Šv. Jonas Paulius II prie Raudų sienos, 2000 m.

EPA nuotrauka

Šiemet sukanka 100 metų, kai 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose gimė (ir 15 metų, kai 2005 m. balandžio 2 d. Romoje mirė) šv. Jonas Paulius II. Tad tokiais jubiliejiniais metais prasminga prisiminti dar vieną sukaktį – prieš 20 metų, ankstyvą pavasarį, įvyko istorinė popiežiaus kelionė į Šventąją Žemę.

Pirmasis istorijoje popiežius, aplankęs Sinajaus kalną

Saulėtą ir giedrą 2000 m. vasario 24 d. rytą „Alitalia“ pilotas pasuko lėktuvą į šoną, kad popiežius Jonas Paulius II galėtų pamatyti Gizos piramides iš oro. Lig tol nė vienas popiežius nė karto nebuvo lankęsis Egipte, kultūrų lopšyje. „Salamu alaikum!“ (taika su jumis) – tokiais žodžiais popiežius pasveikino jį sutikusį Egipto prezidentą Hosnį Mubaraką, tarusį atsakomąjį žodį: „Egiptas yra draugiškas rojus Dievo pasiuntiniams.“

Nepaisant apsaugos, kuria Egipto policija buvo glaudžiai apsupusi popiežių, Jonui Pauliui II pavyko užmegzti ryšių su šios šalies žmonėmis. Vokiečių žurnalistas Andreasas Englischas pažymėjo, jog vasario 25-osios rytą per Mišias sporto rūmuose popiežius pasakė: „Naujosios sąjungos žinia buvo iš kartos į kartą perduodama didžiai gerbiamos Egipto koptų bažnyčios, paveldėjusios tradiciją, kuri prasidėjo nuo šv. Morkaus.“ Jonas Paulius II patikino, kad Katalikų Bažnyčia norinti „prisidėti prie visų egiptiečių gerovės, kad „Egipto katalikai palaikys draugiškus santykiu su visais musulmonais“.

Per ekumeninį susitikimą naujojoje katedroje Jonas Paulius II akcentavo, kad, siekiant partnerystės, Romos popiežiaus postas neturėtų būti kliūtis krikščionių vienybei, pasiūlė konkrečius bendradarbiavimo veiksmus. Nuo šiol koptų vienuoliai galėsią gyventi Katalikų Bažnyčiai priklausančiuose vienuolynuose. Koptų popiežius Šenouda II ir kiti patriarchai su malonumu priėmė šį pasiūlymą.

Šv. Jonas Paulius II Egipte su Šv. Kotrynos vienuolyno vyresniuoju Tėvu Damijonu, 2000 m.

EPA nuotrauka

Likusią dienos dalį Jonas Paulius II norėjo praleisti vienas. Kaip rašė A. Englischas, ketino pasirengti svarbiam susitikimui – ne su kuriuo nors vyskupu ar žmonų minia, o su savo Viešpačiu Dievu. Jis pirmasis per visą popiežių istoriją turėjo melstis vienoje švenčiausių vietų, kurioje nebuvo lankęsis nei Jėzus Kristus, nei apaštalas Petras – ant šventojo Sinajaus kalno, kur Dievas buvo pasirodęs Mozei ir jo žmonėms.

„Kas gi tu esi, mįslingasis Dieve?“

Sinajaus kalno papėdėje, prie Katerino miestelio, stūkso seniausias pasaulyje tebeveikiantis graikų ortodoksų Šv. Kotrynos arba Sinajaus Dievo Nužengimo kalno šventasis ir karališkasis vienuolynas. Didžiulėje vienuolyno bibliotekoje buvo atrastos svarbiausios pasaulyje knygos – „Codex Sinaiiticus“ ir „Codex Vaticanus“ – didžiausia popiežių brangenybė, seniausia pasaulio Biblija. Romos popiežiaus sutikti išsirikiavę juodais drabužiais vilkintys graikų vienuoliai netikėtai sulaukė Šv. Tėvo dovanų atvežtos „Codex Vaticanus“ kopijos.

Vienuoliai, popiežiui pasakodami apie šventyklos lobius ir Degančio krūmo tradicijas, kalbėjo beveik be perstojo. Tai pastebėjęs delegacijoje buvęs vokiečių žurnalistas Andreasas Englischas rašė: „Vienuoliai paliko jį ramybėje tik akimirką, paskui vėl tampė po vienuolyną, kad parodytų gausiai išdabintas sales... Bet Jonas Paulius II niekada neviešėdavo kaip turistas, jis atvykdavo kaip piligrimas.“

Šv. Jonas Paulius Šv. Kotrynos vienuolyne, 2000 m.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Pagaliau popiežius lėtai žingsniuoja tiesiai į alyvmedžių giraitę prie pat vienuolyno, kur jam buvo leista aukoti šv. Mišias ir pasimelsti su katalikais. Siaurame slėnyje nedvelkė joks vėjelis, danguje nesimatė nė debesėlio, oras buvo įkaitęs kaip krosnyje. Čia susirinko tik 300 tikinčiųjų, daugiausia italų turistų. Žurnalistas Andreasas, sėdėjęs vos už kelių metrų nuo popiežiaus ir žvelgęs į jo primerktas plieno mėlynumo akis, prisipažino, kad jam buvo labai smalsu, ką Jonas Paulius II pasakys. Juk Sinajus tikriausiai buvo tinkamiausia vieta padėkoti Dievui už tai, kad prabilo į žmones ir net jiems pasirodė. Bet jis klydo. Į šią vietą atkeliavęs pirmasis popiežius krikščionybės istorijoje Jonas Paulius II ne dėkojo, o klausė: „Kas gi tu esi, mįslingasis Dieve? Kodėl Tu slepiesi?“

Šį kartą jo žodžiai buvo skirti ne karštyje sėdintiems žmonėms. Jonas Paulius II kalbėjo savo Kūrėjui: „Jis yra Dievas, ateinantis susitikti su mumis, bet Jo negalima turėti. Jis yra Dievas, nešiojantis savyje būtį. Jis yra Tas, kuris pasakė:  Aš esu esantysis. Jo vardas iš tiesų nėra vardas. Kodėl mes nenusiauname sandalų prieš tokią paslaptį, kaip Jis ir liepia, ir nesimeldžiam šioje vietoje?“ Ir vėl Jonas Paulius II klausė: „Kas Tu esi, Izraelio Dieve?“ Mąstydamas apie Dievo prigimtį, popiežius kalbėjo: „Jis tuo pat metu toli ir arti, Jis yra pasaulyje – ir vis dėlto ne iš šio pasaulio.“

Tai, kas sukrėtė žurnalistą

Žmonės laukė įprasto palaiminimo, bet popiežius tik žvelgė aukštyn į Mozės kalną ir stebėjo dangų. „Jis laukė, laukė ženklo, – staiga suvokė A. Englischas. – Žvelgiau jam į akis, mačiau, kaip jam neramu, ir staiga supratau, ko jis klausė: Kaip? Kaip Dievas pasirodys šioje vietoje, kur pasirodė Mozei liepsnojančio krūmo pavidalu‘“ Nebuvo nė vėjelio, saulė kepino iš giedro dangaus. Įtemptai stebėjęs jį sėdintį ir susikaupusį, Andreasas pamatė, kaip popiežius suglaudė delnus ir vos šyptelėjo: „Atrodė, jo sielą kažkas palietė, bet ne lengvai, o smarkiai, kaip trenkiant žaibui. Pagaliau jis atsimerkė. Atrodė labai laimingas, jo delnai ritmiškai plekšnojo į kėslo ranktūrius, žinojau, kad jis taip darydavo atsiradus progai švęsti. Jonas Paulius II pažvelgė į mus, ir aš supratau, ką jis nori pasakyti: Na, matot, Jis čia. Jis iš tikrųjų atėjo, Jis čia, aiškiai jaučiu – jaučiu Jo artumą.

Šv. Jonas Paulius II ant Sinajaus kalno, 2000 m.

holydormition.blogspot.com nuotrauka

Popiežius mostelėjo: „Žiūrėkit gi“, – ir ryškiai mėlyname danguje staiga pasirodė dideli balti debesys. Tuo pat metu papūtė lengvas vėjelis, alyvmedžių lapai sučiuženo. Džiugiai atsistojęs Jonas Paulius II su šypsena lūpose visus palaimino. Žurnalistas atvirai prisipažino, kad buvo sukrėstas. Daugeliui žmonių atrodė, kad Sinajuje iš viso nieko neįvyko – tik lengvas brizas, pūstelėjęs slėnyje... „Tačiau popiežius pajuto Dievą, – rašė A. Englischas, – žinoma, viduje. Bet taip konkrečiai ir stipriai, kad jį sukrėtė. Jo nuostaba, jo baimė ir džiaugsmas buvo tokie tikri, tarsi kas stovintis šalia būtų su juo kalbėjęsis ir jį palietęs. Štai kaip visa atrodė. Šis konkretus būdas nuolat ieškoti savojo Dievo ir vis iš naujo Jį pajusti turėjo suteikti jėgų popiežiaus sumanytam maratonui.“

Žydų ir krikščionių taika prie Raudų sienos

...Jeruzalės muftijus Ekrimas Saidas Sabris laukė Jono Pauliaus II. Tvyrojo įtampa. Popiežiaus asmens sargybiniai paragino, kad automobilis greičiau pervažiuotų Uolos mečetės kiemą... Popiežiui klausantis muftijaus žodžių, jų pusėn skriejo akmenys. Po pusvalandžio košmaras pasibaigė, ir popiežius nuvažiavo prie Raudų sienos.

Žurnalistas A. Englischas stovėjo prie Raudų sienos šalia rabino Melchioro, vėliau tapusio Izraelio užsienio reikalų ministru, kai popiežius išlipo iš automobilio ir lėtai, žingsnis po žingsnio, nuėjo sienos link: „Žinojau, kad viso pasaulio žydai įdėmiai stebi, kas vyksta. Jonas Paulius II gali per vieną akimirką pralošti dvidešimt savo pontifikato metų. Jei jis padarytų bent vieną klaidelę, nė viena ligšiolinė jo pergalė nebūtų verta nė grašio. Juk jis – visų katalikų atstovas, stovintis švenčiausioje žydų vietoje. Beveik prieš 40 metų per Vatikano II susirinkimą buvo nedviprasmiškai išsižadėta antisemitizmo, ir sunkiai įgytas pasitikėjimas dabar buvo pastatytas ant kortos.“

Popiežius iš lėto žengė prie Raudų sienos. O tada atsitiko štai kas: pirmą kartą per 2000 metų šv. Petro, anksčiau taip pat besimeldusio šioje šventykloje, įpėdinis kartu su rabinu Melchioru atsigręžė į Jahvę. Po 2000 metų didžiausios pasaulio krikščionių bendruomenės galva ir rabinas prie Jeruzalės Raudų sienos kartu meldėsi bendram Dievui, skaitydami 122 Dovydo psalmę. Šiais žodžiais žydai ir krikščionys sudarė taiką:

Melskitės už Jeruzalės gerovę:

„Tebūna saugūs, kurie tave myli!

Tebūna palaima tavo sienose,

ir ramybė tavo pastatuose.“

Savo giminių ir bičiulių labui

sakysiu: „Tebūna tavyje ramybė!“

Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo Namų,

ieškosiu to, kas tau gera.

Tada popiežius priėjo prie Sienos ir pagal senovinę žydų tradiciją kalbėdamas į sienos plyšį perdavė žydams krikščionių prašymą atleisti. Šioje vietoje popiežius prisiekė: „Dieve, mūsų Tėve, Tu išrinkai Abraomą ir jo palikuonis, kad neštų tautoms Tavo vardą. Mes didžiai sielojamės dėl elgesio visų tų, kurie Tavo vaikams per daugelį metų padarė skriaudų, ir prašom už tai atleisti. Mes sieksime tikros broliškos sąjungos su mums artima tauta.“

Vokiečių žurnalistas Andreasas Englischas.

Wikipedia.org nuotrauka

Popiežiui rengiantis eiti nuo Raudų sienos, A. Englischas manė, kad jam sustos širdis – Jonas Paulius II padarė tai, kas didžiųjų rabinų buvo griežtai užginta. Iš lėto, bet ryžtingai jis palaimino Jeruzalės Raudų sieną kryžiaus ženklu – kryžiaus, prie kurio buvo prikaltas žydas Jėzus iš Nazareto. Raudų siena, švenčiausia judėjų religijos, vis dar laukiančios Mesijo, vieta, regis, buvo suteršta kryžiumi žmogaus, žydų laikyto netikru mesiju. „Kodėl numatytos protesto dėl kryžiaus ženklo akcijos prie Raudų sienos taip ir neįvyko, liko didžiausia mano gyvenimo mįslė, – rašė Andreasas.– Atvirkščiai, tą dieną atmosfera Izraelyje popiežiui buvo labai palanki.“ Rabinas Melchioras žurnalistui pasakė: „Man dabar tikrai prasideda trečiasis tūkstantmetis. Žydų tautai atsiveria puiki perspektyva, mes pereiname į krikščioniškai skaičiuojamą tūkstantmetį, ir jame krikščionys mums žada taiką.“

Trumpam susivieniję krikščionys

Prieš 20 metų, 2000 m. kovą, išsipildė Jono Pauliaus II troškimas, apie kurį jis buvo pareiškęs dar 1983 m. rugpjūtį Romoje: nuvykti į Šventąją Žemę ir Kančios kelią, Via Dolorosa, nueiti iki Kristaus Kapo bažnyčios. Tai keisčiausia, pasak A. Englischo, pasaulio vieta. Toji bažnyčia vienu metu priklauso trims vienuolynams: graikų ortodoksų, pranciškonų ir armėnų ortodoksų: „Bažnyčia suskirstyta sektoriais kaip priešo teritorijos. Jei pranciškonų dalyje remontuojamos grindys, gali būti tikras, kad graikų ortodoksų vienuoliai prie to neprisideda.“

Popiežiaus apsilankymas Kristaus Kapo bažnyčioje, kaip liudijo vokiečių žurnalistas, suveikė tarsi nedidelis stebuklas. Mišiose dalyvavo Graikų ortodoksų bažnyčios patriarchas Diodoras, Armėnų ortodoksų bažnyčios patriarchas Torkomas, taip pat koptai, Eiopijos krikščionys ir liuteronai. Jonas Paulius II Kapo bažnyčioje dar kartą paragino krikščionis susivienyti.

Šv. Jonas Paulius II Kristaus Kapo bažnyčioje Jeruzalėje, 2000 m.

EPA nuotrauka

Baigdamas aprašyti istorinę popiežiaus kelionę, A. Englischas minoriškai teigė: „Jaučiausi truputį sugniuždytas. Man atrodė, kad priėjau savo galimybių ribą ir su Jonu Pauliumi II daugiau nieko nepatirsiu. Jis buvo didis, nes pripažino krikščionių kaltę, buvo didis, nes atsiprašė prie Raudų sienos. Mano manymu, nieko reikšmingesnio jis nebegalėjo padaryti. Įsivaizdavau, kad nuo šios dienos prasidės lėtas popiežiaus nykimas. Tai buvo liūdnas atsveikinimas. Prisimenu, kad su kolegomis diskutavome, ar šis vizitas bus popiežiaus Jono Pauliaus II saulėlydis, įspūdingas jo ilgo gyvenimo finišas. Visi buvome tos pačios nuomonės. Ir visi mes klydome...“