Kristina ir Mindaugas Pikūnai. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Į pasimatymus prieš santuoką eiti yra įprasta. Į verslo pietus eiti apsimoka, maišytis parodose ir ieškoti kontaktų yra būtina, tačiau kaip su pasimatymais santuokoje?“ – tokiais žodžiais pradedama „XFM“ radijo laida „Kartu saldu“ (vedėjai Kristina ir Mindaugas Pikūnai). Sutuoktiniai pasakoja apie pasimatymus šeimoje: su sutuoktiniu, vaikais ir dangiškuoju Tėvu. 

Gražu prisiminti polėkį, džiaugsmą, nuostabą sutuoktinių meilės ir susižavėjimo pradžioje, kai būdavo laukiamas pakvietimas į pasimatymą. Jo tikimasi ir susituokus – vestuvės yra pradžia, ne pabaiga. Tiesa, šeimoje greičiau ar lėčiau apsiprantama vieniems prie kitų, jaučiama, kad nebėra poreikio pasimatymams, tačiau žmonės visą laiką keičiasi, jiems reikalingas dėmesys. Viena iš meilės kalbų ir yra buvimas kartu. Kalbama ne apie susitikimą užmigdžius vaikus prie arbatos puodelio, bet apie ilgesnį laikotarpį vieno su kitu, kuomet galime skirti daugiau laiko dėmesiui, domėtis, būti ir ilsėtis kartu.  

Kyla klausimas: nėra laiko, kas tai suplanuos? Kiekvienas gali prisiimti atsakomybę – norisi būti pakviestam į pasimatymą, tačiau lygiai taip pat gera ir pakviesti. „Aš jau nebesitikiu ir nebenoriu patirti tokį lūkestį, kad Mindaugas man suplanuos idealų pasimatymą, koks man patiktų – aš pati imuosi jį planuoti. Jeigu aš matau, kad vyksta man įdomi paroda, aš jį ten pakviečiu, ir tai bus mūsų pasimatymas“, – dalijasi Kristina. Problema gali būti pinigų stygius, tačiau yra dalykų, kurie nekainuoja – pasivaikščiojimas po parką, išvažiavimas iš miesto stebėti žvaigždėto dangaus... Šeima turi pati nuspręsti, koks bus jų susitikimas, tačiau aišku tai, kad jis būtinas, nes pasimatymas yra santykio atnaujinimas.

Verta prisiminti, kodėl ir kaip nustota vaikščioti į pasimatymus. Suprantama, šeimoje atsiradus mažiems vaikams, sunku tai tęsti, nes visą laiką atima rūpinimasis mažyliais, bet galiausiai apskritai atprantama vaikščioti į pasimatymus. Jauni tėvai nori būti tobuli ir sugebėti viską atlikti patys, it pagalbos prašymas reikštų, kad nebesusitvarkoma, jie prastai atlieka savo pareigas. Vyresnieji turėtų patarti tokioms poroms ir pasiūlyti savo pagalbą. Dažnai, kai vaikai užauga, tėvai jaučia tuštumą, pastebi, kad tarpusavyje nebeturi nieko bendro. „Mes neatsitiktinai tapome pora, todėl neturėtume „išsiskirti“ po vestuvių arba vaikams atėjus“, – sako Mindaugas. Tėvų pavyzdys, kaip jie leidžia laiką kartu, taip pat moko vaikus bendravimo įgūdžių. 

Pasimatymus taip pat galima skirti ir savo vaikams, kurie be galo trokšta tėvų dėmesio, ypač kai šeimoje yra daugiau nei viena atžala. Tarp jų atsiranda konkurencija. Daug problemų šeimoje galima išspręsti kasdien skirdami bent 10–15 min nedalomo dėmesio kiekvienam vaikui. Tai gali būti tiesiog pakvietimas kartu ant sofos išgerti kakavos. Visgi laikas, kurį Dievas davė auginti vaikus, pamažu senka. 

Mindaugas ir Kristina siūlo skirti kiek didesnį pasimatymą su savo vaiku, ką jie patys daro kartą per savaitę – pagalvoti, kaip galėtum vaiką nustebinti, ir kartu išeiti iš namų. Vėlgi tai neturi daug kainuoti. Kristina pasakoja vieną nutikimą: „Kartą galvojau, nusivešiu savo Timotiejų, antroką, suvalgyti ledų. Pasakysiu jam: „Rinkis, kiek tik nori tų kaušelių.“ Nagi, neužsisakys jis jau kaži kiek. Kai aš jam tai pasiūliau, jis pažiūrėjo į mane ir sakė: „Mama, tikrai, kiek noriu? Tada renkuosi 3!“ Ir aš galvojau, nu va, 3 eurai! O jis sakė: „Tai buvo pats geriausias mūsų pasimatymas, mama, nes tu pasiūlei rinktis tiek, kiek aš noriu.““ Iš pradžių pokalbiai tarp tėvų ir vaikų – labai paprasti, nes nėra įpročio kalbėtis. Bet užsispyrus bei pasiryžus vaikas po truputį pradeda atsiverti. Atsiranda galimybė ir tėvams kalbėti apie savo jausmus ir pasidžiaugti, kaip gera būti kartu. Pikūnų šeimoje dar nė vienas vaikas nėra atsisakęs kvietimo į pasimatymą.   

Ne visada susitikimą su Dievu mes įvardijame kaip pasimatymą, tačiau ar mes tam skiriame konkretų laiką? Kas vyksta pasimatymo metu? Mindaugas aiškina: „Mes atsivertę Bibliją atsiverčiame ne kažkokį žinyną ar enciklopediją, o galimybę susitikti su Dievu, pažinti Jį.“ Tam, kad tai įvyktų, mes turime suvokti šį susitikimą, kas daro skirtumą tarp kasdienio Biblijos atsivertimo ir pasimatymo su Dievu. Patariama šalia turėti ir dienoraštį, mat mokslininkai yra įrodę, kad rašant smegenų veikla suaktyvėja keliasdešimčia kartų. Šiuo būdu labiau įsitraukiama skaitant Šv. Raštą, galima piešti diagramas, užrašyti maldas, kas vyksta mumyse, ką suprantame ir ko ne.

Mūsų prioritetai daro įtaką mūsų vidiniam ir netgi išoriniam gyvenimui. Turime galią iš Dievo juos susidėlioti, kam bei kiek skirti laiko. Svarbu sau įsivardinti, ką nori suspėti, o ko gali ir nepadaryti. Pavyzdžiui, geriau neatlikti namų ruošos darbo, nei nespėti pasikalbėti su savo sutuoktiniu, vaikais ir Dievu. Kad būtų lengviau, galima šiuos pasimatymus įsirašyti į dienotvarkę ir kitus dalykus planuotis aplink juos. 

Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė