinis Jėzaus raginimas tikėti Jo Žodžiu, pasigirsta net paties Tėvo balsas (12, 28). Ir po to prasideda Šlovės knyga, joje nuo visiems skirtos katechezės pereinama prie „saviesiems“, ištikimų draugų būriui skirto mokymo.

Ženklų knygos pavadinimas kyla iš septynių joje vardijamų „stebuklų“, kuriems Jonas suteikia „ženklų“ titulą, kviesdamas juos perskaityti ne tik kaip susižavėjimą keliančius veiksmus, bet kaip tikrų tikriausią pasakojimą apie Dievą ir Jo Meilę pasauliui. Tai Dievo išlietos meilės ženklai, nurodantys į Jį. Štai jų sąrašas: 2, 1–12: vandens, paversto vynu, ženklas Kanoje; 4, 46–54: karaliaus valdininko sūnaus pagydymas Kanoje. Šiame pradiniame etape nuo vieno iki kito įvykio Kanoje sutinkame ir būrį entuziastingai prie Jėzaus asmens patrauktų žmonių. 5, 1–9b: ligonio pagydymas Betzatoje; 6, 1–13: duonos padauginimas; 6, 16–21: ėjimas vandeniu. Dėl šių ženklų pasigirsta pirmieji ginčai, patvirtinami pirmieji ketinimai pražudyti Jėzų (5, 18), taip pat įvyksta pirmieji atsimetimai (6, 66). 9, 1–7: neregio išgydymas. 11, 1–44: Lozoriaus prikėlimas. Šie du paskutiniai, patys didingiausi ženklai tampa stipriausio priešiškumo priežastimi, nulėmusia Jėzaus likimą. Dėl Lozoriaus prikėlimo sušaukiama teismo taryba, kurioje nusprendžiama Jėzų pasmerkti mirti. Kai stipriausiai apsireiškia gyvybė, žmonės pasirenka mirtį… Tačiau Jonas pasistengia iš anksto Kajafo lūpomis paaiškinti šios mirties prasmę (nors pastarasis nė nenumano tikslios savo žodžių prasmės): „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą.“ (11, 50) Tai, ką Kajafas aiškina politiškai, evangelistas pateikia kaip teologinę mintį. Jėzus miršta, kad suvienytų visus išsisklaidžiusius Dievo vaikus (11, 52). Žydų teismas tuo užsibaigia. Paskui bus jau tik romėnų teismas, apie kurį pasakojama Kančios istorijoje.

Gerardas van Honthorstas. Jėzus Kristus prieš vyriausiąjį kunigą Kajafą, 1617.

Wikimedia Commons nuotrauka

Du išgydymai

Kadangi šį mėnesį skaitome du iš minėtų ženklų – pasakojimus apie išgydymą (5 ir 9 sk.), susitelkime ties jais. Jie stebėtinai panašūs. Visų pirma, tai vieninteliai atvejai Jono evangelijoje, kai kyla ginčai dėl šabo poilsio pažeidimo. Antra – abu jie susiję su vandens telkiniu. Be to, abiejų eiga tokia pati: papasakojamas stebuklas, paskui – kilęs ginčas ir Jėzaus kalba (iš 9 sk. Jėzaus kalba nukeliama į 10, 1–21; 21 eilutėje aiškiai primenamas 9, 1–6 aprašytas stebuklas). Galiausiai kiekvienu atveju pats Jėzus imasi iniciatyvos paspartinti įvykius; jis reaguoja į žydų elgesį su išgydytuoju, susitinka su juo antrą kartą ir kalba jam apie įsipareigojimą tikėti.

Tačiau išgydytųjų elgesys vienu ir kitu atveju visiškai skirtingas. Panašu, kad 5 sk. minimas žmogus kenčia daug didesnį blogį nei vien tik fizinė liga. Jis nesiima jokios iniciatyvos, išskyrus tą kartą, kai eina paskųsti Jėzaus. Jo žlugdanti laikysena pasireiškia jo gebėjimu dėl savo užsitęsusios būklės iškart apkaltinti kitus, nežinojimu, kuo vardu jį išgydęs žmogus, staigiu sprendimu eiti jo įskųsti. Reikia pabrėžti tai, kad jo ligos pavadinimas nenurodomas (tik dėl skuboto sugretinimo su Mk 2, 1–12 pateiktu pasakojimu daugelis komentatorių kalbą apie Betzatos „paralyžiuotąjį“). Pats ligonis sako, kad jis kartais ir vienas ateina į maudyklę, tačiau būna vis kieno nors aplenkiamas. Galima būtų įsivaizduoti, kad jis šliaužiąs ten rankomis... Tačiau visas kontekstas ragina įsiskaityti giliau. Atrodo, kad tikroji šio žmogaus liga – gyvenimo atmetimas. Todėl Jėzus jo klausia: „Ar nori pasidaryti sveikas?“ Žinant tai, kiek blogio turi būti išgydyta, labai reikšmingas termino „sveikas“ pavartojimas. Jėzus neklausia, ar jis nori būti išgydytas iš savo ligos, tačiau ar nori visas pasidaryti „sveikas“. Pats klausimo pateikimo būdas yra stebėtinas. Koks ligonis nenorėtų atgauti sveikatos, nebent tas, kuris netrokšta gyventi? „Už kurčią blogiau tasai, kuris nenori girdėti“, sako patarlė. Taip pat Jėzui – už mirusį blogiau tas, kuris nenori gyventi. Štai tas baisiausias blogis, atskleistas 5 skyriuje. Atidžiai skaitydami matome, kad Jėzaus žodžius: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ išgydytasis pakeičia į: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‚Imk savo gultą ir eik‘‘; o žydai sako: „Kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‚Imk ir eik?‘“ Jie pašalina svarbiausiąjį žodį: „Kelkis!“ Jėzus siekė pažadinti šio žmogaus valią, kai šis savęs gailėdamasis kalbėjo: „Ne aš dėl to kaltas, tai kiti…“ Šis veiksmažodis be kita ko vartojamas kalbant apie Jėzaus prisikėlimą. Jėzus norėjo jį visiškai pakelti, atkurti jo orumą. Ištrynus žodį „kelkis“, atmetama ir išgydymo esmė. Jėzus atėjo pas žmogų, kuris, panašu, išgirdęs pasiūlymą gyventi, nesiveržia jo priimti. Jam priimtiniau gyventi vadovaujantis skundimosi ir kitų skundimo logika.

Ir priešingai, 9 sk. neregys labai aktyvus. Jis bemat paklūsta Jėzaus nurodymui, apgina savo nuomonę žydų akivaizdoje (jis žino, kas jį išgydė: žmogus, vardu Jėzus, kurį vėliau išpažins Viešpačiu). Jis skelbia savo tikėjimą: iš pradžių nedrąsiai fariziejų akivaizdoje, paskui, iškilmingai, Jėzaus akivaizdoje. Nors nuo jo atsitolina tėvai, persekioja „vyresnieji“, buvęs neregys visiškai pripažįsta Jėzų kaip savo Viešpatį! Jisai priėmė jam pasiūlytą išganymą. Ir šiandien Jėzus eina pro mane klausdamas: „Ar nori pasidaryti sveikas?“ Ar liksiu užsidaręs sąstingyje, ar ryžtingai peržengsiu save, kad galėčiau eiti link Jo, kaip tas neregys?

Br. Benoit Mailleux,

Tiberiados bendruomenė